Kūčių duona. Ir kitokia, ir tokia pat, kasdieninė

Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona

Lietuvių liaudies patarlė

Manoma, kad Kūčių pavadinimas atsirado iš vėlių vardo – Kočės. Joms vaišinti esą svarbiausias patiekalas buvo kūčia, t.y. valgis iš įvairių javų. Iš tokių javų senovėje buvo kepama duona. Tikėta, kad per šventes vėlės ateina vaišintis į savo namus. kūčios sudėtis ne visur buvo vienoda. Pavyzdžiui, Joniškėlyjje ją virė iš kviečių, žirnių, pupų, kanapių. Merkinės apylinkėse kūčią kepė kaip duoną. Ji vadinta Kūčios kepalu. Šeimininkas, šventiškai apsirengęs, tris kartus apnešdavo kūčią aplink namus. Tada belsdavosi į duris: „Čia prašosi Dievulis su kūčele į jūsų grytelę.“ Šeimininkė atsakydavo: „Prašom, prašom Dievuli, su savo kūčele į mūsų grytelę.“ Šeimininkas dėdavo duoną ant stalo, laimindavo šeimyną ir namus. Taip į namus, tikėta, ateidavo laimė, sveikata, derlius, santarvė. Palaiminęs valgius, šeimininkas visiems duodavo po gabalėlį duonos.

Žolinčių akademijos vadovė Panemunės bendruomenės tarybos narė Danutė Kunčienė duonos kepti mokėsi iš savo močiutės, vėliau – iš mamos. Dabar kepa ir savo namiškiams, ir svečiams, daugybei iškilmių, švenčių ir sveikuolių renginių. Muziejui padovanota Danutės duona jau penkiolika metų beveik nesikeičianti – tik sausėjanti, bet nepelijanti, negendanti.... „Jūs kvepiate Lietuva, – sakė jai lietuviai Amerikoje, vaišinami duona, kepta namuose, Kaune.

Nusilenkti ir pabučiuoti

Duona maitina, sotina, net gydo. Duonos kvapas – tai namų ir gimtinės kvapas. Sakyta: ne badas, kol duonos yra. Jei gaunate duonos kaip dovaną, tai labai didelė dovana, priimama ypatingai: duonai reikia nusilenkti ir pabučiuoti ją. Jei moki priimti, mokėsi ir duoti, dalytis.

Ne visuomet jaučiamasi gerai duonos valgius, ypač, jei su kitu, sunkiau virškinamu maistu. Mūsų motulės neleisdavo valgyti šiltos duonos. Nuo tokios pilvą pučia, ypač jei negaluoja kepenys, inkstai. Tačiau šilta duona padės, kai esi sušalęs, jei sloguoji: prisiglausk šiltą kepalėlį prie krūtinės, prie veido. Viena moteris pasakojo: kai buvau maža ir silpnos sveikatos, mama, iškepusi duoną, paguldydavo mane tarp duonos kepalų. Liaudies medicinos šaltiniuose nurodoma, kad nuolat peršąlančius ir sergančius vaikus pašildydavo tiesiog „pašaudami“ į jau vėstančią duonkepę krosnį.

Naminė duona šv. Kūčioms

„Mano namuose visada kepta duona, – prisimena tėviškę Danutė. – Kepu taip, kaip tai darydavo anksčiau. Visuomet rišuosi baltą skarelę ir prijuostę.“

Reikės molinio dubens, dar geriau – medinės skobtos geldos, medinės mentelės arba šaukšto. Metalinis netinka. 

Tešlą pradėsime maišyti iš duonos raugo ir šilto vandens. Raugo pasigaminsime iš anksto: apynių saują ir saują rudojo cukraus užpilti šiltu vandeniu, 2–3 dienas palaikyti kambaryje, iki atsiras rūgimo (gal net nosį riečiantis, nekoks) kvapas. Tada nukošti, įdėti smulkaus malimo ruginių miltų (masė turi būti grietinės tirštumo) ir vieną ar net dvi paras palaikyti šiltai.

Tešlą duonai minkysime taip: dėsime raugą (dalį pasiliksime kitam kepimui), bersime miltų – pirmiau smulkių, tiks ir stambesni, gali būti ruginiai. Galima dalį įmaišyti kvietinių miltų. Kūčių duonai reikės ne vandens, kaip įprasta, o obuolių sulčių. Nekepkite duonos iš daugiau nei vieno kilogramo miltų – kol neįgusite, kol nepajausite, kada jūsų duona dainuoja – pakyla. Įvairių sėklų, razinų ir kt. geriau nedėti, nes taip gautume ne duoną, o duonos gaminį. Anksčiau į duoną nedėdavo jokių paskaninimų, nebent žemaičiai įberdavo kmynų, bet ir neįdėję jų nepasigesite. Nereikia nei cukraus, nei druskos – duona taptų sunkiau virškinama. Išminkius tešlą, kai jos tirštumas kaip manų košė, reikia palikti, šiltai uždengus, per naktį, kad pakiltų. Skaniausia duona yra iš vakaro išmaišyta, kitą rytą atminkyta ir iškepta.

Kitą rytą

Rytą baigsime minkyti tešlą, dėsime miltų. Kad neliptų, rankas reikia vilgyti vandenyje. Jei į jį įdėsime truputį lydyto sviesto ar aliejaus, lips dar mažiau. Duonos nevalia kumščiuoti. Jei duoną minkysime ne švelniai, o grubokai, nieko gero nebus,  kepant pluta skilinės. Dar 2–3 valandas paliekame šiltai, ir tada metas kepti. Vieno kilogramo svorio kepalėlis 200 laipsnių temperatūroje iškeps per vieną valandą, dviejų kilogramų – per dvi. Dedama į įkaitintą orkaitę, jokiu būdu ne į šaltą.

Kokio mėnulio palaukti

Priešpilnio metą užminkyta duona gerai „šokdinasi“, pakyla, o per jauną ir delčią – sunkiai. Senoliai tai žinojo, duoną kepdavo per priešpilnį ar pilnatį. Tada duona, „..pati pučias it mėnulis“.

Kepalėlis formuojamas šlapiomis rankomis. Po juo paklojama ajerų (Žemaitijos kaimo tradicija) arba stumbražolės (Aukštaitijoje). Labai skani miežinė duona, kepta ant kopūsto lapo. Jei nėra ajero, tiks klevo ar kopūsto lapai. Jei ir jų neturite, skardą pabarstykite rupesniais miltais.

Kaip puošti? Seniau ant pirmojo kepalo įspausdavo kryžių – ugniai pagarbinti. Galima puošti įspaudžiant ratukus ar įkepti grūdų varpas. Vestuvių duona puošiama rūtų šakelėmis.

Jeigu kepsite ne orkaitėje, o duonkepėje krosnyje, geriausiai tiks beržinės malkos ar ąžuolinės. Danutės tėvų namuose malkos duonai kepti ruoštos ir laikytos atskirai nuo kitų, skirtų trobai šildyti ir valgiui ruošti. „Čia – duonai“, – sakydavusi mama, kai iš vakaro, paėmusi iš „duoninės“ rietuvės, atnešdavo beržinių prie duonkepės krosnies. Per naktį malkos „susigyvendavo“ su namais. Grūdų duonai užaugindavo tėvelis. Iš jų iškepta duona buvo ypatingo skonio. Miltų, pataria Danutė, geriau įsigyti pas ūkininką, dar geriau – pirkti grūdų ir susimalti patiems. Jei malsite namuose, malūnėliu, duona skanesnė. Anksčiau moterys kepdamos duoną dainuodavo malimo dainas. „Išjunkime televizorių, radiją ir įjunkime savo širdį; niūniuokime, dainuokime, neturėkime sunkių minčių, neskubėkime, – pataria Danutė. – Užsidekime žvakę. Duonai reikia ypatingo jūsų nusiteikimo.“

Ar jau galima valgyti?

Kaip sužinoti, ar duona iškepusi? Tik išimtą iš orkaitės kepalėlį guldykite ant rankos ir pabarbenkite padą. Jei garsas skardus – gerai. O jei duslus, vadinasi, viduje dar daug drėgmės, dar neiškepė. Senovinis testas: duona iškepusi, jei galima prie karšto kepalo laikyti nosį, jei nosies nedegina; jei kepalėlio viduje karštis didelis (nes dar neiškepė), to nepadarysi.

Jei duona gerai iškepta, jei pakankami vandens išgarinta, laikoma ji negenda, nepelija.

Duonelės pado negramdome peiliu. Senovėje sakydavo: jei taip darysi, tavo vaikai bus išsižioję.

Pasirūpinkime plutele. Reikia suvilgyti drobelę saldžiame vandenyje, dar geriau – pavirti saldžiame vandenyje kelias saujas šieno ir juo suvynioti kepaliuką. Tegu atvėsta. Jeigu norite, kad blizgėtų, patepkite sviestu. Danutės mama dar šiltą duoną suvyniodavo į patalus ir išnešdavo į kamarą, kur vėsu.  

Neraikome dar šiltos duonos – pluta gali atšokti. Duonos raikymas būdavo vyriausiojo šeimos žmogaus priedermė. Neraikoma ant lentos; duoną reikia paimti, glausti prie širdies ir riekti. Mūsų senoliai naują kepalą prariekdavo iki pietų, o jei duona baigdavosi vakarop, palaukdavo iki pusryčių.

Duona ne per vėjus ateina

Negalima laikyti duonos prariekta puse į duris – kad duona iš namų neišeitų, kad jos visad pakaktų.

Duona laikoma taip, kaip kepė, t.y. duonos padas ant stalo. Kai kaime kildavo gaisras, žmonės suskubdavo žiūrėti: gal duona namuose kniūbsčia; taip ją laikyti nepagarbu. Į liepsnas, kilus gaisrui, mesdavo šv. Agotos duonos; istorijų, kad taip pavyko užgesinti gaisrus, užrašyta ne viena. Moterys šios duonelės įrišdavo į mažą skepetaitę ir saugodavo visus metus. Pernykščios šv. Agotos duonos neišmesdavo,  suvalgydavo ir duodavo gyvuliukams.

Tikėta, kad jeigu per Sekmines kepsi duoną ir jos valgysi, visi metai bus sėkmingi.

Duona naudota ne tik apeigoms, bet ir kaip vaistas. Moterys po gimdymo kepdavo laimės ir gyvenimo duoną, vaišindavo kaimynus, beje, tik po 40 dienų. Iki tol žmonėse nesirodydavo. Kūdikėliui gimus, nieko nelaukdamas visus kaimynus aplankydavo tėvas, pasakydavo žinią vaišindamas duona.

Kai Danutė kepa duoną vestuvėms, atkreipia dėmesį, ar duonos ir žmonių gyvenimas panašus. Jei duona gražiai pakyla, kepama neįskyla, žiūrėk, po kurio laiko ateina žinia, kad šeima gerai sugyvena. Jei duona nepakyla, jei pluta atšoka, jei nepavykus tenka ją kepti iš naujo, pasitaiko, kad ir žmonių gyvenimas kartu sunkiau lipdosi.

Mažytį duonos kepalėlį anksčiau įdėdavo į paskutinę kelionę. Į šermenis nešdavosi duonos, ją laužydavo, dalydavosi ir taip minėdavo išėjusįjį.

Duona ne marti – suvalgysi

Pirmą kartą gal ir nepavyks gerai išsikepti duonos, bet verta eksperimentuoti ir mokytis.

Ir nuo grūdo priklauso, kokia bus duona.  

Kol įgusite, nekepkite didelių kepalėlių. Iš pradžių gali būti delno dydžio.

Raugą pasiruoškite grietinės tirštumo, o „šokdinti“ palikite šiltai (ant šildomųjų grindų, netoli radiatoriaus ir pan.), kad imtų burbuliuoti, rūgti. Jei trūksta šilumos, raugas apsąla.

VšĮ „Ajurvedos akademija“ vadovė Lina Lukošienė:

Duona – tai mūsų tradicijos, mūsų istorija, patirtis. Namuose keptos duonos skonis kitoks, nes ją kepant reikia daug rimties, susikaupimo, išmanymo, švelnumo. Ir daug paslapčių.

Maldomis užkalbėtos duonos seniau duodavo ligoniams. Dzūkai džiovinta duona gydydavo žaizdas. Piemenų kaimo (Ignalinos r.) moterys nuimdavo nuo pirmojo kepalo plutą su įspaustu kryžiaus ženklu, suminkydavo į tešlą su geltonai žydinčiomis gėlėmis, iškepdavo devynis kepalėlius duonos ir sušerdavo juos sergančiai karvei.

Patarlės:

Pernai išėjo, šiemet sugrįžo. (Rugys)

Rudenį gimęs, žiemą miegojęs, pavasarį augęs, vasarą gyvent nustojęs. (Rugys)

Devyni broliai vieną kepurę dėvi. (Rugių guba)

Be ko duonos neiškepsi. (Be plutos)

Esu balta, visai nekalta, o šeimininkė mane kukeščiuoja. (Duoną minko)

Pilnas tvartas avinukų. (Krosnyje kepa duona)

Kas žiemą mielesnis už tėvą motiną? (Krosnis)

(Iš knygos: Pranė Dundulienė. Duona lietuvių liaudies buityje ir papročiuose. – Kaunas, 1989)