Kad sodų derlius būtų sveikas

Nors pavasaris šiemet ir suvėlavo, bet jei norime dienos davinį papildyti savo derliaus vitaminais, darbams jau pradėkime ruoštis. O kaip sodinti medelius, kaip apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų, bet kartu ir nepakenkti sau, kaip sulaukti ne tik gero, bet ir sveiko derliaus, klausiame Dubravos arboretumo viršininkės biomedicinos mokslų daktarės Valerijos Baronienės.

 

Taigi kokie pirmieji darbai sode pavasarį?

 

Vėluojantis pavasaris šiemet tikriausiai sutrumpins sodinimo laiką, bet pailgino tinkamą ankstyvajam genėjimui. Kol nesprogsta pumpurai, reikėtų išpjaustyti per tankias, nesveikas, aplaužytas obelų ir kriaušių šakas, o viršūnių geriau dabar netrumpinti. Anksti pavasarį genimi medeliai auga vešliau, tad pirmiausia reikėtų genėti silpnesnius augalus. O vasaros pradžioje verta genėti sparčiai augančius medelius, trumpinti viršūnes, išlaužyti per gausius arba netinkama kryptimi augančius ūglius. Slyvas ir vyšnias geriau genėti nuskynus derlių, nes tada mažiau užsikrečia grybinėmis ligomis.

 

Pavasarį sodininkų mugėse, o ir turguose gausu besirenkančiųjų naujus sodinukus. Ką jiems svarbu žinoti?

 

Pirmiausia, reikia suspėti sodinti, kol medeliai dar neišsprogę. Deja, neretai „nužudome“ dar nė nepasodintus. Jei mugėje nusipirktą sodinuką valandą pasinešiosime plikomis šaknimis arba pusdieniui paliksime saulėkaitoje stovinčiame automobilyje, tikriausiai jis tiks tik malkoms. Kol šaknys atsidurs dirvoje, jos turi būti apsaugotos ir nuo saulės, ir nuo vėjo, ir nuo perkaitimo! Jei yra galimybė, reikėtų rinktis sodmenis su tvirtu žemės gumulu ant šaknų, iškart saugiai įdėti į dėžę ir stengtis gumulo nesutrupinti net sodinant. Jei šaknys plikos, o iškart prikasti arba pasodinti nėra kaip, – apvyniokime jas drėgnu skuduru, dėkime į sandarų maišelį ir iki sodinimo laikykime vėsiai.

 

Ar galima persodinti augesnius vaismedžius?

 

Medelynuose specialiai persodinimui paruošti medžiai neretai sodinami sulaukę 50 ir daugiau metų. Su tam skirta technika įmanoma persodinti net neparuoštus 20–40 metų amžiaus aukštesnius kaip 10 m medžius, tokias paslaugas teikia kai kurie medelynai, želdinimo įmonės. Savo rankomis ir kastuvu tai atlikti sunkiau, patarčiau nė nevargti su vyresniais kaip 10–15 metų ir aukštesniais kaip 4 m medžiais. Jei netinkamoje vietoje ypač branginamas vaismedis, geriau jį paskiepyti į naują poskiepį.

 

O jei jau ryžtamės persodinti patys?

 

Na, tada reikia ruoštis iš anksto. Rudenį 0,5–1 m atstumu nuo kamieno apie medį iškasamas apie 0,8–1 m gylio ir 0,2–0,5 m pločio griovys, pripildomas sausų šiaudų ar lapų, o likęs gumulas gausiai palaistomas. Kuo griovys toliau nuo kamieno, tuo medžiui saugiau. Žiemos pradžioje, jau gerai pašalus, arba pabaigoje prieš išeinant pašalui iškasamas visas sušalęs gumulas su šaknimis ir perkeliamas į naują vietą. Duobė – dvigubai didesnė už šaknų gumulą – turėtų būti paruošta iš rudens, taip pat ir puri, derlinga žemė jai pripildyti. Pasodintas medis pririšamas prie iš anksto įkaltų tvirtų kuolų. Obelys ir kriaušės tokį persodinimą ištveria lengviau už kaulavaisius.

 

Ką daryti, kad augalai būtų sveiki?

 

Mūsų sodas ar daržas, kad ir aptvertas, nėra atskirtas nuo aplinkos. Įvairiausi augalai, maži ir dideli gyvūnai bei mikroorganizmai, tarpusavyje susiję sudėtingais, ne visada mūsų pastebimais ryšiais, gamtoje ir reikalingi, ir neišvengiami. Savo sode neskubėkime kaip pikčiausio priešo nuodyti kiekvieno augalėlio, kurio nesodinome, ar vabalėlio, kuris apgraužė salotos lapą. Kuo didesnė gyvų organizmų įvairovė, tuo mūsų augalai bus sveikesni ir derlingesni. Visi žino, kad paukščiai sodyboje naudingi, nes sulesa daug kenksmingų vabzdžių ir piktžolių sėklų. Bet mes galime turėti ir daugiau mažųjų pagalbininkų: nenušienautos pievelės kamputyje žydinčiose žolėse gyvena ir maitinasi naudingieji vabzdžiai, kurių vieni apdulkina augalus, kiti minta kenkėjais, o kurmiai ir skruzdės sunaikina daugybę žaladarių. Pernelyg griežtai prižiūrėtame sode, kur visi kenkėjai naikinami insekticidais, patvoriai purškiami herbicidais, mažieji mūsų bičiuliai neturi kur gyventi ir kuo maitintis, tad jų pagalbos ir nesulauksime.

 

Ar yra augalų, kurie patys padeda apsisaugoti nuo kenkėjų?

 

Kaip ir žmonėms, augalams yra svarbu tinkamos gyvenimo sąlygos – neužteršta dirva, vanduo, saulė, pakankamai (bet ne per daug!) subalansuoto maisto ir... maloni kaimynystė. Ligas ar kenkėjus atbaido ir fitoncidiniai augalai, tokie kaip serenčiai, šeivamedžiai, česnakai, svogūnai, grikiai, krienai, kraujažolės, netgi pomidorai. Tokius augalus verta auginti patvoriuose, „pamėtyti“ mažomis grupelėmis tarp vaiskrūmių, daržovių lysvėse ar šiltnamyje.

 

Tačiau juk tokios augalų pagalbos ne visada užtenka, tenka griebtis ir chemijos...

 

Ligų ar kenkėjų daromą žalą galime sumažinti ir be cheminių priemonių. Akivaizdžiai ligotas (staiga nuvytusias, parudavusias ar pajuodusias), taip pat negyvas šakas tuoj pat pjaukime ir deginkime. Rudenį nugremžkime ir sudeginkime vaismedžių kamienų žievės atplaišas su žiemai sumigusiais kenkėjais, sukaskime pomedžius, nubaltinkime kamienus. Dar tik ruošiantis sodams žydėti, anksti ryte ant patiesalų nupurtykime žiedus besiruošiančius graužti kenkėjus, apžiūrėkime ką tik užsimezgusius vaisius ir išskinkime pažeistus. Lapus graužiančius vikšrus ir lervas, kolorado vabalus, lelijinius lapgraužius surinkime rankomis ir sunaikinkime.

Gintis nuo žaladarių padeda ne tik jau minėti fitoncidiniai augalai, bet ir jų nuovirai bei antpilai. Bendras patarimas būtų toks: maždaug pusę kibiro šviežios žolės arba 500–800 g džiovintos užpilti 10 litrų šilto vandens, palaikyti 1–2 paras, nukošti, pridėti ištirpinto ūkiško muilo ir purkšti tiek profilaktiškai, tiek ir kovai su pastebėtomis ligomis ar kenkėjais. Kiečių, pomidorų, kraujažolių užpilus galima ir pavirinti.

 

O jeigu tenka purkšti cheminėmis priemonėmis, ką patartumėte?

 

Jei vis dėlto pasiryžome naudoti insekticidus (vabzdžiams naikinti), akaricidus (erkėms), fungicidus (grybinių ligų sukėlėjams) ar kitus chemikalus, juos pirkime tik sodininkams skirtose parduotuvėse. Ten kvalifikuoti konsultantai patars, kokia priemonė geriausiai tiktų kiekvienu konkrečiu atveju, taip pat turėsime garantijas, kad įsigyjame ne profesionalams leidžiamas naudoti priemones, ir gausime jų naudojimo instrukciją su visa būtina informacija. Šią atidžiai perskaitykime ir griežtai laikykimės. Kas jau kas, o chemikalų naudojimo instrukcijos tikrai rašomos ne iš meilės biurokratizmui, o tam, kad padėtų mums nepakenkti sau ir aplinkai.

 

Na, reikia ne tik vargti, bet ir nemažai žinių, tad ar verta tuo užsiimti patiems, jei ištisus metus gardžiausių vaisių ir daržovių siūlo prekybos centrai?

 

Parduodamų daržovių ir vaisių kokybė tikrinama, tad pirkdami galime būti jei ne absoliučiai, tai bent pakankamai tikri, kad kenksmingų medžiagų kiekiai neviršys leidžiamų normų. Tačiau visuose pramoniniuose soduose, šiltnamiuose ir laukuose naudojamos trąšos, cheminės augalų apsaugos ir kovos su žaladariais priemonės, tad chemikalų neišvengsime. Savo sodyboje galime juos naudoti minimaliai arba ir visai atsisakyti, juk net ir tręšti galima natūraliomis organinėmis trąšomis.

Dar daugiau, bendras triūsas sode ar darže suartina šeimą, suteikia daug džiaugsmingų bendravimo su gamta ir fizinės veiklos akimirkų, mažuosius moko pažinti gamtos paslaptis, gerbti aplinką. O kas gali būti skaniau už savo sodo obuolį, kurio augimą stebėjome nuo pat žiedo, ar traškią morką, kurios sėklas vos prieš kelis mėnesius patys bėrėme į šiltą kvepiančią žemę?

 

Pagrindinės chemikalų naudojimo taisyklės

 

Jokiu būdu negalima:

naudoti chemikalų iki derliaus nuėmimo likus mažiau laiko, negu nurodyta instrukcijoje (tai vadinamasis karencijos laikas, per kurį medžiaga suskyla iki nekenksmingų junginių);

naudoti didesnę koncentraciją negu nurodyta;

Nesilaikant šių taisyklių, naudotų medžiagų liks ir mūsų vaisiuose ar daržovėse, o tai tikrai didesnė blogybė negu koks kirminukas obuolyje ar valkties aptraukta agrasto uoga.

purkšti vėjuotu oru, purškiant stovėti prieš kad ir silpną vėjelį.

Instrukcijoje būna nurodyta, kokias individualias apsaugos priemones dėvėti, bet ir be tokio nurodymo geriausia mūvėti gumines pirštines, avėti neperšlampamą avalynę, rengtis kūną uždengiančius tankaus audinio drabužius, veidą apsaugoti antveidžiu ar kauke. Po darbo reikėtų gerai nusiprausti, pirštines išmesti, rūbus išskalbti.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai