Indra Jenciūtė-Bukauskienė: „Atsisveikinau su farmacija, nes man trūko kūrybinės laisvės“

Dešimt metų, praleistų įvairaus pobūdžio mokymuose, ir farmacijos studijas tuomečiame Kauno medicinos universitete baigusi Indra pasijuto tarsi kitu žmogumi, tapo visai kitos srities specialiste, kitos profesijos atstove. Ar to ji ir siekė? „Taip!“ – tvirtai patikina „transformacijos mokytoja“ šiandien prisistatanti vilnietė ir paaiškina, kodėl: „Mane natūraliai gyvenimas nešė ten, kur atnešė. Visada norėjau įdomios, aktyvios veiklos, siekiau kūrybinės ir minčių laisvės. Jokie suvaržymai, reikalavimai, paliepimai manęs neveikė, todėl viskas vyko natūraliai...“

Miela Indra, gyvenote, augote ir mokyklą baigėte Lietuvos sostinėje, o studijas pasirinkote Kaune. Pradėkime nuo tradicinio klausimo – ar galėtumėte įvardyti priežastį, lėmusią jūsų pasirinkimą studijuoti farmaciją?

Taip, esu kilusi iš Vilniaus, čia ir užaugau. Mokiausi Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjuje, viskas puikiai sekėsi. Apie farmacininko profesiją pradėjau mąstyti dirbdama vasarą pas mamą vaistinėje.

Puoselėjau idėją viską išsiaiškinti iki molekulės lygio, sužinoti viską, kaip yra iš tikrųjų, o farmacijos studijos man tada pasirodė kaip labai geras būdas su šiais dalykais susipažinti, viską sužinoti iš esmės.

Jei šiandien atstovaujate ne farmacijos specialistų bendruomenei, akivaizdu, kad pasirinkimas nuvylė...

Farmacijos studijas Kauno medicinos universitete sėkmingai baigiau 2003 metais. Pirmoji mano darbovietė buvo viena Vilniaus vaistinių. Ką čia slėpti – darbas joje man nepatiko, todėl nieko nelaukusi išėjau kitur. Įsidarbinau farmacijos kompanijoje.

Galbūt nepatiko pertekliniai, su farmacininko etika prasilenkiantys reikalavimai, keliami vaistinės darbuotojui – farmacijos specialistui? Gal vargino darbas su klientais, kai nuolat privalai būti susikaupęs, tikslus ir dėmesingas, bei baimė suklysti? O gal, kaip daugumą jaunų specialistų, nuvylė gaunamas atlyginimas?

Nenorėčiau įvardyti kurios nors priežasties. Tiesiog taip nutiko, kad mane natūraliai gyvenimas nešė ten, kur atnešė. Visada norėjau daug ir įdomios veiklos, siekiau kūrybinės ir minčių laisvės. Jokie suvaržymai, reikalavimai, paliepimai manęs neveikė, todėl viskas ir įvyko, kaip minėjau, natūraliai. Dabar jaučiuosi esanti visiškoje savo kūrybos laisvėje!

Tada papasakokite, koks buvo kelias į dabartinę veiklą – esate pristatoma kaip Gyvenimo mokytoja, mokymų vadybininkė… Ar užteko trumpalaikių kursų, kad pasiektumėte esamą lygį, ar prireikė ilgiau trukusių, intensyvių, papildomų studijų?

Gyvenimo mokytoja (juokiasi)? Gal nedrįsčiau savęs taip vadinti – kolegos mane turbūt taip įvardija (juokiasi). Aš linkusi save pristatyti kiek kitaip – esu transformacijos, susivokimo mokytoja, padedanti žmonėms pasikeisti, „nebesukti“ senų programų, išlipti iš voverės rato, tapti visapusiškai atsakingiems už savo gyvenimą. Esu mokytoja, kuri padeda nukeliauti į savo esmę ir ten atrasti savo „stuburą“, kartu ir visus kitus atsakymus į kylančius klausimus. Įvairaus pobūdžio mokymuose mokiausi apie dešimt metų.

Kur sėmėtės žinių, patirties, kuria dabar dalijatės su kitais?

Mūsų aplinka yra labai dinamiška, todėl mokymasis neatsiejamas nuo kasdienybės. Netobulėdami, nesimokydami liekame ne toje pačioje vietoje, o judame atgal. Todėl, norėdami kilti aukštyn, turime lyg tuo eskalatoriumi bėgti aukštyn, mokytis kur kas efektyviau nei kiti. Beje, norint išmokti, nepakanka žinoti ar išgirsti puikią paskaitą. Mokymasis efektyvus tik tada, kai po jo pagerėja darbo rezultatai. Tam reikalingi nauji įgūdžiai, žinios ir teisingos nuostatos.

Kas yra jūsų mokiniai? Ko jų mokote? Kaip sekasi tą daryti? Ar tai išties tas darbas, į kurį einate su didžiuliu noru ir ugnele?

Vedu individualias sesijas žmonėms, kurie nori save geriau suprasti, pažinti, kurie išgyvena emocines krizes, didelius pokyčius gyvenime. Man atrodo, darau tai kaip tik įmanoma efektyvesniu būdu, kitaip tariant, „nelopau“ žmonių, o padedu jiems kuo greičiau atrasti asmeninį vidinį vadovą. Nuostabus jausmas būti sau mokytoju, mama, drauge, gyventi autentišką gyvenimą. Bent jau man toks būdas labiausiai padėjo greitai prieiti prie esmės, atrasti tikrąsias tiesas. Man toks būdas – kaip telekomunikacijoje atsiradusi naujiena touch screen (jutiklinis ekranas), tai čia naujiena – psichologijos moksle. Kviečiu išbandyti!

Kuo dabartinė jūsų veikla, turbūt galima pasakyti – dabartinė profesija – gimininga jūsų jaunystės pasirinkimui – vaistininko profesijai? O gal rastumėte daugiau skirtumų nei tapatumų?

Manau, kad viskas prasideda mūsų mintyse, mūsų požiūryje, kurie generuoja atitinkamas emocijas. Keičiant mąstymą, keičiasi ir fizinė būklė. Savo metodais išsigydžiau nugaros, šono skausmus ir kitus fizinius skausmus, t. y. be jokių vaistų ir ypatingų mankštų, jogų, tik didinant suvokimą apie save, atliekant emocinio kūno valymą ir gyvybinės energijos didinimą. Pradėjau visiškai kitaip elgtis su savo kūnu, kitaip vaikščioti, pradėjau iš tikrųjų rūpintis savimi. Ir ta rūpinimosi sąvoka gerokai pasikeitė pakeitus mąstymą...

Išsigydėte be vaistų?

Vaistai, mano požiūriu, kartais atlieka didelę meškos paslaugą. Gal ir reikia kritiniu atveju vaistų, bet daugeliu atvejų jų vartojimas yra kaip ir alkoholizmas: blogai jaučiuosi, tai išgersiu vynelio... Bet tokiu atveju žmogus nieko neišsprendžia, o tik bėga nuo situacijų, nuo savo emocijų, minčių. Jis save tiesiog „užglušina“, kad nejaustų, negalvotų, kad niekas gyvenime nesikeistų, kad neišmestų iš darbo, kad nepaliktų mylimasis, kad nenusisuktų draugė... Ir mes šypsomės vieni kitiems, nors realiai jau tiek būna pykčio prisikaupę, kad norėtųsi fiziškai ką nors tam žmogui padaryti. Ir čia prasideda menas, kaip išsakyti nuomonę; kaip parodyti savo tvirtybę, jėgą, kaip išdrįsti paviešinti savo jausmus, mintis; kaip kitą išgirsti, suprasti; kaip atleisti sau, kitiems.

Ar tai, kuo dabar užsiimate, jus tenkina? O gal kur nors giliai pasąmonėje bent kartkartėmis sukirba minčių grįžti į farmaciją, kad ir į tą pačią vaistinę?

Dabar man nėra taip svarbu, KĄ daryti, svarbiau yra KAIP ir su KUO daryti. Svarbu gyvenimo kokybė apskritai. O kokybė man yra rūpinimasis savo emocinebūsena, fizine savijauta ir su meile atliekamas kiekvienas darbas. Šiuo metu darau labai daug įvairių dalykų, ir visi tie darbai man yra mieli.

Daug bendraujate su žmonėmis. Kokia jūsų nuomonė apie šiandienos visuomenę: ko piliečiams šiandien galbūt trūksta? Kas juos kelia aukštyn, o kas, atvirkščiai, labiausiai žlugdo, kenkia? Ko žmonėse pasigendate – gal to paties žmogiškumo, paprasto, nuoširdaus bendravimo, savitarpio supratimo ir pagalbos?

Į šį ilgą klausimą galėčiau atsakyti labai trumpai – žmonėms šiandien labiausiai trūksta emocinės švaros... O jei paanalizuotume plačiau, tai, mano nuomone, šiandien žmonėms stinga susivokimo – kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi; jaučiasi taip, kaip jaučiasi; mąsto taip, kaip mąsto. Paradoksas, bet žmonės savęs nemato, nepažįsta, nejaučia savo kūno, nesupranta savo pojūčių. Žmonėms labai trūksta adekvatumo, savipratos, atsivėrimo. Daugelis labai daug ko nepasako ir dar blogiau – neišgirsta, kas sakoma jiems. Ir tai dažniausiai vyksta iš baimės... Iš baimės, ką apie mane pagalvos, kas bus – gal mane atstums, nesupras... Labai daug dalykų vyksta iš baimės. Atsikračius baimių, ateina visai kitokie sprendimai, kitos veiklos, atsiranda gyvenime visai kiti žmonės! Užsidega tikra esybės ugnis, ir žmogus pradeda gyventi savo gyvenimą, be baimės.

Jums tai pavyko?

Taip, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės, dabar gyvenu visai kitaip. Išoriškai gal atrodo, kad niekas nepasikeitė, bet viduje yra įvykusi didžiulė transformacija. Man dabar daug įdomiau matyti gyvenimą kitomis akimis, labiau save jausti, suprasti. Tiesiog dabar yra kur kas daugiau laisvės. Nebijau būti viena, neįvertinta, nesuprasta, nes man svarbiausia – ką aš pati apie save galvoju. Jaučiuosi kūrėja, galinti daryti, ką tik nori, kurti savo gyvenimą.

O ką pasakytumėte apie pastarojo meto „madą“ – besaikį vartotojiškumą, turto, jėgos, galios viršenybę... O gal tokie siekiai yra sveikintini? Juk, kaip sakoma, ne piniguose laimė, o jų kiekyje?

Gal šiais laikais neverta didžiuotis savo neturtu, kukliomis svajonėmis, bet stengtis, kad ir per kitų galvas, pasiekti ir gauti kuo daugiau? Antai net bažnyčia vaikosi turtų – kuo aš kvailesnis...

Viską, ką gyvenime gavau per kovą, jėgą, – praradau. Visur, kur konkuravau, – pralaimėjau. Visur, kur norėjau gauti sau, – negavau. Daugiausia, ką galime gauti iš situacijų, tai pagarbą, draugystę, supratimą, požiūrį. Kitų vertybių iš tikrųjų nelabai ir yra... Daiktų reikia, bet jie yra daugiau kaip pasekmės iš pamatinių dalykų. Ir nuostabu, kai pasekmės nuostabios! Kodėl gi ne! Gražu gražūs namai, mašinos, drabužiai, bet tai laimės neatneša. Laimę atneša vidinė harmonija, kasdienė veikla; tai, kokius santykius kuriame, ką darome su pinigais, kur juos leidžiame... Manau, kad žmogui reikia visko – ir vidinio, ir išorinio grožio.

Esate išskirtinė asmenybė. Gal turite ir išskirtinių pomėgių, potraukių?

Labai mėgstu pabūti viena, su savo mintimis, emocijomis, „išmesti pyktį“, susidėlioti naują požiūrį ir galiausiai panirti į visišką tylą, nirvaną su savimi. Moku patirti tokią būseną, kai į viską žiūrint atrodo kaip pirmą kartą, kaip stebuklas. Ir išties sakau, kad moku, nes to reikia išmokti, išmokti nusiraminti... Žiūrėti televizorių, skaityti knygą, pramogauti – tai nėra tikrasis nusiraminimas. Mokėti atsipalaiduoti yra didžiulis menas! Labai daug žmonių yra be galo įsitempę ir įsitikinę, kad tam turi priežasčių, daugybę paaiškinimų, kodėl taip yra. Bet iš tiesų visos tos „pasakos“ yra sukurtos kiekvieno žmogaus galvoje... Nežinau, ar mano pomėgiai kuo nors išskirtiniai – mėgstu gamtą, šokį ir tantrą (tantra – tai ezoterinės tradicijos, kurių esama induizme, senojoje Tibeto religijoje, budizme, džainizme. – V. G.).

Kas turėjo įtakos, kad šį pavasarį nukakote net į tolimąją Indiją? Galbūt pasisemti netradicinio gydymo patirties?

Gal penkerius metus svajojau nuvykti į vieno žmogaus („guru“) įkurtą centrą, kuris man padarė didžiulį įspūdį ir kurio sukurtos meditacinės, terapinės technikos pakeitė mane, mano gyvenimą iš esmės. Bet vis tiek tai buvo dar viena kelionė su savimi. Keliaudama kaskart įsitikinu, kad labai svarbu, KAS keliauja, kas yra keliautojas. Išorinės kelionės kartu yra ir vidinės kelionės, kurios padeda pažinti, suvokti save. O tai man – begalinė laimė! Nauja įžvalga, mintis, supratimas mane atgaivina, įkvepia, duoda prasmę. Paties keliavimo nelaikau pasiekimu, tai nėra kas nors ypatinga.

Jei pavyktų viską pradėti iš naujo – rinktumėtės tą patį kelią ar vis dėlto gerai pamąstytumėte, ar verta „prasidėti su farmacija“? Klausiu to, tikėdamasi jūsų nuoširdaus patarimo būsimiesiems farmacininkams...

Mano įsitikinimu, net ir susidarius situacijai, kai nežinai, ką daryti, geriau vis tiek ką nors daryti. Bendraujant, studijuojant, skaitant, dirbant, bandant, susitinkant su žmonėmis, kalbant, rašant, mąstant išsigrynina mūsų tikroji veikla, tikrieji pomėgiai ir potraukiai. Jie juk nenukrenta vieną dieną iš dangaus – tai yra ilgas, nenutrūkstamas procesas. Jei šiuo metu jaunuoliui labai norisi studijuoti farmaciją ir formuojasi aiški vizija, ką ir kaip darys su įgytomis farmacinėmis žiniomis, būtinai reikia tai daryti. Vėliau gyvenimas vis tiek nukreips ten, kur reikia, – kur Jūsų širdis, svajonės... Be to, bet kokiu atveju gyvenimas privers baigti ir „savęs studijas“...

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

Farmacija ir laikas, Nr.1, 2017m.