){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Medikai pastebi, kad grybai – vertingas, bet sunkiai virškinamas ir pasisavinamas maisto produktas.
„Grybų nerekomenduojama valgyti kiekvieną ar net kas antrą dieną, kelis kartus per savaitę, jie turėtų būti labiau maisto pagardai, o ne pagrindiniai kasdieniniai patiekalai. Vaikams iki dvejų metų grybų nereikėtų valgyti, o vyresniems žmonėms juos rinkti ir valgyti galima tik atsižvelgiant į savo virškinamųjų organų galimybes. Mat grybų baltymai yra prasčiau pasisavinami negu žuvies, mėsos ar pieno. Grybų nerekomenduojama vartoti sergant virškinimo organų, kepenų, inkstų ligomis ar podagra“, – pastebėjo gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė.
Tačiau ir vyresniems žmonėms grybai kai kuo gali būti išskirtinai naudingi.
Pavyzdžiui, grybuose esantis cinkas insulinui gamintis būtinas žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.
Bene svarbiausia grybų vertė – geras skonis. Be to, grybuose yra pakankamai daug nepakeičiamų aminorūgščių, kurių žmogaus organizmas pats nepasigamina. Kalorijų grybuose labai mažai, pvz., 100 g baravykų turi 29 kcal, pievagrybių – 20 kcal.
„Grybų nuovire daug ekstrakcinių medžiagų, todėl stimuliuoja skrandžio virškinimo sulčių išskyrimą. Tai daro netgi labiau negu daržovių nuovirai ir ne mažiau negu mėsos nuovirai“, – pastebėjo dietologė D.Pipiraitė.
Daugumoje grybų, pavyzdžiui, visų labai mėgstamuose baravykuose, pievagrybiuose, rudmėsėse, yra daug ne tik baltymų, bet ir vitaminų, mikroelementų. Tačiau, pasak gydytojos dietologės, grybai dažniau valgomi dėl skonio, o ne dėl maistinių savybių.
Pastebėtina ir tai, kad ne visus grybuose esančius baltymus žmogus pasisavina. Grybų ląstelių sienelėse esančių baltymų mes nepasisaviname. Todėl svarbu gerai sukramtyti grybus, kad mūsų virškinamoji sistema galėtų suvirškinti ląstelių turinį. Beje, džiovinti ar sumalti grybai yra pasisavinami geriau negu pagaminti švieži.
Ar būtina apvirti grybus? Pasak medikų ir mokslininkų, tai priklauso nuo grybo rūšies. Pavyzdžiui, kartaus skonio piengrybius ir ūmėdes reikia pamirkyti pakeičiant vandenį, po to apvirti. Baravykus, kazlėkus, raudonviršius, skėtines žvynabudes, nekarčias ūmėdes galima kepti neapvirtus.
Pasak Biochemijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Jono Šarlausko, daugiau vertingų maistinių medžiagų gautume suvalgę nedidelį žalio baravyko ar pievagrybio gabalėlį negu nemažą kepintų šių grybų porciją.
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ūminių apsinuodijimų skyriaus specialistams tenka gydyti ir gerų valgomų grybų prisivalgiusius žmones, nes ir jiems pasireiškia apsinuodijimo simptomai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas.
Dažniau taip nutinka prisivalgiusiems ilgiau pastovėjusių grybų. Parsinešus daug grybų, dažnai jie nenuvalomi, nesutvarkomi tą pačią dieną, tai padaryti paliekama kitai ar net trečiai dienai. O grybai greitai pradeda gesti. Ypač rinkti į polietileno maišelius ir juose laikomi. Mat juose grybai pradeda dusti, jų ląstelės dėl deguonies trūkumo žūva ir pradeda irti, susidaro nuodingi irimo produktai.
Keptų ar troškintų grybų ar jų sriubos negalima kelias dienas laikyti šiltoje vietoje, kelis kartus šildyti ir valgyti. Jei gamintų grybų patiekalų per dieną nesuvalgėte ir pamiršote įdėti į šaldytuvą ar išnešti į kitokią vėsią vietą, kitą dieną geriau nė nevalgyti. Antraip net geriausiais grybais – baravykais, pievagrybiais – rizikuojate apsinuodyti.
Teigiama, kad virtus bobausius valgyti nėra taip pavojinga kaip vartoti jų nuovirą. Tačiau, kalbant apie ypač nuodingas žalsvąsias ar gelsvąsias musmires, ir šis variantas gali baigtis tragiškai.
Beje, grybai nedera su alkoholiu, kai kuriais galima apsinuodyti, jeigu, jų suvalgius, vartojamas ir alkoholis.
Biochemijos instituto mokslo darbuotojas Jonas Arlauskas pastebi, kad kuo grybas turi daugiau baltymų, tuo jis gali greičiau gesti, išskirti daugiau nuodingų medžiagų.
Sukirmiję geri valgomi grybai taip pat tapti nuodingi, mat nuodingi gali būti kai kurie grybuose gyvenančių vabzdžių gyvybinės veiklos produktai, taip pat nuodų gali susidaryti yrant vabzdžių pažeistoms grybų ląstelėms.
Daug keliavę lietuviai dažnai juokiasi iš turtingesnių Vakarų šalių piliečių, kad šie nerenka grybų arba tik perka juos parduotuvėse, o praeina pro augančius gretimai, mat nėra grybų ekspertai, gerai jų nepažįsta, gali į krepšį įsimesti nuodingų. Arba nedrįsta rinkti dėl to, kad abejoja, o gal šie grybai auga nepakankamai švarioje aplinkoje ar ypač linkę kaupti kenksmingas medžiagas.
Apie tai vertėtų pamąstyti. Pasak J. Šarlausko, grybai yra tarsi gamtos švarintojai – sugeria iš aplinkos daug kenksmingų medžiagų, radiacijos. Daugiau radioaktyvių medžiagų kaupiasi grybo kepurėlėje, mažiau – kotelyje. Tai daugiausia lemia kai kurių grybų kepurėlėje esančių pigmentų savybė kaupti cezio ir kalio izotopus. Įvairiuose valgomuosiuose grybuose radioaktyvūs izotopai koncentruojami nevienodai. Mažiausia jų kaupia skėtinė žvynabudė, paprastasis kelmutis, karpotasis pumpotaukšlis, lepšės, o daugiausia – tikrosios žaliuokės, raukšlėtieji gudukai, rudakepuriai baravykai, meškutės. Beje, žmonės kai kur meškučių dėl to net nerenka. Tad jeigu meškutės yra kone kasdienis jūsų patiekalas, pasvarstykite, ar tikrai būtina taip dažnai valgyti šio sunkiai virškinamo maisto.
Beje, nustatyta, kad spygliuočių miškuose augantys grybai sukaupia daugiau radioaktyviųjų medžiagų nei augantieji lapuočių miškuose.
Bet svarbiausia grybaujant būti labai atidiems, kad valgomųjų grybų nesumaišytumėte su nuodingais. Raukšlėtieji gudukai, žvynabudės, žaliuokės ir ūmėdės painiojami su mirtinai nuodingomis žalsvosiomis ir gelsvosiomis musmirėmis. Kaip to išvengti?
• Radus grybą, nereikėtų skubėti jo nupjauti, o išrovus apžiūrėti jo kotelį: visų musmirių koteliai turi tarsi tam tikrą peleriną prie galvutės ir sustorėjimą apačioje. Musmirės turi ir dar vieną skiriamąjį ženklą – jų kepurėlių paviršiuje paprastai būna grybo apvalkalo likučių: baltų lopelių, taškelių, karpelių.
• Surinktus grybus reikia apdoroti tą pačią dieną. Nespėjus to padaryti, grybus geriausia paskleisti plonu sluoksniu vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje. Nereikėtų grybų laikyti polietileno maišeliuose ar plastmasiniuose induose, nes tuomet jie greičiau genda.
• Šviežius grybus reikia valgyti tik tinkamai apdorojus. Pirmiausia juos reikia kruopščiai nuvalyti ir nuplauti, kad neliktų žemių ir kitų nešvarumų.
• Paruoštus vartoti vėliau grybus laikyti vėsiame rūsyje arba šaldytuve, nuo 0 iki +6° C temperatūroje.
• Jokiu būdu nereikėtų pirkti konservuotų grybų turguose, verta pasvarstyti, ar bet kur galima vaišintis grybų patiekalais.
Pasaulyje jau ne vienerius metus vyksta diskusijos dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) ir genetiškai modifikuotų produktų (GMP) keliamos rizikos aplinkai, žemės ūkiui ir žmonių sveikatai. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus genetiškai modifikuoti galima tik tris maisto produktus: sojas, kukurūzus ir rapsus. ...
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauApie riešutų maistines savybes ir naudą sveikatai kalbamės su Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologe Inga VANAGIENE....
Skaityti daugiauSkausmingą raumenų įsitempimą, vadinamąjį raumenų mėšlungį, ko gero, jautėte kiekvienas. Mėšlungis - tai nevalingas raumenų, dažniausiai šlaunų, blauzdų ar pėdų raumenų, susitraukimas. Tai ne tik nemaloni būsena, ypač jei ji kartojasi dažnai, bet ir ženklas, kad organizme kažkas sutriko....
Skaityti daugiauPats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, dėl kurių atsirasdavo galvos skausmai, atminties susilpnėjimas bei sutrikdavo eisena ir virškinimas (vadinamoji beriberio liga). Šiandien yra žinoma apie 100 sveikatos sutrikimų, susijusių su B grupės vitaminų trūkumu. Todėl mokslininkai ir gydytojai, kalbėdami apie vitaminus, jau nebeaiškina kiekvieno iš jų vaidmens, o tiesiog nurodo juos kaip gyvybiškai būtinus sveikatai. ...
Skaityti daugiauNuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio akį traukia krūmokšniai žaliomis šakelėmis, kurios lyg karoliukais nusagstytos smulkiomis oranžinėmis uogelėmis. Tai – šaltalankiai. Apie šiuos unikalius vaisius ir jų naudą sveikatai pasakoja Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos prezidentė Daiva Kvedaraitė ir ilgametis šaltalankių produktų kūrėjas, augintojas ir tyrinėtojas Evaldas Geištoraitis....
Skaityti daugiauPaskutiniuoju metu žmonės beveik pamiršo tai, ką vartojo dar mūsų močiutės ar mamos. Kad ir obuolių actą. Šis paprastas produktas jau nuo senų laikų yra žinomas ir kaip įvairiems negalavimams gydyti tinkama, ir kaip puiki grožio puoselėjimui skirta kosmetinė priemonė....
Skaityti daugiauInkstai - labai svarbūs poriniai organai. Jie sveria apie 200 g kiekvienas, o per parą sugeba perdirbti iki 1000 litrų kraujo. Jie valo kraują nuo nereikalingų medžiagų, palaiko organizmo homeostazę (vidinės terpės pastovumą), dalyvauja AKS (arterinio kraujo spaudimo) reguliavime, o jei streikuoja kepenys - iš dalies perima ir kepenų funkciją. Sergantiems inkstų ligomis skiriamas medikamentinis gydymas....
Skaityti daugiauDžiovintų vaisių parduotuvėse dabar yra įvairiausių. Razinos, slyvos, abrikosai, datulės, papajos, ananasai... Yra tokių, kurių net pavadinimus sunku atsiminti ar ištarti. Ką žinome apie jų naudą sveikatai, jų pasirinkimo ypatumus bei taisyklingą vartojimą? Turbūt daugelis ne kažin ką. Išties tai labai naudingi mūsų sveikatai produktai, kurie, beje, ant mūsų stalo turėtų būti dažniau nei įprasta dabar. Žiniomis ir patarimais apie visa tai dalijasi Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologė Inga VANAGIENĖ....
Skaityti daugiauTurbūt daugelis žino posakį „jei nori gerai matyti ir turėti sveikas akis – valgyk mėlynes“. Šis posakis tikrai teisingas, tarp kitų gydomųjų mėlynių savybių – poveikis regėjimui pritaikomas bene dažniausiai. Nuolat valgant mėlynių, atsigauna pavargusios, nusilpusios akys. Tačiau mėlynės turi ir daugiau naudos mūsų sveikatai....
Skaityti daugiauAvižos jau seniai paplito teritorijoje nuo Korėjos iki Vakarų Europos. Plinijus, Katonas ir kt. senovės mokslininkai avižas laikė piktžolėmis ir siūlė jas rauti iš pasėlių. Kartu Plinijus rašė, kad germanai iš avižų grūdų verda tyrę. Galenas teigė, kad avižos auginamos Indijoje ir jomis šeriami gyvuliai, o kartais gaminamas maistas. Tačiau į maistinę avižų vertę dėmesys buvo atkreiptas daug vėliau....
Skaityti daugiauKofermentas Q 10 (KoQ10) gali būti laikomas stebuklinguoju 1990-ųjų metų „vitaminu“. Tikrasis šios medžiagos pažinimas prasideda tik dabar: atrandama vis daugiau kofermento Q 10 savybių, vartojimo galimybių ir t.t. Taigi kas žinoma apie kofermentą Q 10?...
Skaityti daugiauŠirvintų rajone, Bagaslaviškio kaime, gyvenantys ūkininkai Bronislovas Liubomiras Vošteris su žmona Janina jau daugiau kaip dvidešimtį metų augina linus ir spaudžia jų aliejų. Iš jo su vaistažolėmis pasigamina įvairių sveikatinimo priemonių. Ūkininkai neabejoja, kad kiekvienam sveikiausi yra gimtajame krašte išauginti, senelių ir prosenelių vartoti produktai....
Skaityti daugiauTarp augalų, vartojamų maistui ir turinčių gydomųjų savybių, gerai žinomas česnakas (Allium sativum). Jam būdingas specifinis aštrus kvapas, o ir pavadinimas “allium” graikiškai reiškia kvepėti. Kitur teigiama, kad “allium” kilęs iš keltų žodžio “all”, reiškiančio “deginantis”. Tačiau kad ir kokia pavadinimo kilmė, visi vieningai sutaria - tai labai naudingas ir sveikas augalas....
Skaityti daugiauViena iš legendų byloja, kad bitės – Dievo dovana žmogui. Dar senovės Egipte medus buvo naudojamas ne tik kaip maisto produktas, bet ir kaip gydomoji, kosmetinė ar konservuojamoji medžiaga. O kai kurios tautos medumi balzamuodavo mirusius vadus ir karalius. Teigiama, kad taip balzamuoti kūnai išlieka tokie, kaip ir gyviems esant. Pasidomėkime bičių produktų savybėmis ir gydomosiomis galiomis....
Skaityti daugiauGimtoji raudonųjų spanguolyno karoliukų žemė – gražioji Karelija. Dar Rusijos caras Petras Pirmasis gyrė ir įvertino laukines spanguoles kaip nepakeičiamą vaistą nuo įvairių ligų. Senuosiuose raštuose teigiama, kad pirmoje Rusijos karo ligoninėje kareivių žaizdos buvo gydomos vieninteliu vaistu – spanguolių sultimis ir ekstraktu, jį sumaišius su degtine. Tai, kad spanguolių sultys gerai dezinfekuoja žaizdas, žinoma ligi šiol. O kuo dar naudingos spanguolės?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę