Tikrasis pavasaris – lygė

Sulaukę kovo, daugelis džiūgaujam, kad pagaliau atėjo išsiilgtasis pavasaris, skubame juo džiaugtis po ilgos žiemos. Tačiau tikrojo pavasario pradžia yra lygiadienis – laikas, kai saulė yra tiesiog virš pusiaujo ir kai diena susilygina su naktimi. Tas metas buvo labai svarbus mūsų protėviams, kurių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos ritmu. Beje, šią ypatingą dieną savaip pažymėdavo ne tik lietuviai.

 

Kas gi ta lygė?

 

Pavasario lygiadienio metu diena ir naktis susilygina ir trunka po 12 valandų. Tai astronominio pavasario pradžia, ir nuo to meto diena iki Rasų (arba Joninių) vis ilgėja.

Mums daugiau įprasta švęsti Rasas, kai diena ilgiausia, ir Kalėdas, kai ji trunka mažiausiai, tačiau etnologai sako, kad anksčiau buvo pažymimi ir pavasario bei rudens lygiadieniai – pusiaukelė iki mums įprastų švenčių. Kovo 20-ąją ar 21-ąją buvo švenčiama pavasario lygė. Tai ne krikščioniškoji ritualinė, o natūrali gamtos šventė, kai ateina tikrasis pavasaris. Senais laikais, kai nebuvo kalendorių, žmonės pavasario metą nustatydavo pagal saulę. Manyta, kad nuo to momento prasideda gamtos atgimimas – pasigirsta pirmasis perkūnas, medžiai sukrauna pumpurus, ima vešėti žaluma, tamsa ima trauktis, užleisdama vietą šviesai.

Beje, Velykos – jau krikščionybės atnešta šventė, manoma, kad pagrindinė pavasario šventė seniau ir buvusi pavasario lygė. Tiesa, yra nuomonių, kad tai galėjo būti balandžio pabaigoje švenčiama Jorė, kai žaluma jau visiškai išsiskleidžia.

 

Gamtos budinimas

 

Nuo seniausių laikų žmogų siejo glaudus ryšys su gamta, pagal ją buvo rikiuojami darbai ir buitis, tad šis svarbus gamtos budimo metas atsispindėjo ir papročiuose. Su pavasario lygiadieniu susiję daug magiškų dalykų, įvairūs veiksmai, kurie, kaip manyta, padeda gamtai busti. Tai ir supimasis (kuris prasidėdavo nuo Užgavėnių ir tęsdavosi iki pat Rasų), ir vertimasis kūliais gandrą pamačius.

Per lygę būdavę labai svarbu pagerbti vandenį, manyta, kad tuo metu vanduo, ypač po perkūnijos, atgyja. Vienas iš papročių buvo laistymasis vandeniu, taip pat pasilabinimas, perduodant vandenį iš rieškučių į rieškutes.

Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudęs iš rytų tekančioje upėje būsi tyras ir sveikas visus metus. Tiesa, toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl galima spėti, kad kadaise Velykos buvo švenčiamos pavasario lygiadienį.

Dar buvo įprasta puošti vandenį žilvičio šakelėmis, ir ne atsitiktinai. Juk žilvitis – stebuklingas medis. Jis pirmas prasprogsta ir turi begalines gyvybės atsargas – rodos, supuvęs, sutrešęs, o iš pašaknių vėl želia, įsmigo į žemę kokia šakelė – jau duoda ūglį, ne veltui sakyta: „Kur karnelė krito – ten šakelė žėlė, kur šakelė žėlė – viršūnėlė kėlės...“

Beje, žmonės mokėjo panaudoti begalines žilvičio karnos gyvybės atsargas. Ja būdavo tvarstomi lūžiai, dedama ant žaizdų – kaulai gražiai sugydavo, o žaizdos užsiverdavo nepūliuodamos.

Visi šventės papročiai buvo susiję su vienu nepertraukiamu gamtos ciklu, kurį krikščionybė šiek tiek supainiojo, tad daugelį šių papročių dabar galima sutikti ir pavasario karnavalų metu, ir prieš gavėnią, ir per pačias Velykas.

 

Kam pavasario – kam metų pradžia

 

Po lygiadienio lietuviai laukia ir kitų pavasario švenčių – Verbos, Velykų, Jorės. Visų jų šventimas yra panašus, padedantis gamtai pabusti. O štai pagal iraniečių kalendorių pavasario lygiadienis – naujų metų pradžia. Greičiausiai metų pradžios suvokimas siejasi su tuo, kad gamta atbunda naujam gyvenimui. Naujų metų pradžią tuo metu švenčia daugelis tautų – iraniečiai, afganai, tadžikai, kazachai, kirgizai, uzbekai – praktiškai visos Didžiojo šilko kelio šalys. Beje, iki 1492-ųjų šis metas žymėjo naujųjų pradžią ir Rusijoje. Manoma, kad senovėje nuo lygės naujus metus skaičiavo ir lietuviai.

 

Siautulingoji Komojedica

 

Komojedica (Комоедица) – viena seniausių pagoniškųjų slavų švenčių. (Senovės slavai lokį vadindavo „kom“ (Ком), iš čia ir kilo šventės pavadinimas.) Dvi savaites trunkančią Komojedicą slavai pradėdavo švęsti dar savaitę prieš lygiadienį, linksmybės tęsdavosi dar visą savaitę po jo. Tuo metu ne tik buvo pažymimas šventas gamtos budimas – lygiadienio dieną buvo pagerbiamas dievas Lokys. Nuo pat ryto iškilminga procesija šokdama ir giedodama eidavo į mišką pas dievą Lokį ir nešdavo pirmųjų šventinį rytą keptų blynų auką. Pirmiausia blynus iškilmingai išdėliodavo ant kelmų, o tada prasidėdavo didžiulė visuotinė šventinė puota.

O blynų auka aukota ne atsitiktinai. Nuo senų senovės žmonės garbino saulę, duodančią gamtai gyvybę, o blynas laikytas saulės simboliu, nes jis, kaip ir saulė, apvalus, geltonas ir karštas. Tad senovės slavai tikėjo, kad, valgydami blynus, kartu jie suvalgo ir dalelę saulės šilumos ir galios.

 

Lygiadienis kitur

 

Nuo neatmenamų laikų pavasario lygiadienis buvo siejamas su gamtos jėgų pabudimu visose tautose. Štai jau istorikas Bažnyčios mokytojas šv. Beda Garbingasis (apie 672–735) savo pasaulio istorijoje „De temporibus liber“ rašo apie anglišką Velykų pavadinimą Easter, kad jis yra germaniškos kilmės ir kad Velykos pavadintos deivės Ostaros (Ostara, Eostre, Ostern) garbei. (Beje, biblinis Velykų pavadinimas Passover angliškai kalbančiuose kraštuose taip ir neprigijo.)

Ostara – tai vokiečių pavasario ir aušros deivės vardas, jai ir buvo skiriama ši šventė. Kad tai viena seniausių (seniausiai garbinamų) deivių, rodo faktas, jog, kaip teigia šaltiniai, ji garbinta nuo antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą. Senovės keltai ir vokiečiai manė tą dieną deivę grįžtant iš požeminės karalystės. Šventės metu buvo kepamos mažos bandelės ir dažomi kiaušiniai – naujos gyvybės simbolis.

Ostara – tai laikas, kada diena ir naktis susilygina, šviesa laimi prieš tamsą, saulė kasdien stiprėja, kol per Beltainą (senovės keltų švęstą gegužės pirmąją) susijungs su žeme, kad pradėtų naują gyvybę. Deivė Ostara simbolizuoja naujumą, naujos gyvybės ir augimo pradžią. Tai – aušros ir vaisingumo deivė. Manoma, kad šis vardas gali būti siejamas ir su r,ytine žvaigžde, t. y. Veneros planeta.

Kadangi šventė susijusi su pavasariu, gamtos atbudimu, pirmąja žaluma, tad greičiausiai Ostara žymėdavo žemės darbų pradžią žemdirbių kraštuose.

Zoroastrinė (zoroastrizmas – 6 amžiuje pr. m. e. senovės Persijoje susiformavusi ir paplitusi dabartinio Irano teritorijoje religija) pavasarinė naujųjų metų šventė Navruzas buvo švenčiama senovės Persijoje, vėliau buvo priimta islamo. Dabartiniame Irane tai nacionalinė šventė. Navruzo tradicija išplito į didžiąją Centrinės Azijos dalį, Kaukazą, Šiaurės Vakarų Kiniją ir net į Balkanus, ją švenčia kurdai Turkijoje, totoriai ir baškirai Rusijoje, Krymo totoriai Ukrainoje. Pavasario lygiadienis yra šventė ir nazaritams (musulmonų šiitų religinė grupė).

O Egipte kiekvienais metais pavasarį švenčiama Sham El Nessim. Tai oficiali šalies šventė. Iki krikščionybės ji sutapdavo su pavasario lygiadieniu. Jos šventimo tradicija atėjo iš Senovės Egipto ir manoma, kad pradžia – apie 2700-ieji metai prieš mūsų erą. Sham El Nessim švenčia tiek musulmonai, tiek ir krikščionių bendruomenės. Apskritai tai ne religinė, bet visuotinė pavasario šventė.

 

* * *

Nedaug beliko liko liudijimų, kaip senovėje buvo švenčiama lygiadienio šventė, o ryšys su gamta, tai, be ko žmonės anksčiau neįsivaizdavo savo gyvenimo, tampa daugiau tradicijų puoselėjimu. Tiesa, tradicijas pakoregavo vėlesnės religijos ir laikas, kai kurios šventės švenčiamos labiau, kitos lyg ir nueina į antrą planą ar visiškai pamirštamos. Tačiau, kad ir kaip vadinamas ar pažymimas, lygiadienis – neabejotinai astronominio pavasario pradžia, tad ar nevertėtų susigrąžinti šios mūsų senoliams tokios reikšmingos, o galbūt ir svarbiausios pavasario šventės?

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai