Fizinių pratimų reikšmė sergant Parkinsono liga

Parkinsono liga yra lėtinė progresuojanti liga, pasireiškianti sustingimu (frigidiškumu), judesių sulėtėjimu (bradikinezija), tremoru. Antriniai pažeidimai yra judėjimo ir laikysenos sutrikimai, nuovargis, kontraktūros, rijimo, regos sutrikimai, širdies, kvėpavimo sistemos pokyčiai. Fizinių pratimų sergant Parkinsono liga tikslas – padidinti raumenų jėgą ir judesių amplitudę, pagerinti funkcinius įgūdžius bei ištvermę ir išlaikyti savarankiškumą kasdienėje veikloje. Sergantieji Parkinsono liga palaipsniui mažina įprastinį aktyvumą. Dėl įvairių priežasčių ligoniai juda vis mažiau, kol pagaliau pradeda „sėdimąją egzistenciją”. Norėdami to išvengti, ligoniai kiekvieną dieną turi reguliariai ir nuosekliai atlikti jiems įprastus veiksmus bei fizinius pratimus.
 

Atsipalaidavimo pratimai


Norint padidinti judesių amplitudę, reikia sumažinti rigidiškumą. Tam gali būti taikomos įvairios atsipalaidavimo technikos: lėtas, nestiprus supimasis, liemens ir galūnių sukimas, joga, gilaus kvėpavimo pratimai, derinami su sukamaisiais judesiais.
Geriau atsipalaiduojama sėdint, nes gulint ant nugaros padidėja rigidiškumas.
Lėti ritmiški mažų amplitudžių sukamieji judesiai veiksmingai sumažina rigidiškumą, tačiau tik laikinai.
 

 

Lankstumą didinantys pratimai


Taikomi pasyvūs ir aktyvūs judesių amplitudę didinantys pratimai. Jie turi būti parinkti silpniems, įtemptiems tiesiamiesiems raumenims stiprinti bei sutrumpėjusiems lenkiamiesiems prailginti, ypač kaklo ir liemens raumenims.
Tradiciniai tempimo pratimai taikomi siekiant prailginti sutrumpėjusius raumenis, ypač alkūnių, kelių, klubų ir pėdų lenkiamuosius.
Neatsargiai atliekant pratimus gali plyšti raumenys, ypač vyresnio amžiaus mažai judantiems žmonėms, o per stiprus tempimas gali stimuliuoti skausmo receptorius ir sukelti nevalingą raumenų susitraukimą.
Esant vėlyvoms ligos stadijoms, dažnai atsiranda lenkiamųjų liemens ir galūnių kontraktūrų.
Ligos pradžioje „fantominės pagalvės” pozos, kai gulėdamas ligonis laiko pakeltą galvą ir pečius lyg gulėtų ant pagalvės, galima išvengti kasdien gulint ant pilvo. Ligai progresuojant, dėl stipraus laikysenos ir širdies bei kvėpavimo sistemos pažeidimo tokios padėties ligoniai dažnai netoleruoja.
Siekiant sumažinti kelių ir klubų kontraktūras, prie lovos prikaustytiems ligoniams tempimui gali būti naudojami ir nedideli mechaniniai svoriai.
 

Judrumą didinantys pratimai


Pratimų programos sergantiesiems Parkinsono liga pagrindas turėtų būti funkciniai judesiai. Bendras tikslas – kontroliuojamo judesio gerinimas, akcentuojant galvos, liemens, pečių ir klubų judrumą. Vis sudėtingesnius funkcinius judesius reikia atlikti laipsniškai, kad ligonis išliktų atsipalaidavęs kuo ilgesnį laiką.
Ligai progresuojant dėl liemens rigidiškumo dažnai būna sunku keisti kūno padėtį gulint lovoje (verstis, atsisėsti iš gulimos padėties), todėl šiuos įgūdžius būtina nuolat lavinti.
Pratimus dubens judrumui didinti pradžioje rekomenduojama atlikti sėdint ant stabilaus ir kieto paviršiaus, vėliau galima ir ant gimnastikos kamuolio.
Siekimo pratimus reikia atlikti įvairiomis kryptimis, daugiau dėmesio skiriant sukamiesiems liemens judesiams.
Dėl judesių sulėtėjimo (bradikinezijos) ir raumenų įtampos (rigidiškumo) ilgainiui silpnėja veido mimika, sutrinka rijimas. Tai gali stipriai paveikti ligonio psichikos būklę, motyvaciją ir padidinti socialinę izoliaciją.
Veido mimikai pagerinti taikomas masažas, tempimo pratimai, žodinės komandos. Pacientas turi savarankiškai prieš veidrodį atlikti įvairius judesius: suspausti lūpas, atlikti judesius liežuviu, ryti, šypsotis, susiraukti ir pan.
Jei sutrikęs valgymas/rijimas, rekomenduojami išsižiojimo, užsičiaupimo ir kramtymo judesiai.
 

Pratimai pusiausvyrai lavinti


Svarbu lavinti automatines pusiausvyros išlaikymo reakcijas. Pradėti reikia nuo kūno svorio perkėlimo sėdint, vėliau stovint, galima pridėti ir pratimus rankoms (siekimo, daiktų kėlimo nuo grindų, batų raištelių rišimo ir pan.).
Judesių keitimas – sėstis – stotis, pritūpti – atsistoti, žingsniuoti – eiti – gali būti naudingas gerinant laikyseną ir pusiausvyrą.
Pakankama raumenų jėga ir judesių amplitudės yra svarbūs pusiausvyrai išlaikyti.
 

Eisenos lavinimas


Eisenos lavinimo pratimais siekiama koreguoti eisenos sutrikimus: sulėtėjusį ėjimo greitį, sumažėjusius žingsnius, rankų mostus ir liemens judesius bei netaisyklingą laikyseną. Specifiniai tikslai yra padidinti žingsnį bei atramos plotą einant, pagerinti kulno–pirštų ėjimo modelį, padidinti priešingos pusės liemens judesius ir rankų mostus bei sudaryti bendrą reguliaraus vaikščiojimo programą.
Ligonis gali mankštintis žingsniuodamas vietoje aukštai keldamas kelius, kad sustiprėtų lenkiamieji šlaunų raumenys.
Mažus žingsnelius galima didinti nubrėžus ant grindų linijas, kurias eidamas turi peržengti ligonis. Taip pat galima mokyti taisyklingai eiti naudojant kilimo piešinį arba stotis ant grindinio sujungimų.
Kūno svorio perkėlimą galima lavinti žengiant į priekį ir atgal, į šonus, kryžiuojant kojas. Muzika pagerina eiseną ir sumažina sustingimo epizodus, padidina žingsnio ilgį, greitį ir ritmą.
 

Kvėpavimo pratimai


Sergant Parkinsono liga vyrauja obstrukcinis ir restrikcinis kvėpavimo sutrikimas.
Jiems pasireiškus, reikia sudaryti kvėpavimo pratimų programą, į kurią turi būti įtraukti diafragminio kvėpavimo pratimai, pratimai kaklui, pečiams, nugaros raumenims.
Ligonį reikia išmokyti gilaus kvėpavimo pratimų, kad didėtų krūtinės ląstos judrumas ir gyvybinė plaučių talpa.
Labai svarbu stiprinti tiesiamuosius nugaros raumenis ligoniams, kuriems išsivysto kifozė.
 

Aerobiniai pratimai


Sergančiųjų Parkinsono liga dažnai būna sumažėjusi ir ištvermė. Siekiant ją padidinti, reikia laikytis konservatyvios taktikos. Tinka rankų ir kojų ergometrija ir ėjimas.
Pasirinkimas priklauso nuo ligonio galimybių. Pvz., kai yra sutrikusi pusiausvyra arba padidėjusi griuvimo rizika, geriau tinka stacionarus ergometras.
Daugumai ligonių rekomenduojama reguliariai vaikščioti.
Plaukimas yra puiki aerobinė veikla, tačiau rekomenduojama tik esant gerai priežiūrai, nes ji per daug rizikinga dėl pasikartojančių sustingimo epizodų.
Nei fizinės veiklos laipsnis, nei pratimų specifiškumas nepakeis pagrindinio smegenų patologinio proceso, tačiau fiziškai aktyvūs pacientai lengviau įveikia ligos simptomus, atsirandančius progresuojant ligai, ir ilgiau išlieka savarankiški.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai