Apie keistus mitybos įpročius ir dar daugiau

 Man, kaip mėgėjai „ko nors saldaus“, pirmiausia knieti sužinoti, kodėl tie saldumynai taip traukia. Ar trūksta kokių nors medžiagų, ar tiesiog išlepimas?

 

Paprastai tai būna susiję su gliukozės kiekio sumažėjimu. Daugiausia energijos organizmas gauna iš angliavandenių, kai gliukozės kiekis kraujyje krenta, pajuntame alkį, ir organizmas reikalauja jį papildyti. Geriausiai šį „troškulį“ numalšina juodasis šokoladas. Suvalgai šokolado gabalėlį, alkis lyg ir praeina. Tik ne per daug ir jokiu būdu nepulkite prie saldžių pyragėlių.

Rečiau saldumynų norisi dėl kokių nors medžiagų, pavyzdžiui, chromo trūkumo. Jo stygius silpnina nervus, didina dirglumą, gali sukelti valgymo sutrikimų. O juk patys saldumynai trukdo pasisavinti net ir nedidelį su maistu gaunamą chromo kiekį.

Be to, papildomo gliukozės kiekio organizmas reikalauja, kai gresia nervinis arba protinis išsekimas. Taip pat jei yra laikomasi griežtos dietos. Dar kitiems taip būna dėl netinkamų įpročių. Beje, saldumynai – stiprūs antidepresantai, todėl  šio įpročio atsisakyti nėra taip lengva.

 

O kaip nuo to vaduotis? Gal tiesiog yra kokių taisyklių?

 

Viena tokio nenumaldomo potraukio priežasčių – visiškas angliavandenių atsisakymas nusprendus mesti svorį. Tada organizmas ima jausti angliavandenių badą, todėl saldumynai traukia labiau. Kita klaida – per lengvi pusryčiai, o kartais jie apskritai praleidžiami. Tokiais atvejais paprastai po poros valandų ima „traukti prie saldumynų“: gliukozės kiekis krinta, smegenims reikia maisto, ir organizmui reikia  gliukozės bet kokia kaina. Trečia klaida – mažai kalorijų turintys pietūs, nes po trumpo laiko vėl norisi užvalgyti. 

 

O jei kitiems norisi ko rūgštaus arba sūraus?

 

Norėjimas ko nors rūgštaus greičiausiai susijęs su skrandžio gleivine. Jeigu skrandžio sulčių rūgštingumas nepakankamas, jeigu yra gleivinės skrandžio atrofija, rūgščių per mažai, prastėja virškinimas. Užvalgius rūgščių produktų, rūgštingumas padidėja, taigi pagerėja ir virškinimas.

Dėl sūresnio maisto, tai norėčiau pabrėžti vieną klaidą, kurią daro daugelis. Kadangi žinome, kad druska nėra sveika, perlenkiame lazdą tiek, kad visai jos atsisakome, tačiau druska organizmui irgi reikalinga. Dabar ypač yra akcentuojama hiponatremija ir kraujyje tiriamas ne tik kalio, bet ir natrio kiekis. O natris gaunamas iš druskos. Šiek tiek sūresnio maisto rekomenduojama, kai per žemas kraujo spaudimas. Natrio kiekiui didėjant, kraujo spaudimas šiek tiek kyla. Kai trūksta skysčių, natrio kiekis taip pat labai sumažėja.

Atrodytų, esame išmokyti vengti druskos, bet jeigu natrio trūksta (minėtoji hiponatremija), gali atsirasti kliedesiai,  mėšlungis, silpnumas, galvos skausmai, dingti apetitas ir t.t., o jei tas trūkumas labai didelis, tai galima ir į reanimaciją papulti.

 

Kodėl kai kam staiga prireikia kažkokio keisto maisto, ar jis negali padaryti žalos organizmui?

 

Na, turbūt teko matyti kaip, rodos, jiems neįprastą maistą ėda šuniukai –  kad išsivalytų skrandis, jie  priryja žolių, tos žolės sujungia skrandyje suėstus plaukus. Suėstą žolę jie atryja ir išvemia.

O dėl žmonių, tai ne kartą buvo rašyta apie moterį, kuri  valgo smėlį, ir dideliais kiekiais (per savaitę suvalgo iki 30 kg smėlio), tačiau jo sukeltų sveikatos sutrikimų rasta nebuvo. Tiesa, gydytojai yra nustatę, kad jos kraujyje sumažėjęs hemoglobino kiekis. Tad įtariama, kad smėlio valgymas gali būti susijęs su mažakraujyste. Tik bėda, kad jame  gali būti  ligų sukėlėjų ar kirminų kiaušinėlių.

 

Tačiau kartais neįprastus dalykus „mėgsta“ vaikai...

 

Vaikų apetitas apskritai labai keičiasi – vieną dieną nori to, kitą – kito. Kita vertus, kartais jie iš nežinojimo viską ragauja. Skanu neskanu – jiems nesvarbu. Ras kokių tablečių ir, nors jos karčios, gali suvalgyti visą dėžutę. Todėl ir būtina slėpti, ypač nuo mažesnių, nes, jei pasitaikys, pavyzdžiui, beta blokatoriai, gali baigtis labai blogai.

 

Tačiau kai kurių, rodos, valgomų, produktų kiti netoleruoja ar net kyla alerginės reakcijos?

 

Čia jau rimtesnės bėdos, nes kai kuriems žmonėms tam tikras maistas gali sukelti labai stiprias alergines reakcijas. Kartais maisto organizmas tiesiog netoleruoja, jei trūksta fermentų tam tikram maistui virškinti (pavyzdžiui, netoleruojantiems laktozės virškinamajame trakte trūksta enzimų, skaidančių pieno laktozę). 

Kartais alergija būna žaliam maistui, pavyzdžiui, obuoliams, bet keptus obuolius tokie žmonės valgyti gali, nes alergenai veikiant karščiui suyra.  Nuo žalio obuolio gali perštėti burną, patinti liežuvis ir išberti, o keptas tokių reakcijų gali ir nesukelti. Taigi jautresniems asmenims žalius produktus geriau termiškai apdoroti.

Nepakantumo maistui ar alergijos diagnozavimas reikalauja labai daug kantrybės. Jei esate alergiški braškėms, pajusite tai akimirksniu, suvalgę vieną dvi uogas. Bet jeigu jūsų organizmas netoleruoja tam tikros rūšies žuvies, nustatyti, kurios konkrečiai, bus sunkiau. Todėl, jei jau diagnozuota alergija, reikėtų rašyti dienyną, kas sukėlė alergiją, ką valgėte – tiesiog stebėti, kad  būtų galima nustatyti, nuo ko ji kyla. Išsiaiškinus pakaks tiesiog vengti tų produktų.

 

Tačiau kartais, pavyzdžiui, svečiuose, alergiją keliančių produktų išvengti nepavyksta...

 

Einant į svečius rekomenduojama išgerti antihistamininių vaistų. Taigi iš karto reikia išgerti antihistamininį vaistą ir nepamiršti pasitikslinti maisto sudėtį, nes gali būti ir užslėptų alergenų, pavyzdžiui, esate alergiškas kiaušiniams, o jų gali būti ir mišrainėse ar panašiai. Taip pat vertėtų turėti anafilaksinį rinkinį. Dabar yra švirkščiamasis adrenalinas. Įtarus, kad gali būti stipri reakcija ar net šokas, reikia kuo greičiau į bet kurią vietą, pavyzdžiui, šlaunį, susileisti adrenalino.

 

Ar alergiją galima „išaugti“?

 

Alergija maistui dažnesnė vaikams nei suaugusiesiems, kadangi vaikų virškinamoji sistema nesugeba skaidyti kai kurių baltymų molekulių, sukeliančių alerginę reakciją. Todėl alergiški kūdikiai toleruoja tik specialų maistą, kur baltymai jau suskaidyti iki aminorūgščių. Kūdikiams augant, vystosi jų virškinamoji sistema, stiprėja imunitetas, todėl alergija gali ir išnykti.

O kūdikiams ir mažiems iki trejų metų vaikams reikia pasistengti  tuos produktus, kuriems jie yra alergiški, eliminuoti iš raciono. Net iki 6 procentų iki trejų metų vaikų pasireiškia alergija maistui. O tarp suaugusiųjų  – apie 1 proc. Pienui alergiją gali „išaugti“ trečdalis. Alergija riešutams, vėžiagyviams – visam gyvenimui.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai