Erika Umbrasaitė: Išmokau pasitikėti gyvenimu

Eriką Umbrasaitę pažįsta dažna Lietuvos moteris. Ją galima pamatyti televizijos laidose, žurnalų viršeliuose. Ji žinoma moteris. Tačiau išgarsėti jai buvo lemta tik išgirdus skaudžiausią diagnozę – krūties vėžys. Už Erikos nugaros liko baimės dienos, neviltis, chemoterapijos kursai ir galiausiai – tikėjimas ateitimi. Visa tai sugulė jos knygoje „Vienos krūties istorija“. Su Erika popiečio kavos puodeliui susitinku, kad paklausčiau, kaip ji gyvena dabar. Praėjus ketveriems metams po vėžio diagnozės. Erika pasako, kad pokalbiui gali skirti pusvalandį, ir ima kalbėti.
 

Moralinės pamokos išliko ilgam


Diagnozė vėžys gyvenimo būdą automatiškai pakoreguoja. Yra pamokos, kurias tu išmoksti, deja, bet jos greitai užsimiršta, ypač moralinės. Kas man išliko iki šiol – tai atsiradęs suvokimas, kad tu gali numirti, anksčiau tokio suvokimo nebuvo. Tas suvokimas apie mirtį man padeda gyventi. Tai paradoksalu. Bet iš tiesų aš visai kitaip pradėjau matyti gyvenimą. Pavyzdžiui, šiandien buvau aplankyti mamos ir žiūriu – eina per pienių pievą kačiukas, brenda, tik ausytės kyšo. Niekada anksčiau nebūčiau to pastebėjusi, o dabar sėdėjau, žiūrėjau į jį ir jaučiuosi labai prasmingai praleidusi laiką (šypsosi).
Atsirado tokios rytietiškos išminties, kurią mes skaitome visokiose knygose iš serijos kaip geriau gyventi. Tik niekada ta perskaityta išmintimi nesivadovaujam. Savaime atsirado gyvenimo lėtumas, smulkmenų įvertinimas. Aš neišgyvenu dėl niekų ir man gal net atrofavosi baimės jausmas. Aš nebijau nieko. Anksčiau labai greitai puldavau į paniką: kas bus jeigu. Dabar – bus tas, kas turi būti. Neprojektuoju ateities, nes jos gali ir nebūti. Aš, be abejo, svajoju, aš gyvenu, tačiau neišgyvenu dėl ateityje laukiančių problemų. Bus kaip bus (šypsosi).
Plaukiant gyvenimo upe, kuo mažiau makaluojiesi, tuo geriau tau sekasi plaukti. Nekeli bangų, neužspringsti ir šukuosenos nesusigadini (juokiasi).

 

Domisi mityba


Kai sirgau, internete skaičiau patarimus, kaip maitintis sergančiosioms krūties vėžiu. Skaičiau daug užsienio literatūros ir daugelio tų rekomendacijų laikiausi. Nerekomenduoja vartoti pieno, o man taip patinka sūriai. Kol gydžiausi, dvejus metus sąžiningai nevalgiau pieno, grietinės, sviesto, jokių gyvulinių riebalų. Piene neva yra augimo hormonas ir ten gausu gyvulinių riebalų. Pagal užsieniečius, pienas dar blogai ir dėl to, kad jis labai perdirbtas, toks negyvas, kad jame jokio gėrio nebelikę. Laktozė blogai virškinama. Žodžiu, daugybė priekaištų pienui.
Retkarčiais man prieš akis koks kepsnys iškildavo, tai aš jį tada suvalgydavau. Juokingiausia buvo tai, kad panašų mitybos planą man prieš susergant buvo sudaręs mano sporto treneris, kai aš norėjau numesti penkis kilogramus. Tada aš pagalvojau „taip kankintis? Niekada gyvenime!“ Jis buvo palikęs tik žuvį, vištienos krūtinėlę, jokių keptų mėsų, pieno produktų ir, aišku, sūrių. (juokiasi)
Tiesą sakant, ir iki ligos mėgau daržoves, nevalgiau daug mėsos, gal tik piktnaudžiavau sūriais. Tad tikėti tuo, kad mityba turi įtakos vėžio išsivystymui, nežinau... Tačiau mokslininkai tiria ir aiškinasi, tad verta jų klausytis.
Kadangi ankstesnių mitybos suvaržymų nesilaikau, tai tie penki kilogramai labai sėkmingai sugrįžo. Mėsą vis dar nelabai valgau, tačiau pieno produktams negaliu atsispirti. Ko tikrai negaliu atsisakyti, tai pasukų. Teko bendrauti su ajurvedinį gydymą taikančiu indu, jis sakė, kad pasukų būtina gerti kasdien.
Šiuo metu irgi aktyviai domiuosi mitybos klausimais. Buvau lietuvio gydytojo Ruolios paskaitoje, jis draudžia burokėlius ir raudonąjį vyną sergančiosioms krūties vėžiu. Bet man burokėliai yra šventa ir aš jų negaliu atsisakyti. Ir aš valgau. Nes manau, kad tokios nuostatos gal primena B vitamino atvejį, kai buvo paskelbta, kad jo negalima gerti vėžininkams, o dabar jau jis reabilituotas.


 

Mankštinti reikia ranką


Mankštą daryti privalu kas rytą, nes reikia mankštinti rankas, kur buvo išoperuoti limfmazgiai. Jei tik pamirštu kuriam laikui, tai pradeda skaudėti ir labai greitai primena, kad reikia mankštintis (juokiasi).
Kai manęs negraužia natūralusis tinginys, pabandau jogą. Turiu tokią knygelę, joje yra pritaikytos asanos krūties vėžiu sergančioms moterims. Pagal ją kartais darau asanas. Turiu idėją nueiti pas kokią jogos specialistę, parodyti tą knygelę, sudaryti programą ir surinkti sportuojančiųjų grupę. Bet kol kas per savo visas veiklas dar iki to neprisiruošiau.
Propaguoju plaukimą. Jis labai gerai mano rankai. Dar mėgstu dviratį nuo senų laikų. Beje, mes visi trys (sūnus Jokūbas ir vyras Jurgis) dar nusipirkom riedučius. Tikiuosi, kad traumų nebus, mes jau truputį važinėjom.
Buvau susitikusi su amerikiete, kuri sirgo krūties vėžiu. Ji sakė, kad po chemoterapijos daug bėgiojo ir sportavo, kad atgautų jėgas. Mano gydymas užsitęsė, nes man dar buvo papildomai vieni metai biologinės terapijos. Mano vienas mėgstamų sportų – kalnai. Pamenu, kad į patį mažiausią kalniuką aš lipau keturiomis. Nežinau, kaip kiti žmonės randa jėgų dideliems fiziniam krūviams po vėžio.
Visi man sako, kad aš greita ir energinga, bet galiu pasakyti, kad pusė to nebeliko. Aš buvau greitesnė. Bet gal tai ne liga, gal čia artėjantis keturiasdešimtmetis mane stabdo (juokiasi).
Sirgdama buvau įpratusi miegoti dieną. Man dabar to labai trūksta, tad savaitgaliais dažnai einu pietų pogulio.
 

Mažų dalykų stebuklai


Aš susimąsčiau apie tai, kad nereikia kontroliuoti gyvenimo, ką aš anksčiau labai mėgau daryti. Dabar aš jį paleidau. Pas mane viskas buvo suplanuota ir sudėta į visas įmanomas lentynas, aš išmokau pasitikėti pačiu gyvenimu. Nežinai, kas už posūkio yra, reikia laukti ir tikėtis geriausio, bet neplanuoti. Kiekvieną dieną atsibudus patiriu džiaugsmą, kad atsibudau, kad man nieko neskauda.
Kai galvoju apie mirtį ir paliekamą pėdsaką, visada suvokiu, kad Erikos Umbrasaitės pėdsakas bus toks mažas, palyginti su, pavyzdžiui, Mocarto. Tada tas susireikšminimas dėl pėdsakų palikimo atrodo juokingas. Ir mirti aš nebijau. Mirė daugybė didžių žmonių, neprotinga bijoti to, kas neišvengiama. Suvokimas, kad mirsiu, mane pažadino naujam gyvenimui.
Man operacijos metu, matyt, išoperavo ir ambicijas. Neliko tikslo palikti kokį nors pėdsaką. Mano pėdsakas yra mano sūnus Jokūbas. Ir mano tikslas dabar yra būti laimingai. Jeigu aš būsiu laiminga, aplink mane žmonės irgi bus laimingi. O laiminga aš būnu darydama kažką, kas man atrodo prasminga. Šiuo metu galiu jaustis labai laiminga pasodinusi gėlę, o ne įvykdžiusi kokį projektą, apie kurį kalbės visa Lietuva. Vieną dieną pasiėmiau laisvadienį ir sodinau gėles. Tai buvo labai gera emociškai diena. Išmokau vertinti kasdienybės stebuklą. Prasmė yra mažuose dalykuose. Kai esi sveikas, mažų dalykų nematai. Linkiu nesulaukus ligos išmokti džiaugtis mažais dalykais (nusišypso).
Lygiai po pusvalandžio išjungiu diktofoną, palinkiu Erikai geros ir stiprios sveikatos, neblėstančios geros nuotaikos ir eidama namo pamatau ant stogo du besišnekančius katinus.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

braske
2010-12-27 21:18
sutinku ir labai gailiuosi, kad tik kazkam atsitikus mes pradedam matyti tokius mazus ir smulkius daiktus, ivykius, reiskinius musu kasdienybeje. tas pats nutiko ir su manim.
braske
2010-12-27 21:18
sutinku ir labai gailiuosi, kad tik kazkam atsitikus mes pradedam matyti tokius mazus ir smulkius daiktus, ivykius, reiskinius musu kasdienybeje. tas pats nutiko ir su manim.
Inceptum
2010-05-20 23:22
KONTRACEPTIKAMS - NE! Renkuosi - BIOSELF

Vaisingumo indikatorius BIOSELF - alternatyva kontraceptikams!
BIOSELF - tai kokybiškas, patikimas ir visiškai nekenksmingas prietaisas leidžiantis nustatyti vaisingą ir nevaisingą periodą Jūsų ciklo eigoje. BIOSELF - tai naujovė padedanti natūraliai planuoti šeimą. Kaina 499 litai.
Pristatome visoje Lietuvoje.
inceptum.jonava@gmail.com arba 8-614-64811
www.inceptum.lt

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai