Legioneliozė (A48.1, A48.2)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai – legionelės (Legionella), kurių yra išskirtų 34 rūšys. Dažniausiai ligą sukelia L.pneumophila ir L.micdadei, gramneigiamosios lazdelės, priklausančios Enterobacteriaceae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis nežinomas (liga priskiriama prie sapronozių grupės); infekcija plinta lašiniu būdu per orą, per užkrėstą vandenį, kondicionierių orą, dušų galvutes (aerozoliu), dulkes; žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 2–10 parų, rečiau – 3 savaitės;3 ligos formos:
a) legionierių liga (sunki pneumonija): karščiavimas, kosulys, dusulys; galvos, raumenų, pilvo skausmas; pykinimas, vėmimas, viduriavimas (1/3 ligonių); centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiai; pritemusi sąmonė, haliucinacijos, sutrikusi judesių koordinacija; galimi inkstų nepakankamumo požymiai; galimi liekamieji reiškiniai – vietinė pneumosklerozė.
b) Pontiako karštligė (ūminė kvėpavimo sistemos liga be pneumonijos);
c) Fort-Brag karštligė (ūminis karščiavimas su bėrimais).
4. Diagnozę pagrindžia:
tiriamosios medžiagos (skreplių, bronchų nuoplovų, pleuros eksudato, plaučių bioptato, kraujo) mikroskopija arba imunofluorescentlnis tyrimas; tiriamosios medžiagos bakteriologinis tyrimas (būtinos nestandartinės, specifinės terpės, tyrimo jautrumas kinta priklausomai nuo tiriamosios medžiagos – 80–90 % skreplių, bronchų nuoplovų, pleuros eksudato, plaučių bioptato, 20 % – kraujo); L.pneumophila antigeno nustatymas šlapime; plaučių rentgeninis tyrimas; imunofermentiniu metodu nustatomi savitieji antikūnai ligonio kraujyje (nepakankamai informatyvus tyrimas, nes titro augimui patvirtinti reikia 4–8 savaičių); legionelių DNR nustatymas tiriamoje medžiagoje PGR būdu (retai atliekamas, brangus tyrimas, galima nustatyti ne tik Lpneumophila bet ir kitas legionelių rūšis).
5. Diagnozės formulavimas:
Legionellosis: pneumonia lobulahs (lobahs), f. gravis (mitis, levis).
II. Gydymas:
1. Antrasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas: skiriama antibiotikų: eritromicino (istoriškai pirmo pasirinkimo vaistas) gerti 2,0– 4,0 g per parą. Jeigu ligos eiga sunki, eritromicino fosfato galima lašinti į veną, praskiedus izotoniniu natrio chlorido arba 5% gliukozės tirpalu (paros dozė – 2,0–4,0 g); gerų rezultatų gaunama gydant deriniu: kartu skiriant eritromicino ir rifampicino (benemicino); pastarojo gerti po 0,15–0,3 g kas 6 val.; gydymo kursas – 3 savaitės; vis dažniau vartojami naujesni makrolidai (azitromicinas ir klaritromicinas)
ar fluorochinolonai (ciprofloksacinas) įprastomis dozėmis; fluorochinolonai rekomenduotini Imunodeficitą turintiems asmenims; galima skirti doksiciklino ar trimetoprimo-sulfametoksazolio įprastomis dozėmis.
4. Patogenezinis gydymas taikomas, atsižvelgiant į ligos pobūdį.
5. Simptominis gydymas: kosuliui mažinti vartojami kosulį slopinantys vaistai, karščiuojant skiriama antipiretikų, polivitaminų preparatai gerti.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai