Kalankė: ne paleistuvė, o gyvybės medis

Kalankė, kurią Lietuvoje daugiau kas vadina paprastesniu liaudišku pavadinimu paleistuve, yra gana dažnas augalas tautiečių namuose. Tiesa, prieš kelis dešimtmečius ir dar ankstėliau jis buvo dar populiaresnis, mat laikytas vaistu nuo daugelio ligų. Tad kada ir kaip gali padėti šis nereiklus augalas? Ar pelnytai jį primiršome?
 
Kodėl „paleistuvė“?
Kalankė priklauso storalapinių (Crassulaceae) šeimai. Žinoma per šimtą jų rūšių, kai kurios jų vienmetės, dvimetės ir daugiametės. Šis augalas yra kilęs iš Afrikos, savaime auga atogrąžų ir subtropikų regionuose. Kartais šiuose kraštuose jis yra vadinamas tūkstančių motina.
Kodėl? Mat ant kiekvieno jos lapo prisagstyta šimtai mažų lapelių, užsimezgę tiek mažučių augalėlių, kurie nukritę žemėn greitai įsitvirtina, įsišaknija ir auga savarankiškai.
Tas pats augalo požymis davė vardą ir mūsų šalyje paplitusiam liaudiškam šio augalo pavadinimui „paleistuvė“. Mat ji savo vaikus mėto kur papuola. Kalankės „vaikučių“ neretai išauga ir gretimuose kitų gėlių vazonėliuose.
Paprastai šis augalas turi vieną tiesų kamieną, bet, nupjovus viršūnę, gali išsišakoti.
Vaistinės savybės
Liaudyje šis augalas dažnai buvo vadinamas „kambariniu ženšeniu“ arba „gyvybės medžiu“. Vaistinių savybių turi dvi kalankės rūšys: plunksninė (Kalanchoe Pinnata) ir Daigremonto (Kalanchoe Daigremontiana). Vaistams gaminti naudojami mėsingi kalankės lapai, kuriuose yra flavonoidų, nedidelis kiekis rauginių medžiagų, kurias pakramtę nesunkiai pajuntame iš specifinio „sutraukiamojo“ skonio. Taip pat yra makroelementų, organinių rūgščių, polisacharidų ir mikroelementų (aliuminio, magnio, kalcio, geležies, silicio, vario ir mangano), vitamino P, polisacharinų.
Prieš ruošiant preparatus rekomenduojama augalo nelaistyti savaitę, o nuskintus augalo lapus reikia šaltai palaikyti 5–7 dienas.
Įrodyta, kad kalankės sultys turi antivirusinių savybių; iš jų buvo išskirtas antivirusinis faktorius, skatinantis medžiagos, panašios į interferoną, gamybą.
Iš kalankės lapų išspaustos sultys naudojamos gydant žaizdas (turi unikalią savybę gydyti žaizdas nepaliekant randų) ir opas, parodontozę, ginekologines ligas, akių, ausų, nosies ir gerklės ligas.
Šios sultys gali puikiai padėti ir maitinančioms motinoms, jeigu suskilinėja speneliai. Rekomenduojama ant jų įtrūkimų užlašinti po kelis lašiukus kalankės sulčių po kiekvieno maitinimo.
Lietuvių žolininkų pastabos
Farmacinė literatūra, žolininkai ir visi bent mažumą su vaistiniais augalais susipažinę tautiečiai vienbalsiai sutaria, kad nuo slogos ir sekretui šalinti iš nosies palankė yra nepakeičiama. Ypač vaikučiams, kurie dar nemoka išpūsti nosies.
Vaistininkas Virgilijus Skirkevičius, kuris pažinti vaistinius augalus mokėsi ir Tibete, sukūrė ne vieną preparatą iš vaistinių augalų, pastebėjo, kad kalankė nuo seno garsėjo kaip stimuliatorius, imuniteto stiprintojas. Pavyzdžiui, žymus vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas Johanas Volfgangas Getė kas rytą suvalgydavo po pusę šaukštelio sutrintų kalankės „vaikų“ energingumui ir kūrybingumui palaikyti.
Biologė Gražina Gaidienė dažnai pasigamina spiritinės kalankės ištraukos. Užlipa maždaug 50 g žalių susmulkintų kalankės lapelių puse litro degtinės, 2 savaites palaiko ir naudoja kompresams. Šia ištrauka tepa ir išsiplėtusias kojų venas. Turi raminamąjį poveikį. Pasak ponios Gražinos, ši spiritinė kalankės ištrauka labai tinka sąnariams trinti, kompresams.
„Žolinčių akademijos“ vadovė Danutė Kuncienė kalanke ne tik gydo slogą, bet ir tepa paraudusius nosies sparnelius. Paprasčiausiai nulaužia kalankės lapo kraštelį, nulupa iš vienos pusės jo ploną odelę, o tada gleivingąja puse tepa paraudusią vietą. Taip pat patepa ir jautrias dantenas ar išrovus dantį. Moteris prisimena, kaip, dirbdama medicinos seserimi, rankoje suspaudė stiklinę kolbą ir stipriai susižalojo delną. Žaizdą užspaudė su tvarsčiu, suteptu ką tik išspaustomis kalankės lapo sultimis ir 2 dienas neatrišo. Liko vos matomas randas. Puikus žaizdų gijimas.
Pasak D. Kunčienės, galima pasigaminti tepalą su kalankės sultimis, kuris puikiai tiks gydant ilgai negyjančias žaizdas, pragulas ir pūlinius procesus net apmirus audiniams. Kalankės sultys išoriškai tepant odą nemažai galėtų padėti žmonėms ir po onkologinių operacijų, švitinimo.
Asmeninė patirtis
Mano namuose kalankė atsirado gimus sūneliui. Draugė patarė, kad tai geriausias vaistas kūdikiams nuo slogos. Vėliau tą pat patvirtino ir gydytoja.
Kai sūnelį užpuldavo sloga, bent tris kartus per dieną lašindavau jam į nosį praskiestų kalankės sulčių. Liaudišką vaistą paruošdavau labai paprastai: paleistuvės lapo kraštelį nuplaudavau ir sutrindavau, kad atsirastų sulčių. Kelių lašų puikiausiai pakanka. Jas praskiesdavau virtu vandeniu, santykiu maždaug 1:2. Vėliau dar įlašindavau ir kelis lašus alyvuogių aliejaus, kad nesausintų nosies. Vos tik įlašindavau po lašelį praskiestų kalankės sulčių mažajam į abi nosies šnerves, iš karto pradėdavo čiaudėt labai atlošdamas galvytę. Ir čiaudėdavo po 10–20 kartų, taip išpūsdamas visus mikrobus iš nosies. Ne kartą ir sau į nosį įlašinau po kelis lašus vos skiestų kalankės sulčių, čiaudėdavau, bet ne tiek kaip sūnus, man tokio stipraus poveikio neturėjo.
Tėvai ne kartą spiritine kalankės ištrauka arba tiesiog jos lapų kompresais gydėsi skaudamus sąnarius. Iš pradžių labai džiaugėsi šių vaistų veiksmingumu, vėliau poveikis kažkodėl silpo.
Kad kalankė žydėtų
Kalankė mėgsta ryškią šviesą, tačiau nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens augalą reikėtų laikyti ant rytinės arba vakarinės palangės, o žiemą – ant pietinės. Žiemą svarbu dekoratyvines kalankės rūšis laikyti vėsioje vietoje arba prie pat lango, kur oro temperatūra 10–12 laipsnių šilumos. Tada augalas sukraus pumpurus. Nuo pavasario iki rudens augalą reikia laistyti saikingai, o šiltuoju metų laiku verta persodinti į sodą, ten jis žydės dar ryškiau ir puošniau.
Kalankės – vienas iš nedaugelio augalų, pražystančių viduržiemį – gruodžio–sausio mėnesiais. Tačiau jos žiedynas gali džiuginti visais metų laikais. Ją nesunku pažydinti, tereikia kartą gerai palaistyti, po to mėnesiui pastatyti į tamsų kampą ir nelaistyti. Tada augalą vėl išnešti į šviesą ir laistyti įprastu režimu. Netrukus kalankė pražys. Mėnesį po žydėjimo beveik nelaistykite, po to perstatykite į šviesesnę vietą ir pradėkite pamažu laistyti. Netrukus augalas vėl sužydės.
Patariama kalankes laikyti drėgnai, bet ne per daug. Jei jų lapai pradeda gelsti, tikriausiai perlaistyta.
Pasak Lietuvos onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorijos vedėjo fitoterapeuto Juozo Ruolios, kalankė dabar yra nepelnytai primiršta. Ne tik liaudies medicina laiko ją puikiu vaistu, moksliniais tyrimais įrodytas stiprus jos uždegimą slopinantis ir dezinfekuojamasis poveikis.
Nuo slogos
Paleistuvės lapo kraštelį nuplaukite ir sutrinkite, kad atsirastų sulčių. Jas praskieskite virtu vandeniu santykiu 1:2, galite dar įlašinti kelis lašus alyvuogių aliejaus, kad nesausintų nosies. Po 2 lašelius šio skysčio lašinkite į abi nosies šnerves maždaug kas 4 val.
Žaizdoms gydyti
Kalankės lapo sultimis suvilgytą tvarstį uždėkite ant žaizdos ar supūliavusios vietos ir pritvirtinkite. Arba žaizdą tepkite nuluptu gleiviniu kalankės lapeliu.
Gripo profilaktikai
Lašinkite po 2 lašiukus atskiestų vandeniu kalankės sulčių (santykiu 1:3 ) į kiekvieną šnervę rytais prieš išeidami iš namų ir vakarop sugrįžę.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai

Mūsų draugai