Išsėtinė sklerozė: diagnostika ir formos

Praėjusiame „Sveiko žmogaus“ numeryje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos ir išsėtinės sklerozės centro gydytoja neurologė išsėtinės sklerozės kabineto vadovė RASA KIZLAITIENĖ pasakojo apie sklerozę sukeliančias priežastis ir ligos simptomus. Šiame numeryje tęsdami pokalbį su gydytoja apie ligą papasakosime apie išsėtinės sklerozės diagnostiką ir formas.
 

Diagnostika – sudėtinga


Diagnozuojant ligą, svarbūs yra tam tikri simptomai ir smegenų vaizdiniai tyrimai. Nėra jokių testų, kuriais galima būtų pasakyti „atsakymas teigiamas“ arba „atsakymas neigiamas“. Nė vienas iš tyrimų, padedančių gydytojams diagnozuoti išsėtinę sklerozę, nėra 100 proc. patikimas.
Buvo taikomi įvairiausi metodai, kuriais galima padėti gydytojams kuo anksčiau diagnozuoti šią ligą. Tačiau tam, kad būtų patvirtinta diagnozė, reikalingi tam tikri kriterijai. 2001 metais įdiegti nauji kriterijai, leidžiantys diagnozuoti ligą kuo anksčiau. Tai vadinamieji „McDonald kriterijai“, kurie yra paremti klinikiniais ir MRT radiniais. Moderni MRT technika ir šie naujieji kriterijai medicinos profesionalams padeda anksčiau atskirti išsėtinę sklerozę nuo kitų ligų, kurioms būdingi panašūs simptomai. Dėl pagerėjusios diagnostinės technikos esant dar ankstyvai šios ligos stadijai, gydytojai gali pradėti gydyti išsėtinę sklerozę.
Tirdami pacientą, gydytojai ieško kuo daugiau duomenų, patvirtinančių ligą. Tuo tikslu atliekami neurologiniai tyrimai, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas (MRT), laboratoriniai tyrimai, juosmeninė punkcija (smegenų skystyje tiriamos oligokloninės juostos, Imunoglobulinų G santykis), sukeltųjų potencialų tyrimai, kuriais nustatomas elektrinio laidumo plitimas galvos ir nugaros smegenų jutiminiais ar motoriniais takais.
Atliekant neurologinį tyrimą nustatoma, kaip funkcionuoja nervų sistema. Tiriami regos, klausos pokyčiai, kalbos bei jutimų sutrikimai. Vėliau, siekiant nustatyti pažeidimą, taip pat tiriami alkūnių, riešų, kelių, čiurnų ir padų refleksai. Tiriant stovėseną ir eiseną, galima nustatyti ataksiją ar jutimų praradimą, o tai rodo, kad nugaros ar galvos smegenys yra pažeistos. Gydytojas taip pat gali tirti klausos, kalbos pakitimus, veido jutimų sutrikimus. Optinis nervas, kuriuo nerviniai impulsai iš akies plinta į galvos smegenis, yra dažna vieta, kurią pažeidžia išsėtinė sklerozė. Jis tiriamas tikrinant regėjimą, atliekant regos sukeltuosius potencialus ir atliekant pačios akies tyrimą. Be neurologinio tyrimo, atliekamas MRT tyrimas. Tai yra vienintelis vizualinis tyrimas, naudojamas ligos diagnostikoje, tačiau jo rezultatų negalima vertinti kaip galutinių. Taikant įprastines MRT tyrimo sekas, visų pažeidimų, ypač esant ankstyvai ligos stadijai, galima ir nenustatyti. MRT tyrimas aiškiai parodo pažeidimų dydį, kiekį, išplitimą bei plokšteles galvos ar nugaros smegenyse, juo galima nustatyti ir ligos aktyvumo kitimą laiko atžvilgiu. Tam tikslui būtina naudoti kontrastinį sustiprinimą. Šis tyrimas kartu su ligos istorija bei neurologiniu tyrimu yra labai svarbus nustatant išsėtinę sklerozę.
Vizualiniai iššauktieji potencialai naudingi ne tik diagnozuojant, bet ir vertinant ligos eigą. Optinio nervo pažeidimas nustatomas šiuo tyrimu. Štai kodėl pacientui, kurio regėjimas normalus, šis tyrimas gali padėti nustatyti išsėtinės sklerozės diagnozę.
Diagnozuoti išsėtinę sklerozę nėra paprasta, todėl laboratoriniai tyrimai gali papildomai padėti. Vienas iš tyrimų, tai likvoro paėmimas iš nugaros smegenų kanalo.
Juosmens punkcija atliekama ligos diagnozei patvirtinti ar paneigti. Iš likvoro mėginių galima atlikti keletą tyrimų, kurie rodo ligos aktyvumą. Tiriant likvorą, daugumai žmonių, kuriems nustatyta išsėtinė sklerozė, randama ligai būdingų požymių.
Taigi ligos diagnozės negalima patvirtinti remiantis tik MRT tyrimo rezultatais ar iššauktaisiais potencialais arba likvoro tyrimu. Negalima diagnozės nustatyti remiantis vieno tyrimo atsakymais. Visi šie tyrimai padeda nustatyti galutinę diagnozę, tačiau kiekvienas jų turi būti vertinamas atsakingai, patyrusio specialisto. Kai yra diagnozuojama išsėtinė sklerozė, turi būti nustatytas ligos eigos tipas.
 

 

Žinomos keturios skirtingos išsėtinės sklerozės formos


Recidyvuojanti remisinė išsėtinė sklerozė yra dažniausia, kuri prasideda 80 proc. susirgusių išsėtine skleroze. Ši forma būna tik ligos pradžioje, vėliau ji pereina į antrinę progresuojančią išsėtinės sklerozės formą. Esant pradinei stadijai, net kelerius metus gali visiškai nebūti simptomų, tačiau paūmėjimai yra neprognozuojami ir gali pasireikšti bet kada. Nauji ar jau anksčiau buvę simptomai gali atsirasti staiga, trukti keletą dienų ar savaičių ir po to vėl pranykti.
Iki 40 proc. pacientų, sergančių recidyvuojančia remisine išsėtinės sklerozės ligos forma, pereina į antrinę progresuojančią. Po paūmėjimų ir remisijų antrinė progresuojanti ligos forma gali nuolat progresuoti su ar be didelių atkryčių, mažesnių remisijų ar stabilizavimosi laikotarpių.
Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė yra labai reta ir pasireiškia tik 10 proc. pacientų, sergančių išsėtine skleroze. Nuo pat ligos pradžios būdingas nuolatinis progresavimas. Simptomai ryškėja ir negalia laipsniškai didėja. Nebūna paūmėjimų ar remisijų, tik atsitiktiniai stabilizavimosi laikotarpiai ar laikini maži pagerėjimai.
Gerybinė išsėtinė sklerozė pasireiškia vienu nedideliu paūmėjimu ir galimu vienu papildomu atkryčiu. Po to pacientas pasveiksta iki galimo antrojo paūmėjimo, kuris gali nepasireikšti net 20 metų, o liga gali nedaug progresuoti.
Kitame sveiko žmogaus numeryje skaitykite apie gyvenimą sergant išsėtine skleroze.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai