Sveikatai svarbiausia – pripildyti dieną meilės

Keistas tas žmogaus likimas. Lietuvos rankų lenkimo čempionas ir svarsčių kilnojimo rekordininkas Henrikas Junda, pagerinęs 16 kilogramų svarsčio kilnojimo pasaulio rekordą, sako, kad didžiausių stebuklų jo gyvenime atnešė ne sportas, o apsilankymas Indijoje, Sai Babos ašrame, pakeitęs požiūrį į gyvenimą. Sportuojantis 47-erių metų verslininkas neabejoja, kad sveikatos pagrindą kuria ne mūsų raumenys ir fizinė jėga, o žmogaus dvasia, ją valanti malda ir geranoriškas požiūris į pasaulį.
 

Vaikystės pomėgis – bėgioti


Henrikas Junda sako nuo vaikystės buvęs pamišęs dėl sporto. Mėgstamiausia jo pamoka buvo fizinio lavinimo, mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – vaikščioti ir bėgioti. Nedideliame kaime tarp miškų Varėnos rajone gyvenęs mokyklinukas dažnai išsiruošdavo aplankyti vyresnės sesers ir iki jos namų nubėgdavo 30 kilometrų, o po dienos tiek pat bėgte grįždavo atgalios namo. Tas krosiukas jam buvo ne nuovargis, o greičiau malonumas.
Besimokydamas vidurinėje mokykloje, lankė bokso treniruotes, plaukiojo. Treniravosi kaip išmanė, kaip ragino atkaklus Ožiaragio būdas – trenerio neturėjo.
 

Neužregistruotas rekordas


Grįžusį iš kariuomenės nuolat sportuojantį vaikiną draugai paragino dalyvauti įvairiose varžybose. Jų maratonas H.Jundą įsuko maždaug nuo 1990-ųjų.
Henrikas visą gyvenimą atsimins 1997-ųjų balandžio 25-ąją, kai 6 valandas ir 5 minutes kilnojo 16 kg svarstį. Per minutę svarstį vidutiniškai iškeldavo po 15 kartų. Valanda po valandos pavyko didinti šį tempą: pirmą valandą svarstį iškėlė 680, antrą – 700, trečią – 720, ketvirtą – 750, penktą – 800, šeštą – 850. Po 6 valandų ir 5 minučių iškėlė 74 480 kilogramų. Sakė galįs dar kilnoti vienpūdę, bet nustojo dirbti šį darbą, nes pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio rekordą. Šį filmavo televizija, stebėjo būrys žurnalistų ir Lietuvoje rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ atstovai.
Henrikas neabejojo, kad bus pripažintas svarsčių kilnojimo rekordininku pasaulio Gineso knygoje, bet jo laukė nusivylimas – tam, kad būtų užfiksuotas Gineso rekordas, pritrūko ne jo ištvermės ir jėgų, o... vieno teisėjo. Tai sužinojo tik praėjus beveik metams nuo tos jam įsimintinos datos, kai tuometinis Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Rimas Kurtinaitis pradėjo agentūros „Factum“ vadovo teirautis, kodėl šis rekordas vis neįregistruotas.
 

Knyga, pakeitusi gyvenimą


Tas nusivylimas Henriko gyvenimo aukštyn kojomis neapvertė. Jis kasdien treniruodavosi, tik kiek mažiau. Ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyriškis suprato, kad Lietuvoje duonos vien iš sporto nevalgys, tad pasuko į verslą. Dabar sportuoja tik savo malonumui.
Henrikas sako, kad jo gyvenimą pakeitė Elenos Kurklietytės ir Vytauto Bubnio knyga „Slaptingoji prema”, beje, pirmąkart išleista 1999-aisais, kai jis sužinojo, kad rekordas nebuvo užfiksuotas. Pasakojimas apie rašytojų apsilankymą Indijoje, Sai Babos ašrame, ir čia patirtus išgyvenimus sportininką privertė suvokti, kad nori ir turi nuvykti į Sai Babos ašramą Putapartyje, Indijoje, nors net neįsivaizdavo, kaip galėtų žengti pirmąjį žingsnį šiam sumanymui įgyvendinti. Maždaug po pusmečio jis susapnavo, kad sėdi ir laukia Sai Babos pasirodymo dideliame stadione tarp tūkstančių tokių pat ten susirinkusių smalsuolių. Pravažiuodamas Sai Baba meta saują saldainių – kas pagaus, taps jo mokinys. Saldainiai skrenda į skirtingas puses, Henrikas šoka ir pagauna pusę saldainuko. Galvoje prabėga mintis – aš pagavau pusę saldainiuko, kažkas pagavo visą. Žiūri sustingęs į Sai Babą, staiga pagauna jo žvilgsnį, pajunta, kad jis mato kiaurai. Sai Baba sako: „Pagavai, džiaukis ir auk dvasia...“ Atsibudęs jautėsi labai nusivylęs, kad tai tėra sapnas.
Toliau viskas klostėsi gana netikėtai – Henrikas susitiko grupę entuziastų, pasiryžusių vykti į tolimąją Indiją, ir pasisiūlė prisidėti. Kažkaip būtent tuo metu „nukrito“ ir kelionei būtina nemaža suma. Henrikas negali pamiršti, kad prieš telefono skambutį, pranešantį, kad jis gavo vizą į Indiją, jį išpylė prakaitas.
 

Nepamirštami įspūdžiai


Indijoje H.Junda su dar šešių lietuvių grupe buvo prieš 7 metus, 2004-ųjų metų pradžioje. Iš Maskvos skrisdamas į Indiją jis susirgo, pakilo aukšta temperatūra, bet ašrame sveikata kaipmat pagerėjo.
„Ligos duodamos kaip žmogaus išbandymas, žinia, kad jis turi keistis. Patyrus dvasingumą, valantis dvasiai, ligos traukiasi“, – mano sportininkas.
Reikšmingiausia gyvenimo Putapartyje dalis buvo valandos šventykloje, klausantis šventų giesmių, badžianų ir laukiant Sai Babos pasirodymų ir palaiminimų. Tūkstantinėje žmonių minioje pagauti jo žvilgsnį, leidžiantį pajusti didelę meilę ir dvasingumą, – didžiausia visų iš ten nuvykusiųjų svajonė. Tai laimė, pasak pašnekovo, netikėtai išsiliejanti tyliomis ašaromis ir atnešanti nenusakomą, nepatirtą vidinę ramybę ir šviesą.
„Man pasisekė – Sai Baba trumpam pažvelgė į akis. Tada tarsi žaibu trenkė, širdis tarsi sustojo, patyriau tokį šventumą, dvasingumą, kad tam, jog tai pasikartotų antrąkart, verta melstis savaitę nedarant nieko kito. Tai buvo prieš septynerius metus, o atrodo – tarsi vakar“, – prisiminė Henrikas, tvirtindamas, kad Putapartyje patyrė didžiausią dvasinį virsmą.
 

Prabėgus keleriems metams


Henrikas prisimena, kaip parskridęs iš Indijos į Maskvą oro uoste stovėjo avėdamas vien sandalais vasario mėnesio viduryje – šalčio nejautė. Tai – nereikšminga, tiesiog atmintyje įstrigusi detalė, – mat nuo vaikystės jam šalo rankos ir kojos.
Grįžęs iš Indijos, pradėjo kitaip vertinti gyvenimą, suvokė, kad kūnas – laikina sielos buveinė, garbė ir pinigai – ne žmogaus gyvenimo tikslas, būtina jo kasdienybės dalimi tapo maldos rytais ir vakarais. Atsirado apie gyvenimo posūkius įspėjantys sapnai. H.Junda prisimena, kaip užmigusį ir sapnuojantį prie vairo jį prižadino ... jo Angelas Sargas. Kelis kartus Henrikas sapnavo Kristų ir Sai Babą, kalbančius, kad žmonėms svarbiausia mylėti vieni kitus ir skleisti meilę, tikėjimų yra daug, o Dievas – vienas.
Henrikas tris kartus per savaitę intensyviai mankštinasi. Kai, pakilnojęs štangas, nubėgęs keliolikos kilometrų krosą, jaučiasi nuvargęs ir pradeda kalbėti maldas, nuovargis staiga išnyksta, nesinori nei valgyti, nei miegoti, energijos per akis. Tuo nesistebi: žmogus yra dvasinė būtybė, tad ir maitintis gali ne tik įprastu realiu, bet ir dvasiniu maistu.
Verslininkas pabandė kelis žmones ir gydyti. Pirmasis buvo, regis, 50-metis vyriškis, kentęs stiprius stuburo skausmus. Padaręs masažą, suėmė jo galvą, – taip Henrikas tiesiog pabandė jam perduoti savo energiją, prašydamas, kad ji gydytų stuburą. Kai jam paskambino po poros dienų, vyriškis neatsistebėjo jį užplūdusia energija ir pasitraukusiais skausmais, o Henrikas tuo, kad kelias paras tiesiog kraustėsi iš proto, labai subjuro jo savijauta, negalėjo rasti sau vietos. „Negi perėmiau ligą?“ – stebėjosi.
 

Sveikatos pagrindas – rami dvasia


„Nėra nepagydomų ligų, tik nepagydomi žmonės“, – kažkurio žymaus gydytojo mintis kartoja Henrikas.
Jis įsitikinęs, kad, norėdami būti sveiki, mes visi privalome bent niekam nedaryti blogo – pyktis, melas, apgaulės, pavydas, kerštas, neapykanta – pagrindiniai sveikatos ardytojai.
„Medicina yra labai daug patobulėjusi, o ligos siaučia, nes žmonės nesupranta dvasingumo, maldos reikšmės. Nors ištirta, kad tikintys žmonės sveiksta greičiau ir lengviau, šis sveikimo mechanizmas nėra aiškus. Kvailystė galvoti tik apie pinigus, manyti, kad jie visagaliai, bėgant, skubant nerasti laiko maldai, susikaupimui. Arba dešimtmečius ardyti savo sveikatą geriant, rūkant, ieškant kitų žmonių ydų ir nepastebinti savųjų, kol netenkama brangiausio turto, o tada ieškoti stebuklingų vaistų ar stebukladarių, kurie kaip mat viską pataisytų. Tam žmogui reikia parodyti pastangų, o ne tik laukti. Taip paklydę žmonės baudžiami ligomis, kurios yra ir galimybė gyti dvasiai“, – mano Henrikas. Beje, pradėjus taip galvoti ir gyventi, jo pažįstamų ir draugų ratas kiek sumažėjo, nes nebeliko daug susiėjimų.
 

Apie save ir sveikatą


Ką H.Junda pats daro savo sveikatos labui? Intensyviai sportuoja tris kartus per savaitę, nubėga apie 20–30 kilometrų, kilnoja svarsčius, kartais ir plaukioja, žaidžia stalo tenisą, moko kikbokso, kasdien meldžiasi, kas, pasak jo, suteikia nenusakomos energijos ir džiugesio.
O ką verslininkas galvoja apie galimybę pakartoti, o gal net pagerinti savo svarsčių kilnojimo rekordą, taip ir neįrašytą į Gineso rekordų knygą?
„Tiesiog nematau prasmės to daryti. Juk ne veltui sakoma, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi“, – sako H.Junda.
O ką jis galvoja apie galimybę energetiškai gydyti žmones?
„Tai labai atsakingas darbas, kartais imuosi gydyti ir sunkius ligonius. Sapnavau, kad galiu tai daryti“.
Sportininkas svajoja dar kartą nuvykti į Indiją? „Ten labai stipri dieviška energetika, patiri tokių įspūdžių, kuriuos norėtųsi patirti dar ir dar kartą, bet tai patirti galima visur“.
Atsisveikindamas Henrikas priminė ir Sai Babos patarimą pradėti dieną su meile, pripildyti ją meilės ir užbaigti su meile. Tada žmogus galės būti sveikas ir net padėti sergantiesiems.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai