Celiulitas

Celiulitas (vokiečių terminas) – tai pavadinimas, apibūdinantis “korėtos” odos paviršių.
Celiulitas – tai susirgimas, kuris nepasireiškia skausmais, bet trikdo dvasinę moters būseną, be to, tai – ne vien riebalų kaupimasis po oda, tai kartu ir tiesioginis organizmo fiziologinių procesų atspindys.
Dar prieš 10 – 15 metų mes nė negirdėjome apie tokį susirgimą, nors Europos šalyse ir JAV celiulito problema egzistuoja seniai ir apie tai, kaip jo išvengti buvo kalbama dar 1960-aisiais. Gydant šį susirgimą, pasiekta neblogų rezultatų.
Pažymėtina, kad nuo celiulito kenčia 90 – 95 % visų moterų ir (beje), - ne tiktai apkūnios. Jis būdingas taip pat ir liesoms. Netgi atvirkščiai, - nebūtinai kiekviena apkūni moteris turi celiulito požymių. Mūsų laikais celiulito reiškiniai laikomi ne vien kosmetine problema, bet ir labai rimta mokslo užduotimi.
Celiulitas – tai visų pirma gyvenimo būdas. Paskutiniuoju metu mes daug mažiau judame, be to, vartojame nemažai pusfabrikačių, kurie turi visus reikalingus maisto papildus, dirbtinius pakaitalus, cukraus, aromatizuojančių medžiagų, dažų bei konservantų. Mūsų gyvenime daugiau stresų, mus veikia daug daugiau kenksmingų faktorių – tokių kaip aplinkos užterštumas, ultravioletiniai saulės spinduliai, rūkymas.
Vis daugiau mergaičių celiulitu suserga ankstyvame amžiuje, pradedant net nuo 14 metų. Šį procesą skatina greitai paruošiamas maistas, perdaug ankstyvas kontraceptinių vaistų vartojimas, greitas lytinis brendimas, sumažėjęs fizinis aktyvumas, stresai.
 

Ir vis dėlto – kuo celiulitas skiriasi nuo nutukimo?

Celiulitas – tai ne paprastas riebalinis audinys, o išoriniai pakitimai, susiję su kai kuriais organizmo sutrikimais. Kokie mes bebūtume liesi, vis vien po oda turime riebalinio audinio, kuris bet kada gali išsivystyti į celiulitą.
Celiulitas – tai riebalinio audinio padidėjimas bei sustorėjęs jungiamasis audinys, kuriame susitelkia vanduo ir kaupiasi toksinai. Tai vienareikšmis medžiagų apykaitos sutrikimas, pakitusi oda, tai - vietinės kraujotakos bei vandens–druskų pusiausvyros sutrikimas, o taip pat ir “šlakų” kaupimasis organizme.
Norint suprasti celiulito esmę, būtina daugiau žinoti apie riebalus. Žmogus gimsta, turėdamas atitinkamą riebalinių ląstelių kiekį, tad svorio padidėjimas arba jo netekimas atsiranda ne dėl šių ląstelių skaičiaus pasikeitimo, o dėl kiekvienos iš šių ląstelių dydžio pokyčių (padidėjimo ar sumažėjimo).
Susikaupusių riebalų pasiskirstymas mūsų organizme priklauso nuo lyties, genetinės struktūros, gyvenimo būdo bei hormonų pusiausvyros. Dauguma vyrų turi obuolio formos figūrą. Jiems riebalai kaupiasi pilvo, širdies bei žarnyno srityse. Moterų kūno sudėjimas dažniausiai primena kriaušę, o riebalai joms telkiasi ant sėdmenų, ant šlaunų (išorinėje bei vidinėje pusėse) bei pilvo srityje.

Tam tikras riebalų kiekis, gaunamas su maistu, būtinai reikalingas žmogaus organizmui, nes riebalai atlieka daugelį svarbių gyvybinių funkcijų:
• Didelė dalis gaunamų riebalų saugomi organizme ir panaudojami tik atsiradus papildomam energijos poreikiui;
• Tam tikras riebalų kiekis sunaudojamas būtiniausių hormonų gamybai, taip pat - nervų, odos, kitų audinių bei organų formavimuisi;
• Riebalai – labai gera izoliacinė medžiaga;
• Aukščiausios kokybės riebalų grupė – fosfolipidai, nervinių ląstelių sudėtyje, dalyvauja trumpalaikės bei ilgalaikės atminties procesuose;
• Riebalai atlieka svarbų vaidmenį, organizmui įsisavinant tirpstančius vitaminus A, D, E, K;
• Riebalinis audinys sulaiko kenksmingas chemines medžiagas, pesticidus bei kitus organizmui kenksmingus elementus.

 

Celiulito “mėgstamos” kūno vietos ir jo susidarymo mechanizmas

Kiekvienos riebalinės ląstelės paviršiuje esti mikroskopinės struktūros, atliekančios funkcijas receptorių, kurie reguliuoja riebalų susikaupimo bei jų šalinimo procesus.
Alfa-2 receptoriai sugeba kaupti riebalus, o beta-receptoriai atsakingi už riebalų šalinimą iš riebalinių ląstelių. Šalinimo procesui turi reikšmės taip pat ir pro audinius pratekančio kraujo kiekis. Gausiai srovenantis kraujas padeda pasišalinti dideliam riebalų kiekiui iš riebalinių ląstelių. Celiulitinis audinys kaip tik ir būna labai menkai aprūpinamas krauju.
Riebalinėse ląstelėse ant sėdmenų, šlaunų bei ant kelių, (t.y. kaip tik tose vietose, kuriose celiulitas linkęs susidaryti), riebalus saugančių receptorių alfa-2, būna net šešis kartus daugiau, negu riebalus šalinančių beta-receptorių.
Viršutinių kūno dalių riebalinės ląstelės turi šešis kartus daugiau riebalus šalinančių beta-receptorių, negu riebalus kaupiančių receptorių alfa-2. Todėl riebalai visų pirma kaupiasi apatinėje kūno dalyje, o greičiau pasišalina iš audinių, esančių viršutinėje kūno dalyje.

Pavyzdžiui, jeigu jūsų organizmas sukauptų 7 kg riebalų, tai 6 iš jų būtinai “nusėstų” ant sėdmenų, išorinėje bei vidinėje šlaunų pusėse, o tiktai 1kg – viršutinėje kūno dalyje. Ir atvirkščiai, jeigu jūs “numesite” 7 kg, tai apatinė kūno dalis neteks tiktai 1 kg, o viršutinė – net 6 kg. Todėl kūno svorio pakitimai keičia patį riebalų pasiskirstymo principą ir turi įtakos žmogaus kūno formų kitimui.
Normaliam ląstelių bei audinių funkcionavimui būtinas kraujo pakankamumas, normalus kraujospūdis bei savalaikis organizmo gyvybinės veiklos produktų šalinimas. Tai reiškia, jog gausus kraujo kiekis ne tik turi aprūpinti audinius deguonimi ir maisto medžiagomis, bet ir pašalinti anglies dvideginį bei toksinus, o sklandžiai veikianti limfinė sistema - transportuoti limfą.
Venos bei limfagyslės (priešingai negu arterijos) neturi savo sienelėse raumenų, todėl kraujo ir limfos skysčio grįžimas į bendrą kraujo apytakos sistemą priklauso nuo trijų, tarpusavyje susijusių faktorių, kurie labai reikšmingi, aiškinantis celiulito formavimosi mechanizmą ir jo gydymą.

 

Celiulito formavimasis iš riebalų

Riebaliniam audiniui pakitus, vystosi celiulitas. Jo susidarymą lemia trys pagrindiniai faktoriai:
• mažojo kraujo apytakos rato pokyčiai;
• veninės kraujotakos sutrikimas;
• limfinio skysčio cirkuliacijos sutrikimai.
Kadangi visi šie veiksniai glaudžiai susiję, užtenka pasireikšti bent vienam iš jų, kad prasidėtų grandininė reakcija, į kurią pagaliau įtraukiami ir visi kiti, likusieji, faktoriai. Celiulito paliestas kūno paviršiaus plotas priklauso nuo mažojo kraujo apytakos rato pokyčių ir nuo to, ar labai ryškūs veninės bei limfinės sistemų sutrikimai. Pilnai pasireiškiantis celiulitas vis dėlto priklauso nuo riebalų kiekio, sukaupto riebalinėse celiulitinio audinio ląstelėse.
 

Ir vis dėlto – kuo celiulitas skiriasi nuo nutukimo?

Celiulitas – tai ne paprastas riebalinis audinys, o išoriniai pakitimai, susiję su kai kuriais organizmo sutrikimais. Kokie mes bebūtume liesi, vis vien po oda turime riebalinio audinio, kuris bet kada gali išsivystyti į celiulitą.
Celiulitas – tai riebalinio audinio padidėjimas bei sustorėjęs jungiamasis audinys, kuriame susitelkia vanduo ir kaupiasi toksinai. Tai vienareikšmis medžiagų apykaitos sutrikimas, pakitusi oda, tai - vietinės kraujotakos bei vandens–druskų pusiausvyros sutrikimas, o taip pat ir “šlakų” kaupimasis organizme.
Norint suprasti celiulito esmę, būtina daugiau žinoti apie riebalus. Žmogus gimsta, turėdamas atitinkamą riebalinių ląstelių kiekį, tad svorio padidėjimas arba jo netekimas atsiranda ne dėl šių ląstelių skaičiaus pasikeitimo, o dėl kiekvienos iš šių ląstelių dydžio pokyčių (padidėjimo ar sumažėjimo).
Susikaupusių riebalų pasiskirstymas mūsų organizme priklauso nuo lyties, genetinės struktūros, gyvenimo būdo bei hormonų pusiausvyros. Dauguma vyrų turi obuolio formos figūrą. Jiems riebalai kaupiasi pilvo, širdies bei žarnyno srityse. Moterų kūno sudėjimas dažniausiai primena kriaušę, o riebalai joms telkiasi ant sėdmenų, ant šlaunų (išorinėje bei vidinėje pusėse) bei pilvo srityje.
Tam tikras riebalų kiekis, gaunamas su maistu, būtinai reikalingas žmogaus organizmui, nes riebalai atlieka daugelį svarbių gyvybinių funkcijų:
• Didelė dalis gaunamų riebalų saugomi organizme ir panaudojami tik atsiradus papildomam energijos poreikiui;
• Tam tikras riebalų kiekis sunaudojamas būtiniausių hormonų gamybai, taip pat - nervų, odos, kitų audinių bei organų formavimuisi;
• Riebalai – labai gera izoliacinė medžiaga;
• Aukščiausios kokybės riebalų grupė – fosfolipidai, nervinių ląstelių sudėtyje, dalyvauja trumpalaikės bei ilgalaikės atminties procesuose;
• Riebalai atlieka svarbų vaidmenį, organizmui įsisavinant tirpstančius vitaminus A, D, E, K;
• Riebalinis audinys sulaiko kenksmingas chemines medžiagas, pesticidus bei kitus organizmui kenksmingus elementus.

 

Celiulito “mėgstamos” kūno vietos ir jo susidarymo mechanizmas

Kiekvienos riebalinės ląstelės paviršiuje esti mikroskopinės struktūros, atliekančios funkcijas receptorių, kurie reguliuoja riebalų susikaupimo bei jų šalinimo procesus.
Alfa-2 receptoriai sugeba kaupti riebalus, o beta-receptoriai atsakingi už riebalų šalinimą iš riebalinių ląstelių. Šalinimo procesui turi reikšmės taip pat ir pro audinius pratekančio kraujo kiekis. Gausiai srovenantis kraujas padeda pasišalinti dideliam riebalų kiekiui iš riebalinių ląstelių. Celiulitinis audinys kaip tik ir būna labai menkai aprūpinamas krauju.
Riebalinėse ląstelėse ant sėdmenų, šlaunų bei ant kelių, (t.y. kaip tik tose vietose, kuriose celiulitas linkęs susidaryti), riebalus saugančių receptorių alfa-2, būna net šešis kartus daugiau, negu riebalus šalinančių beta-receptorių.
Viršutinių kūno dalių riebalinės ląstelės turi šešis kartus daugiau riebalus šalinančių beta-receptorių, negu riebalus kaupiančių receptorių alfa-2. Todėl riebalai visų pirma kaupiasi apatinėje kūno dalyje, o greičiau pasišalina iš audinių, esančių viršutinėje kūno dalyje.

Pavyzdžiui, jeigu jūsų organizmas sukauptų 7 kg riebalų, tai 6 iš jų būtinai “nusėstų” ant sėdmenų, išorinėje bei vidinėje šlaunų pusėse, o tiktai 1kg – viršutinėje kūno dalyje. Ir atvirkščiai, jeigu jūs “numesite” 7 kg, tai apatinė kūno dalis neteks tiktai 1 kg, o viršutinė – net 6 kg. Todėl kūno svorio pakitimai keičia patį riebalų pasiskirstymo principą ir turi įtakos žmogaus kūno formų kitimui.
Normaliam ląstelių bei audinių funkcionavimui būtinas kraujo pakankamumas, normalus kraujospūdis bei savalaikis organizmo gyvybinės veiklos produktų šalinimas. Tai reiškia, jog gausus kraujo kiekis ne tik turi aprūpinti audinius deguonimi ir maisto medžiagomis, bet ir pašalinti anglies dvideginį bei toksinus, o sklandžiai veikianti limfinė sistema - transportuoti limfą.
Venos bei limfagyslės (priešingai negu arterijos) neturi savo sienelėse raumenų, todėl kraujo ir limfos skysčio grįžimas į bendrą kraujo apytakos sistemą priklauso nuo trijų, tarpusavyje susijusių faktorių, kurie labai reikšmingi, aiškinantis celiulito formavimosi mechanizmą ir jo gydymą.

 

Celiulito formavimasis iš riebalų

Riebaliniam audiniui pakitus, vystosi celiulitas. Jo susidarymą lemia trys pagrindiniai faktoriai:
• mažojo kraujo apytakos rato pokyčiai;
• veninės kraujotakos sutrikimas;
• limfinio skysčio cirkuliacijos sutrikimai.
Kadangi visi šie veiksniai glaudžiai susiję, užtenka pasireikšti bent vienam iš jų, kad prasidėtų grandininė reakcija, į kurią pagaliau įtraukiami ir visi kiti, likusieji, faktoriai. Celiulito paliestas kūno paviršiaus plotas priklauso nuo mažojo kraujo apytakos rato pokyčių ir nuo to, ar labai ryškūs veninės bei limfinės sistemų sutrikimai. Pilnai pasireiškiantis celiulitas vis dėlto priklauso nuo riebalų kiekio, sukaupto riebalinėse celiulitinio audinio ląstelėse.