Andrius Mamontovas: gyvenimo prasmė – patirti džiaugsmą, laimę ir meilę

Kas yra Andrius Mamontovas, aiškinti, manau, nereikia nė vienam. Muzikantas, prodiuseris, aktorius – taip lakoniškai pristato jį šiuolaikinis žinių apie visus ir viską šaltinis Wikipedia. Dar priduria: pasisako už sveiką gyvenseną ir prieš svaigalų vartojimą, o nuo 1993 metų yra vegetaras.

Kur kas iškalbingiau apie šį žinomą žmogų kalba mano aplinkinių reakcija pasakius, kad einu į susitikimą su Mamontovu. Oho-ho! – pasakė viena. Ojojoj – pavydžiai ištarė kita, suprask, dabar jau turėsiu teisę pūstis, po tokio susitikimo. Deja, pūstis negaliu, nes susitikimas buvo ne asmeninis. Dalyvavau dainininkui bendraujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentais. O prisirinko jų – net tiršta auditorijoje! – dar vienas apie asmenybę daug sakantis faktas. Kaip ir tai, kad klausimais muzikantas buvo tiesiog užverstas

.

 

Jūsų dėmesiui – tik nedidelė dalelė iš to, ką kalbėjo Andrius Mamontovas.

 

Apie santykį su medicina: nebūsiu gydytojas, tėti!

 

Su medicina susiduriu nuo vaikystės, mano abu tėvai medikai. Tėvas iš Archangelsko, mama lietuvė iš Vilniaus. Tėvas – aukšto lygio labai gerbiamas medikas, rašė mokslinius darbus, dar nebūdamas 40-ties tapo profesoriumi. Aš iš jo turbūt paveldėjau ne polinkį į mediciną, bet polinkį į tai, jog tam, ką darai, atsiduoti 100 proc.

Namuose buvo krūvos literatūros apie visas įmanomas kūno dalis. Jas vartydavau būdamas paauglys. Kai man buvo kokie 6-eri, tėvas privedė prie šių knygų ir pasakė: kada nors perskaitysi visas šias knygas. Tada supratau, kad tikrai nebūsiu gydytojas. Negalima vaikų priversti tapti tuo, kuo tu įsivaizduoji, kad jie turėtų būti. Dabar aš turiu savo vaikų ir galiu tik palaikyti kiekvieną jų interesą patarimais ir morališkai.

 

Apie kelio pasirinkimą:
svarbiausia – išdrįsti prisipažinti sau

 

Nuo vaikystės man patiko muzika. Žiūrėdavau „Brėmeno muzikantus“, ir man jie labai imponavo. Norėdavau būti arba kosmonautas (skaičiau daug fantastinės literatūros), arba tas vaikinas su gitara iš filmuko.

Po mokyklos įstojau į prekybos ekonomiką, bet greitai supratau, kad tai ne man, nors specialybė žadėjo greitą karjerą ir geras pajamas. Paskui įstojau į žurnalistiką (tėtis norėjo, kad aš įgyčiau nors kokį aukštąjį išsilavinimą). Bet su muzikos grupe pradėjo sektis vis geriau, tapo vis sunkiau prisiderinti prie mokslų. Ir muzika nugalėjo bandymus tapti kažkuo kitu. Supratau, kad reikia išdrįst prisipažint sau, kad noriu tai daryti. Kad nereikia manyti, jog specialybė turi būti tokia, kuri iškart užtikrina ateitį. Nė viena specialybė to iškart to neduos. Viskas priklauso nuo to, ką tu darysi įgijęs specialybę, koks tu būsi. Supratau, kad turiu žengti žingsnį ir užsiimt tuo, kuo noriu. Kaip apsisprendžiau, susitvarkė ir visa kita.

 

Apie pašaukimą: neleiskime savo talentui liūdėti

 

Visi turime kokį nors talentą. Vienas puikiai rašo, kitas gamina įmantriausius patiekalus, trečias tobulai pjauna medį. Jei tam savo pašaukimui „neduodi darbo“, jis, tas pašaukimas, pradeda labai liūdėti, nes... nieko neveikia. Ir žmogus būna nelaimingas. Tik gyvendamas pagal savo prigimtį gali patirti džiaugsmą, patirti laimės jausmą. Aš esu laimingas, nes darau tai, kas man iš tikrųjų patinka.

 

Apie emigraciją:
gerai, kai žmonės gali rinktis

 

Lietuvoje šis klausimas, mano manymu, per daug užaštrinamas. Kažkodėl yra tik dvi nuomonės. Vieni sako, kad emigracija gerai, kiti – kad blogai. Bet taip būt negali. Aš manau, kad tai natūralus vyksmas, nes mes tiek ilgai buvom uždaryti geležine uždanga nuo pasaulio. Natūralu, kad, atsiradus galimybei išvažiuoti, dirbti, studijuoti, žmonės naudojasi ta galimybe. Tai jų teisė. Žmonės anksčiau nevažiavo į užsienį ne dėl to, kad buvo didesni patriotai, o todėl, kad buvo uždaryti.  Taip yra visame pasaulyje. Kad ir airiai – pusę Amerikos pastatė, ir nieko neatsitiko. Gyvena kaip gyvenę savo Airijoje, turi savo kultūrą. Emigracija jų, kaip tautos, nenušlavė nuo žemės paviršiaus. Nuvažiuokite į Vokietiją, Prancūziją, Austriją – pamatysite, kad tos šalys skiriasi viena nuo kitos, nors jau daug metų kartu Europos Sąjungoje.

Mano manymu, labai gerai, kad galime judėti visame pasaulyje. Gražu, kai žmonės gali rinktis. Kitas teigiamas dalykas, kad mes gauname daug įtakos iš kitų šalių, pamatom kitokią patirtį, kitą žmonių bendravimą. Ir atsivežame dalelę patirties. Tai daro įtaką gyvenimui čia. Mes nustojome būti užsistovėjęs vanduo.

 

Apie vegetarizmą: tai tik individualus kiekvieno apsisprendimas.

 

Kas paskatino tapti vegetaru? Man tai imponavo nuo vaikystės. Pagrindinė priežastis – moralinė reikalo pusė. Galutinį apsisprendimą lėmė toks atsitikimas, nežinau, anekdotas ar tikras pasakojimas. Mama sako vaikui: nespardyk katytės. Katytei skauda. Geriau suvalgyk sumuštinį... su dešryte....

Aš manau, jei žmogus pats gali papjauti kiaulę, tada jis gali valgyti ir mėsą. Aš negalėčiau. Todėl aš ir valgyt negaliu.

Nė vienas atvejis nėra nei gerai, nei blogai.

 

Apie kvaišalus ir svaigalus: prie kelio į bedugnę geriau nesiartinti

 

Tarybų sąjungoje buvo skelbiama, kad šioje šalyje narkotikų išvis nėra. Tik supuvusio kapitalistinio pasaulio žmonės jais bando atsiriboti nuo tamsios realybės. Pas mus realybė buvo šviesi, mums jų nereikėjo.

Aišku, iš tikrųjų buvo ir pas mus tų narkotikų. Bandžiau marihuaną ir hašišą, tai buvo Vokietijoje. Nieko nepajutau. Vėliau su vienu draugu, jau Lietuvoje, rūkiau visą naktį ir man pasidarė labai, labai bloga. Ir nuo tada aš negaliu nė pagalvot apie kvaišalus, nuo kvapo negera darosi. Gerai, kad nebuvau spėjęs įnikti ir laiku apsinuodijau. Niekada daugiau nebebandžiau.

O tų stipresnių bandyt išvis nedrįsčiau, nes esu iš tų žmonių, kurie gali užsikabint. Geriau nebandyt. Kaip ir su alkoholiu – man arba negert, arba gert daug. Per vidurį neišeina. Ypač kad muzikantų gyvenime net nereikia už tai mokėt. Tau tereikia parodyt, kad nori, – visada atsiras kas siūlo. Po to labai greitas kelias į bedugnę. Aš apsisprendžiau nesiartint prie šitų dalykų.

 

Ir dar trumpai:

 

...apie meilę moteriai

Kaip galima specialiai iš anksto susigalvoti, koks turi būti tavo mylimas žmogus? Tu tiesiog sutinki žmogų, su kuriuo yra tarpusavio ryšys, visiškas supratimas. Man „plaukų spalva“ visai nesvarbi – su žmogum arba yra kontaktas, arba nėra.

 

...apie gėrį ir blogį

Klausiate, ar yra gėris ir blogis ar tai priklauso tik nuo mūsų vertinimų?.. Bet ką galime vertinti tik pagal tai, kokią patirtį jie mums atneša. Jei koks dalykas, kuris visiems labai geras, tau atneša tik skausmą, gėriu nelabai gali jį pavadinti.

 

...apie gyvenimo prasmę

Gyvenimo prasmė – patirti džiaugsmą, laimę ir meilę. Jei žmogus šių trijų dalykų nepatiria, tada gyvenimas neturi prasmės.

 

...apie eutanaziją

Tai labai sudėtingas klausimas, ypač tiems, kuriuos jis paliečia tiesiogiai. Turbūt pirmiausia reikėtų kalbėti apie ligonių slaugos tobulinimą, pagalbą kenčiančiam žmogui. Tik juos sutvarkius galima pereit prie eutanazijos klausimo.

 

...apie laisvę

Kas man yra laisvė? Turbūt skirtingai įvairiais gyvenimo periodais. Kažkada laisvė tai buvo pasirinkimo laisvė. Dabar laisvė, kai gali būt savimi ir netrukdyt pats sau. Aišku, tavoji laisvė neturi varžyti kitų, aplinkinių žmonių laisvės.

 

„Ar už tokią Lietuvą kovojom?“ – kaip pagal užsakymą specialiai pabaigai ištraukė Andrius klausimą iš likusių gautųjų krūvelės. „Kai esu čia, matau jus – tai už tokią“, – atsakė dainininkas. Man belieka pridurti: ir už tokių žmonių, kaip pats Andrius.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Tomas
2016-05-17 16:06
Ir aš gerbiu šitą žmogų, tačiau kaip ir kiti žmonės šitas žmogus taip pat linkęs nusišnekėti :D
Sergejus
2013-09-20 13:57
Super, gerbiu sita Zmogu!

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai