Šv. Velykos! Neskriskime vienu sparnu

Darganą keičia saulėta diena, po jos – vėl lietūs, o gal ir trumpas sniegas, tačiau oras jau kvepia pavasariu. Net nepajusime, kai, pasikaišiusios verbomis, vėl atskubės šv. Velykos. O kaip jas pasitiksime? Kaip daugelis – vis skubėdami, koneveikdami keistas tradicijas ir šiuolaikinį gyvenimo tempą ir „įšokdami į jas“ paskutinę minutę, kaip į riedantį traukinį. Ar ramiai ir su viltimi, tikėdami, kad vėl įsukamas gyvybės ratas suteiks jėgų atlaikyti įvairius išbandymus, kad ir kokiais sudėtingais laikais gyventume. Ką šv. Velykos reiškė lietuviams ir ką turėtų reikšti mums, klausiame etnografę Gražiną KADŽYTĘ.
 

Truputis istorijos – kas yra šv. Velykos lietuviams, kiek gilios jų tradicijos?


Velykos buvo labai didelė šventė. Senuosiuose tautosakos tekstuose skaitome, kad „po nedėlios bus didžioji diena“. Artimų mūsų kaimynų – latvių, slavų, lenkų rašytiniuose šaltiniuose taip pat randame Velykas minint kaip didelę šventę.
Mes iš savo amžiaus pabandykime persikelti į tą laiką, kai tradicinis kalendorius tik formavosi. Dar nebuvome žemdirbiai, javų nepriauginome, grūdų neprikūlėme, gyvuliai neprijaukinti, mėsytės nėra – žmonės badauja. Todėl tikslas – sulaukti pavasario, Velykų, buvo labai svarbus. Seni žmonės net sakydavo: „Jau devyniasdešimt žiemų pragyvenau“. Sulauktas pavasaris kaip atskaitos taškas: pabusdavo gamta, atsirasdavo galimybė išgyventi, išmaitinti vaikus. Prasidėdavo naujas gyvenimo etapas. Tai buvo svarbiausia šventė.
 

O kaip lietuviai ruošdavosi šiai šventei? Ar tai būdavo tik tam tikrų apeigų atlikimas?


Velykoms buvo ruošiamasi jau nuo Užgavėnių, Morės sudeginimo. Tai raginimas žiemai užleisti pavasarį. Velykų laikotarpis tęsiasi iki Sekminių, tai ilgas laiko tarpas. Gal todėl ir mes, priimdami visas metų šventes pagal pasaulinį kalendorių, jaučiame, kad šv. Velykos mums laukiamiausia šventė. Pavasaris, lyg ir vilčių daugiau, šviesiau...
Prasidėdavo viskas nuo Verbų puokštės susirinkimo. Nes šv. Velykos be verbos – tarsi skrydis vienu sparnu. Buvo skinamos gluosnio, žilvičio, karklo šakelės, papuošiamos žibutėmis, šalpusniais. Daug kur įkomponuojamas kadagys, kaip stiprybės simbolis, nes žaliuoja visus metus. Verbų sekmadienį pašventintas verbas naujakuriai stengdavosi pridaiginti savo sodybose, o jau nudžiūvusias naudodavo kaip smilkalus, norėdami apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Visi stengdavosi Verbų sekmadienį atsikelti kuo anksčiau ir nuplakti verba kitą šeimos narį, iš kurio išsireikalaudavo pažado gauti margučių. Plakamasis taip pat laimingas, nes tikėta, kad tai lemia sveikatą. Tai būdavo ir savotiška akupunktūra. Kaip sakydavo šviesios atminties Eugenija Šimkūnaitė, „Kadagio akupunktūra geresnė už kinų lietuvio skūrai“.
Sulaukus Didžiosios savaitės, pirmadienį, antradienį, trečiadienį apžiūrėdavo visą ūkį: gal kur kelią pataisyti, tvorą sukalti, vaismedžius nuraišioti. Trečiadienį būtinai namus išvalydavo.


Didysis ketvirtadienis – vandens diena. Kas galėjo, maudėsi atviruose telkiniuose, upėse. Ir labai gerai būdavo, jei vanduo atitekėdavo iš rytų, nuo saulėtekio pusės. Kiti būtinai į pirtį nueidavo. Vanduo Velykų apeigose buvo labai svarbus.
Didysis penktadienis – sielos apsivalymo diena, susikaupimo, apmąstymo. Ir dabar, kas medituoja, penktadienį gali tai daryti. Tikintieji – nueiti į bažnyčią, o ir šiaip, galima pabūti su savimi, apmąstyti, paanalizuoti savo gyvenimą, lūkesčius, santykius su kitais. Ta diena duota tam, kad žmogus suprastų savo kuklią, bet reikšmingą vietą gyvenime.
Didysis šeštadienis – pilnas geros nuojautos ir supratimo, kad tai jau vyksta. Bažnyčioje pašventintas vanduo ir ugnis parnešami namo. Anksčiau tokia ugnimi buvo įkuriama krosnis ir gaminamas maistas. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus, žmones, laukus, gyvulius, įpildavo į šulinį.
Aišku, margindavo margučius. Kiaušinį, kaip gyvybės simbolį, randame įvairių šalių tautosakoje. Jame yra viskas, ko reikia žmogui. Pavasarį, parskridus paukščiams, jis – pirmasis maisto šaltinis. Manoma, kad marginti vištos kiaušinius pradėta todėl, kad jie būtų panašesni į paukščių. Žmonės į margutį „sudėdavo“ įvairius palinkėjimus, išreikšdavo savo estetinį skonį ar tiesiog linksminosi. Mano mamos kaime senberniui išraižydavo visokių panyčių, tai jis visus dosniai vaišindavo. Spalvos – labai individualu. Vieniems žalia spalva reiškia pievą, kitiems – viltį. Todėl ir dabar patarčiau marginti taip, kaip jums norėsis. Nebijokit ir šiuolaikinių dažų. Jei mūsų močiutės būtų jų turėjusios, būtų pasinaudojusios.
Kiaušinis kaip gyvybės simbolis naudojamas ir vėliau. Per Jurgines piemenėliai vėl margina kiaušinius, o paaugusiems, kurie gano arklius, kepama kiaušinienė. Per Sekmines, kai gamta jau pabudusi, jaunimas vestuves repetuoja – vėl kepama kiaušinienė. Taigi kiaušinis – subtiliai atskleidžiamas gyvybės simbolis.
O kol šeimos nariai margina margučius, šeimininkės kepa pyragus, gamina maistą sekmadienio pietums. Vaikai turėdavo nulipdyti sviestinį Velykų avinėlį, kurį įstatydavo į sudaigintas avižas, kaip į pievelę. Jei vietos daugiau – galima ir margučių pridėti. Avižas pasiruošti nesunku, tik reikia prieš porą savaičių jas patalpinti į nedidelį kiekį vandens, pridengti drobele ir palaukti kol sudygs.
Išaušus šv. Velykų rytui, visi pusryčiaudavo, dalydavosi margučiais. Ir pirmąjį margutį dalija ne tėvas ar senelis, o mama ar močiutė. Tai kaip simbolinis priminimas, kad moterys išsaugo ir tęsia gyvybę bei tradicijas. Po šv. Mišių prasideda linksmybės, margučių ridenimas, žaidimai, sūpuoklės.
Nereikia pamiršti ir vaikų Velykėlių. Jos būdavo po savaitės, ir visas dėmesys skirtas vaikams. Ir dabar mažiesiems galima leisti patiems susikurti šventę, nusimarginti kiaušinukų, gal net išsikepti pyragą, susitvarkyti savaip namus, pasikviesti savo svečių. Vaikai turi tokią fantaziją ir intuiciją, kuri puikiai susisieja su tradicijomis. Taip jie ūgteli, praauga save.
 

Taip Lietuvoje ankščiau švęsdavo, o dabar? Ko mums trūksta, kad tokios gražios šv. Velykos iš tiesų būtų šventė, o ne tik pasisėdėjimas prie stalo?


Ko gero, labiausiai trūksta paprastumo ir gerumo būti paprasčiausiais žmonėmis. Dabar žmogus nori būti labai reikšmingas, svarus. Ir tai daro kaip įmanydamas. O jei jau negali, jaučia, kad pats savyje neturi to svorio, tai turi tą įvaizdį kurti. Daiktais, gyvenimo būdu, darboholizmu. Gal dar nuo sovietinių laikų likęs įprotis, kai darbas sekmadienį buvo laikomas pagirtinu. Tas viešas interesas, įvaizdžio sukūrimas, jėgos, skirtos jam išlaikyti, atima iš mūsų tą jaukų ir savitą pasaulėlį, dalelę mūsų pačių. Tos pastangos dažnai iškreipia realybę. Taip ir su šventėmis. Tokie žmonės dažnai ir pasigiria, kad net Didįjį šeštadienį neturėjo laiko marginti kiaušinių ar ruoštis šventei. Tik prekybos centre nupirko, kas buvo po ranka. Šventės kūrimas permestas į specializuotus verslus: kas kepa, kas ką gamina, kas margučius margina, belieka tik nusipirkti. Susinešei, susidėjai... bet viskas svetima, ne tavo rankų darbas, neturi tos geros energijos, neprijaukinta šitoje erdvėje. Be viso to ritualai ir vaišės praranda prasmę...
Taip, dažnai skubėdamos mes lyg ir viskuo pasirūpiname, superkame, paruošiame vaišes ir dovanas, bet... šventė į namus neateina... Arba būna kažkokia vienpusiška, skurdi, nors stalas ir lūžta.
Taip, nes neįdėta širdies, šilumos, ne mūsų... O blogiausia tai, kad mes tą skurdą perduodame toliau. Gražiai yra pasakęs Antuanas de sent Egziuperi „Mažajame prince: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės“. Kokius matome vaikystės namus, tokius ir kuriame. Jei namuose nebuvo bendro susėdimo prie stalo, jo ir netrūks. Jo ir negalėsi duoti savo vaikams. Ne veltui sakoma: pavasario diena rudenį savaitę atstoja, tai vaikystės diena, apgaubta šilumos, buvimo kartu atstoja ir metus, ir kitus.
 

Ir čia labai svarbus moters vaidmuo?


Savaime suprantama. Gaila, bet dabar dažnas veiklios moters ar visuomenininkės tipas, kai praktiškai prarandame savo vaikus. Aišku, yra išimčių, bet dažniausiai nutinka būtent taip. Jei tu nesuteiki savo vaikams jaukumo ir šilumos, švenčių šviesos, meilės vaikystėje, tai senatvėje tavęs laukia senelių namai. Gal ištaigingi, gal kuklesni, bet taip pat be šilumos ir meilės.
Aišku, nėra lengva. Juk moteris ir laiko tris kertes. Ant jos rankų ir sukasi tas visas pasaulis, su kuriuo užaugame ir kurio dėka išliekame. Ir kasdienybėje, ir šventėse, kurias ji dažniausiai ir sukuria.
Šventės mums tikrai yra svarbios. Jos tarsi gelbėjimosi ratas šiuolaikiniam, net, sakyčiau, užguitam žmogui. Tarsi kas sakytų „ nagi imk, žmogiuk, džiaukis, gyvenk...“ Taigi šventes švęsti reikia.
Po pokalbio su etnografe Gražina Kadžyte liko kažkoks jaukus jausmas, noras pabandyti. O gal įmanoma pasiruošti šventei, kuri tikrai ateitų ir pasiliktų? Su pačių surinktomis verbomis, „vardiniais“ margučiais, sviestiniais avinėliais, vaikų Velykėlėmis, apvalytais namais ir siela. Tegul ir be didelių dovanų, nes dovana dovanai nelygu. Vis dėlto norėtųsi skristi abiem sparnais.
Gal pabandysite ir jūs?

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai