Nenusigręžusi nuo likimo

Kaunietė Raimonda Taškūnaitė norėjo būti medike, kaip ir jos mama. Kai atsitiko nelaimė, jai buvo tik devyniolika. Gydytojai, konstatavę kompresinį kaklo slankstelių lūžimą, nuleido rankas...
 

Koks tas rytojus?


“Labai skaudėdavo. Nesitikėjau ir kad bus geriau. Nežinodavau, kuri valanda, rytas ar vakaras. Su niekuo nesidalindavau savo išgyvenimais. Tik daug vėliau mamai pradėjau diktuoti mintyse surikiuotus žodžius - pirmuosius savo eilėraščius. Mačiau, kaip likimo draugai bandydavo sėdėti. “O kada - aš?” - klausdavau savęs, bet neskubėjau. Gal todėl ir išlikau. Paskubėjusiųjų mamos džiaugdavosi, o vėliau ateidavo juodais rūbais… Iš penkių palatos draugių po operacijos likau tik aš viena. Buvo žmonių, lyg akmenį sviedžiančių: “Į tamsų tavo kambarį niekas neužeis”. O vienas gydytojas man pasakė: jei dirbsi, mankštinsiesi, - vaikščiosi. Nežadėjo, kad pastatys ant kojų. Prisiminiau tą džiaugsmą, kai reanimacijos palatoje savarankiškai pradėjau kvėpuoti. Nustojau verkti, ėmiau galvoti, kad neturiu ieškoti sau palengvinimų, o priešingai - nepriprasti prie jų. Kad stiprėtų rankos, atsisakydavau specialių plaštakos įtvarų: norėjau, kaip ir visi sveiki žmonės, pati pasiekti daiktus.


 

“Aš pati!”


Kartą draugas, negalintis sėdėti, mane padrąsino: “Tu tiek daug gali! Kodėl kiti turi gyventi tavo gyvenimą? Pasitempk”. Atkakliai stengiausi neprarasti vilties, kad vaikščiosiu. Iš naujo mokiausi bendrauti, daugiausia - reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose. Buvau reikli sau, kineziterapeutams, masažistams, prašydavau tėvų, kad padėtų mankštintis. Kai labai skauda, atrodo, plyšiu iš skausmo ir kūnas išsilakstys į atskiras dalis. Bet išmokau nukreipti mintis kitur. Mokiausi pati apsirengti, susišukuoti, valgyti. Kai namiškiai siūlydavosi padėti, aš vis prašydavau dar palaukti, dar leisti pabandyti pačiai. Negalvodavau apie skausmą. Ir dabar, nors nuo sėdėjimo ar lankstymosi ima “plėšti” nugarą, nevartoju nuskausminamųjų, migdomųjų, nes nenoriu būti mieguista, viskam abejinga. Kas gi pasirūpins katinu Simu, kurį be galo myliu?! Mankštinuosi kiekvieną dieną, tėvams padedant, su specialiu ortezu po vieną valandą vaikštau, pabūnu vertikalioje padėtyje. Tuomet jaučiuosi laiminga. Trumpam pamirštu skausmą, nes matau pasaulį iš aukštai”.
 

Netikėta parama


Raimondos ryžtas, tikėjimas ir darbas davė vaisių. Jos pasiekimais džiaugėsi reabilitologai, rodė kaip pavyzdį likimo draugams. 1996-aisiais Danijos Rotary klubas pažadėjo Raimondai savo pagalbą: įrengti vonią, virtuvę, kambarį, nuolaidų taką iš balkono. Raimonda žavėjosi aukšta Danijos rotariečių kultūra, o netikėti jų vizitai ir dovanotas kompiuteris skaidrino kasdienybę. Praėjo dar trys vilties, tikėjimo ir laukimo metai. Raimondos artimieji pasirūpino butu pirmame aukšte.
 

Dar vienas išbandymas


Vilnietis architektas, kuriuo pasitikėjo ir Raimonda, ir jos artimieji, turintis, kaip pats patikino, dešimties metų aplinkos pritaikymo neįgaliesiems patirtį, paaiškinęs apie parengtą buto projektą ir jo sąmatą, gavo raktus ir pažadėjo, jog įkurtuvės - po dviejų mėnesių. Deja, remontas užtruko, visi darbai buvo atlikti blogai, lyg dirbta ne specialistų. Šeimininkei jau apsigyvenus bute paaiškėjo, kad viską teks perdaryti.
“Ką šiuo atveju turėtų daryti vienišas, be artimųjų žmogus? Supratau, kad darbai ir toliau vyks vangiai arba atmestinai, jei pati nematysiu jų eigos, nesiimsiu iniciatyvos. Dabar, iškilus problemai, aš pati paklausiu: “O kas toliau?”. Atrodo, pasakyčiau garsiai, kad man silpna, kad nesutvarkytu taku negaliu išvažiuoti, pasitraukti nuo triukšmo, kad nuolat bute tvyrančios dulkės graužia akis ir odą… Tuomet pagalvoji, kad ši kova - tai išbandymas man. Kai pasidaro silpna, susikaupiu, tvirtai sau pasakau, kad išlaikysiu, kad esu ir savarankiška, ir stipri. Pamirštu, kad esu pavargusi.”
 

“Kitiems dar blogiau”


Raimonda sutinka įvairių žmonių. Kai kurių likimas dar negailestingesnis.
“Žmonės yra pikti, nes jiems dabar bloga gyventi. Bet jeigu nepasikeisi, jeigu nesieksi - tai toks ir liksi. Kai buvo labai labai sunku, pagalvodavau: turbūt visai Dievo nėra. Dabar žinau, kad viskas vyksta taip, kaip Jis nori. Taip turėjo būti. Džiaugiuosi, turėdama rūpestingus tėvus, geras tetas, mokytojus, į gyvenimą padėjusius sugrįžti medikus, likimo draugus. Daugelis jų - labai taktiški, nuoširdūs, dvasingos asmenybės. Mama dėl manęs aukoja savo gyvenimą. Sesuo mano labui atsisakė buto. Draugė, užuot pati gavusi vežimėlį su elektros varikliu, jį pasiūlė man, nes “…tavo rankos silpnesnės”. Dažnai prisimenu šviesios atminties klasės auklėtoją, kuris kiekvienam gimimo dienos proga nupirkdavo knygą… Ir dabar man padeda geri žmonės. Visiems jiems norėčiau padovanoti gėlių”, - sako Raimonda.
“Sunkiais, mažais žingsneliais mano gyvenimas juda į priekį. Dėkui likimui ir geriems žmonėms.”

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

vilmantas
2008-05-28 20:40
laikykis Raimonda buk stipri nepasiduok tavo klasiokas.

V.V.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai