Grynas vandenėlis – sveikiausias gėrimėlis

Kasmet pasaulyje dėl blogos higienos ir prastos vandens kokybės miršta beveik 2 mln. gyventojų, dar daug žmonių serga viduramžiams būdingomis ligomis: cholera, dizenterija, hepatitu ir kt. Gera sveikata ir gerovė reikalauja švarios ir harmoningos aplinkos. Oras, vanduo, žemė turi būti regimi kaip visumos dalis. Mūsų sveikata labai priklauso nuo maisto, oro ir tiesiogiai susijusi su geriamojo vandens kokybe. Kokį vandenį geriame? Koks sveikiausias: iš čiaupo ar pirktas parduotuvėje? Kokie pavojai slypi vandens filtruose? Šiuos ir kitus skaitytojams svarbius klausimus komentuoja Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus vedėja Alma Monkauskaitė ir Kelmės visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Balčiūnienė.
 

Lietuva gėlo vandens nestokoja
Sveikiausias yra požeminis vanduo. Bet jo mažėja ir dėl žemės ūkio intensyvinimo, o visų pirma, drėkinimo. Sparčiausiai požeminio vandens kiekiai mažėja Kinijoje, Indijoje, JAV. Įtakos turi ir klimato šiltėjimas, ir netinkamas požeminio vandens išteklių valdymas. Vis dažniau pasigirsta mokslininkų balsų, kad XXI amžius būsiąs kovų dėl vandens, o ne dėl naftos amžius.
Lietuviams vandens taupyti kol kas nereikia, nes mūsų šalis yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri turi dideles požeminio vandens atsargas – beveik septynis kartus didesnes nei suvartojame.
Vanduo iš čiaupo saugus, bet...
Lietuvoje daugiausia geriame požeminį vandenį. Kita vertus, beveik niekur šalyje nėra tokio vandens, kuris atitiktų visus kokybės reikalavimus. Todėl viešai tiekiamas vanduo prieš vartojimą yra paruošiamas – iš jo pašalinamos nereikalingos medžiagos, pvz., geležis, fluoras, nitratai ir kt.
Lietuvoje yra 1811 vandenviečių, jas eksploatuoja 324 vandens tiekėjai. Geriamojo vandens kokybės kontrolę „nuo gręžinio iki čiaupo“ vykdančios Valstybinės maisto ir Veterinarijos tarnybos duomenimis, vanduo iš čiaupo yra saugus, tačiau yra ir problemų. Pagrindinė – padidėjęs fluoro kiekis kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos rajonuose ir padidėjęs geležies kiekis viešai tiekiamame vandenyje. Vyriausybė planuoja šias problemas išspręsti jau iki 2013 m.
Taigi atskirose Lietuvos vietovėse vanduo yra skirtingas. Šiaurės Lietuvoje – Joniškio rajone, nuo Nevėžio į Vakarus, ties Kėdainiais, kai kuriose Suvalkijos vietose vanduo yra sūrokas dėl didelio jame esančio natrio chlorido kiekio. Kai kuriose Vakarų Lietuvos vandenvietėse randamas padidėjęs boro kiekis. Geologų manymu, juros, kreidos sluoksniuose esantis boras yra gamtinė anomalija. Be to, įvairiausių nepageidaujamų medžiagų geriamajame vandenyje gali atsirasti dėl taršos, vamzdynų būklės, fasavimo procesų.
Beveik 1 mln. gyventojų Lietuvoje vartoja šulinių vandenį. Šachtiniam šulnių vandeniui būdingas didelis nitratų kiekis, kietumas, mikrobiologinis užterštumas (bakterijomis, virusais, parazitų kiaušinėliais ir lervomis). Priemiestiniuose rajonuose būdingas užterštumas sunkiaisiais metalais.
Norėdami pagerinti, nepabloginkime
Atsiranda apsukruolių, siūlančių įvairius aparatus, įrengimus, neva galinčius pagerinti geriamojo vandens kokybę. Dažnai tokius „mokslinius“ vandens kokybės gerinimo metodus siūlo per butus ir įstaigas būriais traukiantys „specialistai“. Tokie apsukruoliai ypač myli kaimo gyventojus, pensininkus, vienišus žmones. Jei nenorime pakenkti savo sveikatai, su šiais siūlytojais reikia elgtis labai atsargiai.
Todėl gyventojai turėtų žinoti, kad centralizuotai teikiamame gruntiniame požeminiame, gamtiniame giluminiame požeminiame vandenyje vyrauja hidrokarbonatiniai jonai. O įvairius vandens „gerinimo“ prietaisus propaguojantys specialistai vandens savybėms gerinti siūlo naudoti filtrus, kurie užpildyti natrio chloridu (valgomąja druska), t.y. minkština vandenį. Tokiu atveju geriamajame vandenyje atsiras labai daug natrio, bet žmogaus organizmui gyvybiškai reikalingų kalcio, magnio, kalio beveik nebeliks. Toks vanduo, virinant jį arbatinuke, nepaliks nuosėdų. Tiesa, ne maistui, o skalbiant, boileriuose ar kitoms techninėms reikmėms naudoti jis tiks puikiausiai.


Vandens filtrų pavojai
Vandens filtrai skirstomi į tris grupes: tie, kurie vartojant pagal paskirtį gali būti naudingi, duodantys placebo efektą (reiškinys, kai paciento sveikatos būklė ima gerėti gavus tariamą vaistą) ir kenksmingi. Kai kurie filtrai iš tiesų gali pašalinti geležį, nitratus iš geriamojo vandens, tačiau visada reikia žiūrėti filtrų tinkamumo naudoti laiką.
Plačiai siūlomi atvirkštinės osmosės filtrai gali būti pavojingi tuo, kad gali demineralizuoti vandenį. Tokiu atveju vanduo tampa agresyvus, jame nėra žmogui reikalingų mineralinių medžiagų, o jį nuolat vartojant organizme gali įvykti mineralinių medžiagų ir skysčių persiskirstymas. Tyrimai su žiurkėmis parodė, kad tiek demineralizuotas, tiek minkštintas vanduo turi neigiamą poveikį sveikatai.
Placebo poveikį turinčias priemones siūlantys asmenys prikalba pačių įvairiausių dalykų: kad jų filtrų išvalytas vanduo stiprina imuninę sistemą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, padeda numesti svorio, pagerina odos būklę ir pan. Prie tokių priemonių galima priskirti titnagą, koralinį kalcį, „kamštuką-sūkuriuką“, energijos pagaliuką (energy water stick). O ypač reikėtų vengti kenksmingą poveikį turinčių priemonių, iš kurių dažniausiai siūlomos šungitas ir „jonizuotas“ vanduo.
Kokį filtrą rinktis?
Prieš įrengiant vandens savybių keitimo įrenginį, filtrą, reikėtų ištirti vandens kokybę. Laboratoriniai tyrimai atliekami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Laboratorijos departamente. Jei vanduo gaunamas iš vietinio ar nuosavo gręžinio reikėtų atlikti cheminius amonio, nitritų ir nitratų, bendrosios geležies ir kietumo kiekio tyrimus. Šulinio vandeniui reikėtų tirti tuos pačius parametrus, išskyrus geležies ir kietumo tyrimus. Tačiau pastarieji ypač aktualūs centralizuotai teikiamo vandens vartotojams. O mikrobiologiniai tyrimai (kolonijas sudarantys vienetai, žarninių lazdelių skaičius (Escherichia coli), žarninių enterokokų ir koliforminių bakterijų skaičius) turėtų būti atlikti visais atvejais.
Išsiaiškinę vandens kokybę, turėtume nuspręsti, kokius konkrečius rodiklius norime pakeisti ir kam filtruotą vandenį skirsime. Turint filtrą patartina vesti dienyną, kad būtų galima nustatyti, ar filtras vis dar efektyvus.
Vanduo – gyvybė, o kai jo trūksta...
Dar iš vaikystės žinome, kad be maisto žmogus gali išgyventi iki 100 dienų, o be vandens – vos kelias dienas. Jauname amžiuje susiraukšlėjusi, sausa oda, raukšlės apie akis, taip pat mūsų amžiaus rykštė – vidurių užkietėjimas – tai požymiai, rodantys, kad organizmui trūksta skysčių. Vanduo skrandyje ir žarnyne skystina maistą ir jį organizmas geriau pasisavina. Jei kūno ląstelės ir audiniai gauna pakankamai vandens, jis padeda natūraliomis apsauginėmis organizmo jėgomis kovoti su infekcija.
Vandens mums reikia nuolat, nes kvėpuodami jo netenkame per plaučius, taip pat jį prarandame su prakaitu, šlapimu. Geras indikatorius, parodantis, ar organizme pakanka vandens, yra išskiriamo šlapimo spalva. Jei organizme yra optimalus vandens kiekis, šlapimas bus bespalvis, kai organizmui labai trūksta vandens, jis išskiria oranžinės spalvos šlapimą.
Kiek vandens per parą reikia suaugusiam žmogui?
Skaičiuojama, kad norma – 30 ml kilogramui kūno svorio. Taigi, jei sveriate 70 kg, per parą rekomenduojama suvartoti 2,1 l skysčių. Troškulys yra geriausias vadovas, kuris parodo, kada ir kiek reikia vandens.
Kas būna, kai vandens trūksta? 85 proc. žmogaus smegenų sudaro vanduo, todėl jos ypač jautriai reaguoja į vandens stoką. Kai smegenims nepakanka vandens, žmogus gali jausti bet kuriuos iš šių simptomų: nuovargį, nepriklausomą nuo įtempto darbo; padidėjusį kraujo plūdimą į veidą; susierzinimą be jokios priežasties ar nekontroliuojamą pyktį; niekuo nepagrįstą nerimą, jaudulį; potraukį vartoti alkoholį, narkotikus ar rūkyti. Visi šie jausminiai indikatoriai rodo, kad vandens stoka veikia kai kurias smegenų funkcijas. Todėl, pajutę bent vieną iš minėtų simptomų, neskubėkite gerti vaistų, geriau išgerkite vandens.

 

Kokį vandenį pasirinkti?


Natūralus mineralinis vanduo – mikrobiologiškai visavertis vanduo, esantis požeminiame vandens sluoksnyje ar telkinyje ir išgaunamas iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai atvertų šaltinių. Natūralus mineralinis vanduo formuojasi neužterštoje ir nuo taršos patikimai apsaugotoje požeminėje aplinkoje, pasižymi natūraliu tyrumu, savita ir pastovia chemine kompozicija, biologinėmis ir fizikinėmis savybėmis.
Vandentiekio vanduo dažniausiai yra saugus, tik neišvaizdus dėl per didelio geležies, mangano kiekio. Vandens kokybė nukenčia ir dėl mažo vandens tekėjimo greičio, pasenusių vandentiekio tinklų. Vandentiekio vandenyje esantys dezinfekuojamųjų medžiagų junginiai jautriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją: pradeda sausėti oda, ją niežti.
Šaltinio vanduo – tai žmonėms vartoti skirtas gamtinis vanduo. Jis yra originalios cheminės sudėties, neužterštoje aplinkoje susidaręs vanduo. Šaltinio vanduo nedezinfekuojamas ir jo sudėtyje nėra chloro junginių, nesijaučia metalo skonio, tačiau jis nėra oficialiai pripažintas natūraliu geriamuoju vandeniu. Šaltinio vanduo „apgaulingas“, nes jo kokybė nuolat kinta. Ji gali pablogėti, kai tirpsta sniegas, yra lietingi metai. Tada pakyla gruntinio vandens lygis ir teršalai lengviau patenka į šaltinio vandenį. Namuose šaltinio vandenį geriausia laikyti iki savaitės, tik stikliniuose buteliuose, šaltai, ne šviesoje. Ilgai laikyti nepatartina.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai

Mūsų draugai