Kuo pakeisti cukrų?

Jei pasakymui „laikytis dietos“ bandytume ieškoti jį apibūdinančių spalvų, tai visos jos būtų blankios, pilkšvos... Viena jų – cukraus, kurio dietologai rekomenduoja atsisakyti pirmiausia. Tačiau koks rytas be pasaldintos kavos ar arbatos puodelio? Užkietėjusiems saldumynų mėgėjams gali padėti įvairūs cukraus pakaitalai.

 

Pelės renkasi cukrų

 

Anksčiau cukrus laikytas prabangos ženklu, buvo brangus ir sunkiai įperkamas vidutinio sluoksnio ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Matyt, iš tų laikų ir mus pasiekė mitas – jei valgai saldžiai, vadinasi, gerai gyveni ir valgai sočiai. Bėda, kad cukrus taip ėmė karaliauti ant mūsų stalo, kad jo suvalgome vis daugiau... To nepažabojamo noro pasekmė – antsvoris, įvairios ligos.

Pastaraisiais metais dauguma mokslinių tyrimų parodė, kad, norėdami būti sveikesni, cukraus vartojimą turėtume smarkiai riboti. Maža to – mokslininkų atlikti tyrimai įrodė, kad egzistuoja priklausomybė nuo cukraus ir jos atsisakyti yra sunkiau negu kokaino. Tyrimas buvo atliekamas su pelėmis, kurioms bandymo metu leista rinktis cukrų, kokainą ar vandenį. Gal kam pasirodys neįtikėtina, tačiau visos pelės rinkosi cukrų!

 

Reikia žmogui cukraus ar ne?

 

Daugelio mokslininkų atsakymas vienareikšmis – ne. Pasak jų, rafinuotas cukrus organizmui nereikalingas, energiniams poreikiams patenkinti reikia angliavandenių. Jie reikalingi raumenų ir smegenų ląstelėms, kad šie galėtų tinkamai funkcionuoti. Tačiau su maistu reikia gauti kitų angliavandenių, bet ne rafinuoto cukraus.

Išvalytas cukrus, nesvarbu, iš ko jis pagamintas, yra labai greitai pasisavinama gryna cheminė medžiaga, neturinti nei vitaminų, nei mineralinių ar kitų biologiškai veiklių sudedamųjų dalių.

Statistika skelbia, kad per metus žmogus suvartoja vidutiniškai 35–40 kg cukraus, iš jų didžiąją dalį sudaro „paslėptas cukrus“, esantis gazuotuose gėrimuose, pyragaičiuose, sūreliuose, jogurtuose, sultyse, įvairiuose pusfabrikačiuose, alkoholiniuose gėrimuose.

 

„Juodieji“ cukraus darbeliai

 

Cukrus kenkia dantims – burnos ertmėje esančios bakterijos iš jo gamina rūgštis, kurios tirpdo dantų emalį.

Saldumynai gali būti antsvorio priežastis. Su cukrumi gautas energijos perteklius paverčiamas riebalais.

Cukraus perteklius trikdo mineralų balansą organizme, skatina blogojo cholesterolio gamybą ir kartu mažina gerojo cholesterolio kiekį.

Vadinasi, jei iki šiol gyvenote pagal principą: namuose į kavą dedu vieną šaukštelį cukraus, o svečiuose – tris, tai geriau laikykitės taisyklės visąlaik jo dėti tik vieną. Dar geriau vietoj cukraus vartoti natūralius jo pakaitalus.

 

Natūralūs pakaitalai

 

Negalintiems gyventi be saldumynų cukrų geriausia pakeisti medumi. Medus yra gliukozės ir fruktozės mišinys, kurį mūsų organizmas pasisavina labai greitai. Medaus rūšių cheminė sudėtis ir biologinės ypatybės skirtingos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko. Meduje yra apie 300 įvairių medžiagų: apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių. Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio), vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų ir medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių. 

Medus gali būti vartojamas ne tik arbatai saldinti, bet ir ruošiant kepinius (jo prireiks daug mažiau nei cukraus).

Tik būtina įsitikinti ir paties produkto – medaus – kokybe – ne paslaptis, kad nesąžiningi gamintojai jam gaminti naudoja… cukrų.

Atminkite: medų vartoti gali ne kiekvienas – medus gali pakenkti bronchų astma sergantiems, šio produkto turi vengti sergantieji plaučių emfizema, cukriniu diabetu ir visi tie, kuriems medus sukelia alergiją.

Kitas pasirinkimas – klevų sirupas, kuris turi mažiau kalorijų ir didesnę naudingų mineralinių medžiagų koncentraciją negu medus.

JAV skelbiama, kad klevų sirupas priklauso šimtui sveikiausių pasaulio produktų. Darant tokias išvadas kreiptas dėmesys ne tik į produktų natūralumą, bet ir naudingų medžiagų koncentraciją, gerą skonį ir žinomumą.

Japonų mokslininkai nustatė, kad  garsusis Kanados klevų sirupas gali pagerinti kepenų funkciją, jis itin naudingas vyresnio amžiaus žmonėms.

Klevų sirupas yra magnio ir cinko šaltinis. Dviejuose šaukštuose klevų sirupo yra net 22 proc. (0,44 mg) magnio dienos normos ir 4 proc. (0,55 mg) cinko dienos normos. Klevų sirupu galima saldinti arbatą ar kavą (tiesa, šiems gėrimams jis suteiks kiek kitokį skonį), košes, blynus. Jį vietoj cukraus ar medaus galima naudoti konditeriniams gaminiams. Tiesa, kalbame apie kokybišką Kanados klevų sirupą, kurio kaina Lietuvoje yra nemaža.

Mėgstantiems saldžiai, tačiau neabejingiems savo sveikatai, vietoj cukraus tinka vartoti steviją. Tai ypač vertas dėmesio augalas, kurį gali namuose auginti kiekvienas. Pastaruosius dešimt­mečius chemikai tyrė šio augalo lapų sudėtį ir rastą saldžiąją medžiagą pavadino steviozidu. Be steviozido, stevijoje yra kalcio, magnio, kalio, fosforo, geležies, kobalto, mangano, seleno, chromo, titnago, vitaminų P, C, B1, B2, E, beta karotino, flavonoidų, taninų, eterinių aliejų. Džiovinti lapai 7 kartus saldesni už cukrų, o kalorijų juose išvis nėra.

Rekomenduojama vartoti smulkintus stevijos lapelius arba nevalytą, tamsų stevijos koncentratą, tačiau šiuose produktuose jaučiamas ir savotiškas augalo skonis. Kavai, arbatai saldinti tinka stevijos tabletės. Ruošiant konditerijos gaminius ar kitus šiltus patiekalus, vartojamas stevijos ekstraktas milteliais. Gaminant namuose ledus, želė tortus ar kitus šaltus desertus, geriausiai tinka stevijos sirupas. Verdant uogienes, kompotus dažniausiai naudojami natūralūs stevijos lapai, šakelės.

Stevija mažina cukraus kiekį kraujyje sergantiesiems cukriniu diabetu, bet sveikiems žmonėms, vartojantiems iš stevijos pagamintus preparatus, jis nemažėja. Stevija – puikus antioksidantas, joje esančios medžiagos sujungia laisvuosius radikalus ir juos neutralizuoja, padeda mažinti kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje, stiprina kraujagysles.

 

Ar verta keisti?

 

Mūsų virtuvėje cukrų gali pakeisti fruktozė – už cukrų saldesnė medžiaga, gaunama iš vaisių ir uogų. Tai paprastasis angliavandenis, kurio vartoti be saiko taip pat negalima. Neapsigaukite manydami, kad pirkdami fruktozę jūs valgysite vaisių cukrų. Gryna kristalinė fruktozė gaunama iš dviejų šaltinių: kukurūzų (krakmolo) arba sacharozės (cukraus). Pastaruoju atveju sacharozė (cukrus) suskaidoma į gliukozę ir fruktozę. Taigi apie vaisius nėra nė kalbos.

Be to, vaisių cukrus, esantis šviežiuose vaisiuose, pasisavinamas lėčiau dėl vaisiuose esančių skaidulų. Kai skaidulos pašalintos, fruktozė pasisavinama kaip cukrus. Tiesa, fruktozė (kaip ir cukrus) neturi jokių maistingųjų medžiagų.

Daugelis mano, kad rudasis cukrus – sveikiau už baltąjį, tačiau tokios kalbos dažniausiai skleidžiamos reklamos sumetimais. Iš tikrųjų rudasis cukrus tėra paprasčiausias cukrus, tik iki galo neišvalytas nuo priemaišų arba jame yra melasos. Teigiama, kad atgal į jau pagamintą baltą cukrų gamintojai dažnai linkę įmaišyti 5–10 proc. melasos, nes tai jiems esą leidžia geriau kontroliuoti galutinio produkto kristalų spalvą ir dydį. Taigi išeitų, kad mitybos požiūriu abi cukraus atmainos yra lygiavertės. Arbatinio šaukštelio tiek rudojo, tiek baltojo cukraus energinė vertė yra panaši – apie 17 kcal.

Žinovai sako, kad dėl jau minėtųjų priedų rudajame cukruje, skirtingai nei baltajame, nėra tam tikrų mineralų, pvz., kalcio, kalio, geležies ar magnio. Tačiau ir baltajame cukruje jų kiekiai be galo nedideli, tad iš tikrųjų vartodami rudąjį cukrų savo organizmo neskriaudžiame. Tikrąjį skirtumą tarp šių dviejų cukraus rūšių atskleidžia tik skonis ir kepinių išvaizda.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

grynas melas
2015-02-16 09:49
parašyta "Cukrus kenkia dantims – burnos ertmėje esančios bakterijos iš jo gamina rūgštis, kurios tirpdo dantų emalį" - tai grynas melas. Mokslu nenustatyta, kad tik cukrumi maitinasi bakterijos - galbūt, bet tai ne pagrindinis jų maistas, cukrus joms netinkamas produktas. Cukrumi minta mieliagrybiai. Mielių dedama į įvairius kepinius, alų - net įsivaizduoti sunku, kas būtų, suvalgius nekeptą bandelę ar duonos riekę su gyvomis mielėmis-mieliagrybiais. Kandidos grybelis - mieliagrybis. Visiems ne kartaą yra nutikę, kad dėl įvairių priežasčių burnoje dažnai subujoja kandidos mieliagrybis, o grybiena padengia balkšvu apnašu liežuvį. Ypač kai mieliagrybis įšbujojęs viduje, jis išplinta ir burnoje (o taip yra absoliučiai daugumai žmonių) - tam atsikėlus ryte burnoje būna kaip prišik... Kitas mūsų gyventojas - visur esanti trichomonada nebeturi vietos ant gleivinės paviršiaus - gyvybinė erdvė nukonkuruota kandidos grybelio.Trichomonada lipa ant dantų, o jos išskyros tirpto dantų emalį

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai