Mikoplazmozė (J15.7, A49.3)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – prokariotlnis mikroorganizmas, neturintis ląstelės sienelės, fakultatyvinis
anaerobas, ląstelių membranų parazitas. Priklauso My-coplasmataceae šeimai,
Mycoplasma genčiai; žinomos kelios patogeniškos žmonėms rūšys: M.pneumoniae,
M.hominis, M.genitalium, M.fermentans, Ureaplasma urealyticum.

2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – mikoplazmozė sergantis žmogus ar sveikas mikoplazmų nešiotojas;
užsikrečiama lašiniu būdu per orą, lytiniu keliu; sukėlėjas gali patekti į vaisių gimdoje ar gimdymo metu;
apie 4% sveikų žmonių kvėpavimo takuose gali nešioti M.pneumoniae, kuri sukelia apie 20% visų plaučių uždegimų, be to, uždaruose kolektyvuose gali sukelti
epidemijos protrūkius;
M.hominis ir U.urealyticum yra sąlygiškai patogeniškos, nes išskiriamos iš 10–50% sveikų žmonių lytinių ir šlapimo takų; jos kolonizuoja moterų makštj, gimdos kaklelį,
moterų ir vyrų šlaplę, gali užkrėsti vaisių ir būti neišnešiojimo ar vaisiaus infekcijos priežastis;
imunitetas trumpalaikis.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – vidutinikai 4–25 dienos; mikoplazmozės klinikinės formos įvairios:
– ūminės kvėpavimo takų ligos (faringitai, rinofaringitai, laringofaringitai, bronchitai);
– ūminės pneumonijos;
– meningitai, meningoencefalitai (gali būti pūlingi, nors dažnesni seroziniai);
– uretritai, pielonefritai, prostatitai, vaginitai, cervicitai, endometritai,
salpingitai,
adneksitai;
– vaisiaus infekcija;
ligos eiga gali būti besimptomė;
ūminės kvėpavimo takų ligos:
dažniausiai lengva eiga, subfebrilus karščiavimas, katariniai reiškiniai, nestiprūs raumenų skausmai;
žiočių bei minkštojo gomurio gleivinės hiperemija, padidėję migdolai, kartais galimas tracheitas, bronchitas;
ūminė pneumonija:
ūmi pradžia, šaltkrėtis, febrilus karščiavimas, kuris gali tęstis iki dviejų savaičių ir ilgiau;
bendras silpnumas, viso kūno „laužančio“ pobūdžio skausmai, galvos skausmas,
apetito stoka, pykinimas, kartais pilvo skausmai;
dažni katariniai reiškiniai, kosulys (ligos pradžioje sausas, vėliau pereinantis į drėgną,
kartais su kraujo priemaiša), dusulys;
plaučių apatinėse dalyse kartais girdima drėgnų smulkių karkalų arba
paduslėjęs garsas dėl pleuros eksudato; pažeidžiamos apatinės plaučių dalys, pneumonija
dažniausiai būna vienpusė; kartais gali būti padidėjusios kepenys, bradikardija;
komplikacijos: pūlingas sinusitas, pleuritas, tromboflebitas, labai retai – monoartritas,
perikarditas, miokarditas, hepatitas, hemolizinė anemija,
trombohemoraginis sindromas, Stivensono-Džonsono sindromas.

4. Diagnozę pagrindžia:
bakteriologinis skreplių, nosiaryklės nuoplovų, pleuros skysčio, plaučių bioptatų, lytinių takų išskyrų, šlapimo nuosėdų tyrimas, tiriamąją medžiagą sėjant į specialias
terpes, turinčias antibiotikų ir kortikosteroidų;
mikoplazmų antigenų tiriamojoje medžiagoje nustatymas ELISA ir IFR metodais;
teigiama ELISA kraujo serume, nustatant savitųjų antikūnų augimą poriniuose
serumuose (antikūnų titras turi padidėti daugiau nei 4 kartus);
šalčio agliutininų kraujo serume nustatymas M.pneumoniae atveju; mikoplazmų nukleorūgščių
tiramojoje medžiagoje nustatymas PGR; kraujo tyrimas: leukocitozė (ne
visais atvejais), padidėjęs ENG, gali būti aneozinofilija, anemija;
krūtinės ląstos rentgenogramoje: tarpaudininė arba židininė pneumonija apatinėse
plaučių dalyse, dažniau vienpusė, lengvų formų atvejais
rentgenogramos gali būti be patologinių požymių.

5. Diagnozės formulavimas:
Infectio mycoplasmica: pneumonia lobi inferioris dextri.

II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas:
a) gerti skiriama eritromicino po 500 mg 4 kartus per parą 10–14 dienų, sunkių formų atvejais – iki 21 dienos;
b) arba 10-14 dienų, sunkių formų atvejais iki 21 dienos gerti skiriama vieno iš šių antibiotikų:
doksiciklino po 200 mg per parą,
klaritromicino po 250–500 mg 2 kartus per parą,
roksitromicino po 150 mg 2 kartus per parą,
azitromicino po 250–500 mg per parą.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų;
b) oksigenoterapija, jeigu reikia, dirbtinė plaučių ventiliacija.
5. Simptominis gydymas:
a) gerti skiriama broncholitikų,
b) gerti skiriama atsikosėjimą gerinančių vaistų.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė