Nomeda Marčėnaitė: nebijokime gyventi

 Ne kartą teko Jus stebėti parodų atidarymuose, knygos pristatymo metu. Tikrai žavi Jūsų veiklumas, betarpiškas bendravimas. Iš kur semiatės jėgų? Kaip visur suspėjate?

 

Greičiausiai tai genetika. Tokia mano prigimtis. Kai aš kartą draugei pasiskundžiau, kad jau nebegaliu, jau sustosiu, ji paironizavo: o tu galėsi? Nelabai galiu kitaip. Man reikia įvairios veiklos, kad būtų intensyvus gyvenimas, o tarpais ramus, kad jis keistųsi.

 

Kai kuriu skulptūras ar paveikslus, būnu visai viena. Menininkai tai supranta. Tai tarsi tokia meditacijos forma, kai prarandi laiko, erdvės, savęs paties pojūtį ir gyveni visai kitame pasaulyje, visiškai tave užvaldantį.

 

O kai atsirandi tokioje vietoje, kaip parodos atidarymas, – tai jau yra bendravimas, ir bendravimas su labai maloniais žmonėmis. Tai suteikia daug teigiamų emocijų ir tarsi įkrauna.

 

Kiti kasdieniai dalykai diktuoja savo ritmą. Būna, kad jau pervargstu ir pasižadu, kad rytoj tikrai pamiegosiu. Bet atsibundu kokią penktą ryto ir su siaubu pagalvoju, kad visko padaryti tiesiog neįmanoma. Naktį viskas baisiau atrodo. Dieną galvoju: na, ir kas – kiek padarysiu, tiek. Juk dažniausiai pati sau tų darbų ir susigalvoju. Kad ir dabar – taip trūksta laiko rašyti. Būtų labai gerai, kad kas mane ištremtų į kokį Egipto viešbutį, kur „viskas įskaičiuota“, ir negalėčiau niekur išeiti – tik rašyti. (juokiasi)

 

Kokie darbai labiausiai „suvalgo“ Jūsų laiką. Ruoša virtuvėje?

 

Dažnai būna, kad virtuvėje praleidžiu daug laiko. Man tai labai patinka. O dabar, ruošdamasi savo laidai „Skanus pokalbis“, dar daugiau gilinuosi į virtuvės paslaptis. Mūsų laida, kurioje pašnekovus ne tik kalbinu, bet ir vaišinu, nuo restorano skiriasi tuo, kad restorane tenka taikytis prie virtuvės šefo skonio, o savo laidoje aš derinuosi prie savo pašnekovų, nes jie yra mano svečiai, o aš labai noriu jiems įtikti. Jie visi labai įdomūs žmonės. Dabar aš tikrai darau tai, ką noriu, kas man patinka.

Mano virtuvė, gaminamas maistas yra įvairus, kaip ir mano požiūris į meną, muziką, literatūrą – man nusibostų vienas stilius. Man reikia įvairovės, ji man padeda. Čia taip, kaip su spalvomis, – nėra vienos mylimos spalvos, visos mėgstamos, tik priklauso nuo situacijos. Tai taip ir su virtuve: man patinka ir vegetariška, ir egzotiška, ir rytietiška. Būdama Tailande nepatingėjau, sulaksčiau į virėjų kursus ir ten pasimokiau. Lietuviškas maistas taip pat labai skanus. Labai mėgstu didžkukulius, tik suvalgau vieną, ne daugiau.

 

Manau, kad didžiausia problema – ne kokį maistą valgome, bet kokius kiekius į save sukišame. Kita vertus, kai kada sveika ir „į kairę“ nueiti, truputį nesveikai pasimaitinti, saldumynų paragauti, nes visuomet tik sveikai maitintis – alinantis dalykas.

 

Nomeda, Jūs atrodote tokia energinga, grakšti. Kas padeda išsaugoti jaunatviškumą?

 

Yra dalykų, kurie padeda žmogui išsaugoti jaunatviškumą. Visų pirma – ne per dažnas žiūrėjimas į savo pasą ir, antra, – sportiškas gyvenimo būdas. Gal tik šią vasarą praleidau tingiau, o šiaip visuomet žaisdavome tinklinį visą šiltąjį sezoną lauke, o žiemą – salėje. Manau, tai tikrai naudinga. Neseniai užbėgau į ketvirtą aukštą tekina per du laiptus ir pagalvojau: ar turėčiau būti uždususi, ar ne?

 

Taip, sportas duoda savo. Tik labai svarbu tai daryti ne prišokamai, o nuosekliai, nuolat. Man užsispyrimo užtenka. Buvo laikas, kai ryte ir vakare labai rimtai mankštindavausi, ir tai dariau gana ilgai. Tiesa, į sporto klubą eiti nesinori, nuobodu. O su draugais žaisti tinklinį visai kas kita –daug bendravimo, emocijų.

 

Bet ne tik judėjimas leidžia žmogui nesenti. Labai svarbus ir galėjimas daryti ką nori, ką mėgsti. Gaila, kad mes tai pamiršome. Nors erdvių savirealizacijai yra begalės, jomis nepasinaudojame, nesistengiame savęs atskleisti. Žmonės net nesuvokia, kaip save skriaudžia, ką praranda. Tuomet ateina liūdesys, negalėjimas eiti, daryti kažko svarbaus, net, pasakyčiau, depresija. Kažkada taip drastiškai atskyrėme dvasinę ir fizinę sveikatą. Tai baisi klaida.

 

Ir mano gyvenime buvo periodas, kai tiek dirbau ir pervargdavau, kad organizmas ėmė ir pasakė: „Tu esi višta, Nomeda Marčėnaite, tad tol sirgsi, kol suprasi, kad išnaudoji savo organizmą, kad tu jau seniai liūdi, nedarai to, ką nori daryti.“ Teko padaryti išvadas ir keistis.

 

Apskritai mes per daug liūdime. Kartais atrodo, kad televizijos ar miesto šurmulys mums padės. Nepadės. Atvirkščiai, aš, pavyzdžiui, turiu pabūti tokiose vietose, kur girdėčiau save. Manau, visiems tai naudinga – ir vyrams, ir moterims, ir vyresniems, ir jauniems žmonėms.

 

 

Kalbate apie tai, kad pamirštame apie savirealizaciją, buvimą su savimi. Bet juk tiek įsipareigojimų, visi nori gražaus gyvenimo, kartelė užkelta labai aukštai. Kuo, Jūsų nuomone, visa tai baigsis? Ar galime su viskuo, kas mums dabar pavesta ir suteikta, sėkmingai susitvarkyti?

 

Šiuolaikinė moteris, kaip ir šiuolaikinis vyras, gali dalintis daugeliu darbų su partneriu. Yra daug mitų, kad vyras vaikui iki brandos neturi ką pasakyti. Netiesa. Galima dalintis ir namų, ir vaikų priežiūra. Ir vaikams reikia priminti, kad visi turi rūpintis vieni kitais. Juk jie užaugs, gyvens kituose – savo – namuose, jiems to reikės. Tad jie turi išmokti įvertinti kito žmogaus darbą ir kartu priminti kitiems apie save, išmokti kalbėtis. Nes kai nuoskaudos susikaupia, jos prapliumpa lavina, ir tuomet jau būna tikrai blogai. Aš pati stengiuosi pasakyti, kaip jaučiuosi, ir matau, kaip artimieji reaguoja. Nesvarbu, ar tai mano mylimasis, mano vaikai, ar draugės, aš noriu grįžtamojo ryšio. Aš noriu ir duoti, ir gauti.

 

Kalbėtis labai svarbu. O su vyrais ypač. (juokiasi) Man kartą draugės vyras pasakė: nori, kad vyras kažką padarytų, turi tiesiai ir šviesiai tai pasakyti: mielasis, tu turėsi man padaryti tą, tą ir tą. O ne dejuoti, esą ach, kokia aš pavargusi... Vyras tada galvoja – oi, tai ką man dabar daryti? Nesupranta. Neapsunkinkim vyrams gyvenimo, sakykim tiesiai – aš šį vakarą noriu su tavimi tiesiog gerai praleisti laiką. Taip gyvenime atsiranda daugiau aiškumo, daugiau spalvų.

 

Ar Jums neatrodo, kad mūsų gyvenime apskritai trūksta spalvų tiesiogine šio žodžio prasme?

 

Įdomus klausimas. Mes, manau, tiesiog neišnaudojame situacijos palengvinti ar pagražinti sau gyvenimo. Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą, kur rodė eksperimentą: žmonės praleido kažkiek laiko mėlyname ir oranžiniame kambaryje. Temperatūra juose buvo ta pati, bet žmonės ją juto skirtingai – mėlyname apie penkiais laipsniais vėsesnę, oranžiniame tiek pat šiltesnę. Įsivaizduokit, kaip spalva veikia psichiką.

 

Mūsų gamtoje gana ilgą periodą būna niūrios spalvos, tad jei ir savo aplinkai parinksime tokias spalvas, būsime labai stilingi, pabaltijietiškai elegantiški, bet, tikriausiai, labai liūdni. Priežasčių liūdesiui gyvenime atsiranda tikrai daug, bet tuomet turime atrasti ir būdų, kaip tas priežastis atitolinti ar kiek galima išvengti. Spalva – viena iš galimybių. Žmonės bijo spalvų dėl nežinojimo, nemokėjimo jų derinti. Bet tikrai reikėtų sau leisti daugiau spalvų. Galima konsultuotis, ieškoti ir rasti geriausius variantus. Reikia nebijoti.

 

Kartais aš apskritai pagalvoju apie gyvenimo spalvas, gyvenimo džiaugsmą, jo skonį. Taip, mes nesuklysime, jei patylėsim, kai visi kalba. Taip, mes nesuklysime, jei apsirengsime juodai, kai nežinome ką pasirinkti. Taip, mes nesuklysime baltai išsidažę namus. Mes nesuklysime valgydami tik labai „teisingą“ maistą ir neišgerdami jokio netinkamo gėrimo. BET kyla klausimas, kaip viename anekdote, – ar mes būsim gyvenę? Patyrę gyvenimo džiaugsmą?

 

Man baisiausia, kai žmonės bijo gyventi. Labai įsiminiau vienos slaugės, stebėjusios daug išeinančių iš šio pasaulio žmonių, pasakymą – jie beveik visi tvirtino, kad gyveno svetimas projekcijas, ne savo gyvenimus. Gaila, bet gyvenimas yra be juodraščio, ir dar kartą jo perrašyti negali. Gyvendamas teisingai, tikrai niekada neapsijuoksi, bet aš manau, kad kartais apsijuokti labai sveika. Man taip pat sako: Nomeda, pažiūrėk į pasą ir gal apsirenk pagaliau padoriai. O aš mėgstu apsirengti chuliganiškai ir man mano amžius labai patinka. Galima kartais ir apsijuokti. Aš nenoriu būti tvarkinga, tokia, kaip iš manęs tikisi kiti. Aš vertinu savo laiką ir sau dažnai sakau – gyvenk, gyvenk, gyvenk, skaniai gyvenk. Vakaras ateis, bet tai nereiškia, kad aš turiu eiti nuleidusi nosį, be spalvų, liūdna, bijodama apsijuokti. Ne. Ir visiems labai siūlau – leiskite sau retsykiais profilaktiškai apsijuokti. Dėl sveikatos taip pat.

 

 

Norinčiuosius ne tik sužinoti Nomedos Marčėnaitės požiūrį į gyvenimą, bet ir susipažinti su naujausiais jos kūriniais kviečiame apsilankyti menininkės internetiniame puslapyje adresu www.nomedos.lt.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Viešu pranešimu
2012-11-27 05:05
Viešu pranešimu,
Tai jūsų galimybė pasiekti savo širdies troškimą gyventi su asmens (vyras / moteris) savo pasirinkimą ..

i marain dosia gydytojas pagal profesiją, buvo vienas per pastaruosius penkerius metus, aš maniau, turintys gerą gyvenimo compernue, kad aš noriu, my self buvo sapnas, aš niekada negali pasiekti. 15 Lap 2004, sutikau dr anoited grimalia elektroninio pašto adresą iš savo gerą darbą Liudytojas ir aš išsiuntė jam laišką, kuriuos sudaro savo problemas (emocijas) ir mano prašymas, po kelių valandų, kad tą pačią dieną, štai ir štai Jo šventykloje to, kai prašoma Priedai mane su būtiniausiais daiktais, jiems reikėjo man padėti man išspręsti savo problemas, ir aš daryti viską .... dabar esu vedęs žmogus mano kostiumas mane su vaiku ir vyrų skirtingos klasės tipo vis dar išmaldos ir mane meldžiasi.
Aš tvirtai tikiu, kad tai yra savo laiko ir emocinių marrital pralaužti džiaugsmo ir amžiną laimę tik su pagalba iš ANOITED DR GRIMALIA.
Susisiekite su juo apie
grimaliaterbanacle@gmail.com

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai