Kas liko olimpiados užkulisiuose: gydytojo žvilgsnis

 Kokia ši olimpiada buvo Jums: atsakingas darbas, įtampa ar ir šventė?  

 

Olimpinės žaidynės tai ne tik sportinės kovos, bet ir šventė. Jeigu pavyksta pajausti ir varžybų, ir šventinę  nuotaiką vienu metu, sakau, kad tai pavykusi olimpiada. Labai daug lemia savanorių, kurie darbuojasi visame olimpiniame kaimelyje, požiūrio ir darbo. Daugelio smulkių buitinių, ne tik profesinių, problemų sprendimai, mūsų komfortas priklausė nuo to, kaip savo pareigą atliko savanoriai, nuo jų geranoriškumo. Pavyzdžiui, Atlantoje, jei reikėjo pakeisti rankšluostį ant masažinio stalo, turėjai eiti ir prašyti tris kartus, kaulyti, kol kas nors susimils. Anglai į prašymus reagavo iš karto. Sporto bazės arti, pasiekiamos pėstute, patogiai organizuotas ir pavėžėjimas. Transportas visame mieste funkcionavo gerai, ir patys Londono gyventojai tai pripažino. Daugeliu aspektų sportininkams Londone buvo lengviau nei, tarkime, Sidnėjuje: nereikėjo aklimatizuotis, laiko juostų įtakos nebuvo, maistas palyginti įprastas ir kultūrinė aplinka bei klimatas – beveik nepakitę.

 

Vis dėlto įsimintiniausia man – Sidnėjuje vykusioji olimpiada. Australai – labai vertinantys ir suprantantys sportą, tą jautėme ir kaip dalyviai, ir kaip svečiai. Londoniečiai taip pat puikiai pasirengė. Net nesitikėjome, kad ši olimpiada vyks taip sklandžiai – daug malonių įspūdžių. Olimpinę atmosferą tarsi mozaiką sudėliojo daug smulkmenų, kurių visumą galiu vertinti: buvo gerai. Žinoma, darbas įtemptas, bet laisvalaikiu buvo galima pasimėgauti olimpine atmosfera. Londone ją tikrai pavyko sukurti: išskirtinę, kitokią nei pasaulio čempionatuose ar kitose aukšto rango varžybose.

 

Kaip vyriausiasis gydytojas žinojote, kokia kurio olimpiečio fizinė sveikata, nuo ko jį  pasaugoti ir ką patarti ar įspėti dėl to, ką darydamas ar nedarydamas sportininkas galėtų sau pakenkti, suklupti?..

 

Visko niekada nežinai, juk veikia daug aplinkybių. Gydytojai, dirbantys su atskiromis rinktinėmis, ko gero, apie jų narius žino daugiau. Tačiau apie kai kuriuos sportininkus žinau „nuo iki“, netgi galėčiau apie juos pasakyti daugiau nei jie patys apie save.

 

Ar dažnai tenka sportininkams, jau patyrusiems stiprias traumas, kovoti toliau ar net stoti į startą?

 

Olimpinės žaidynės – ypatingas įvykis sportininko karjeroje. Olimpietis visuomet turi stiprų motyvą dalyvauti ir kovoti – juk tai jo sportinių pasiekimų viršūnė. Tad sportininkas, net patyręs rimtesnį sužeidimą, yra linkęs rizikuoti. Tokių atvejų olimpiadose visad būna, vis dėlto apsisprendžia sportininkas; gydytojas tik pataria. Bet, kai grėsmė sveikatai didelė, gydytojas taria savo griežtą „veto“.

 

Tačiau net ir tai, ko nepavadinsi stipria trauma ar rimtu negalavimu, gerokai sutrikdo. Pavyzdžiui, sloga ar galvos skausmas gali anuliuoti ketverių metų pasirengimą ir atliktą didžiulį darbą. Iš šalies nematomos, bet pavojingos traumos yra pertempimai, kaklo raumenų skausmai, gerklės uždegimai, pilvo skausmai. Tarkime, mišrainė su daržovėmis, kurių iki šiol nevalgyta, gali sutrikdyti virškinimą; ištiks toks negalavimas, ir neišeisi į startą. Todėl rekomenduojame: valgykite tik tai, ką esate įpratę, o pasibaigus varžyboms – atsipalaiduokite, vaišinkitės, mėgaukitės.

 

Kaip organizuotas olimpiečių poilsis?

 

Kada ir kaip ilsėsis, dažniausiai aptaria sportininkas ir treneris, arba pastarasis duoda griežtus nurodymus. Gydytojas gali tik patarti. Yra taisyklė: laisvalaikis – tik po visų startų. Bet jeigu tenka startuoti, dalyvauti rungtynėse ne vieną kartą, juolab ne vieną dieną, sportininko įtampai pašalinti reikia tam tikrų priemonių. Galima buvo laisvalaikį įdomiai praleisti neišeinant iš olimpinio kaimelio ar gyvenamojo korpuso ar aplankyti Londono žymias vietas, pasivaikščioti po prekybos centrą – toks, vienas didžiausių Europoje, veikė visai greta.

 

Londone daug padėjote bronzą iškovojusiam imtynininkui Aleksandrui Kazakevičiui...

 

Dėl sportininko patirtos antakio traumos visą dieną buvau nuo ryto iki vakaro greta, to nepakako, pagalbos prireikė ir kitą pusdienį. Teko kreiptis į olimpinio kaimelio polikliniką, oftalmologai Aleksandrą konsultavo ir nematė būtinybės intensyviai gydyti. Ar tęsdamas kovas jis labai rizikavo? Iš dalies. Blogiausia, kas galėjo įvykti, – dar vienas stiprus smūgis į pažeistą antakio sritį ir kraujavimas; tuomet olimpiada sportininkui būtų pasibaigus anksčiau nei kovos dėl siekto rezultato. Viskas baigėsi sėkmingai.

 

Kaip vertinate olimpinio medicinos centro įrangą, medikų darbą?

 

Puiki aparatūra, geri specialistai; apskritai tai buvo vienas geresnių sportininkų medicininio aptarnavimo pavyzdžių iš mano, kaip gydytojo, darbo praktikos olimpiadose. Dviem mūsų olimpiečiams atlikti magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai – įvertinta, ar neatsinaujino ankstesni pažeidimai, ar negalavimus, varginusius anksčiau, galima gydyti agresyviau ir išvengti klaidų parenkant geriausią taktiką. Toks tyrimas – lyg saugiklis, gydytojui leidžiantis jaustis drąsiau ir taikyti priemones, kurių atsakas greitesnis. Registracija atlikti procedūras ar tyrimus išankstinė, ypač jei paslaugų reikia ne vienam sportininkui, o visai komandai. Sudėtingiems tyrimams reikėjo gydytojo siuntimo, jį turėdamas sportininkas galėjo registruotis pats. Ūminiais atvejais priimta be eilės.

 

Ar turėjote progos susipažinti su sporto medicinos naujovėmis?

 

Tikroji sporto medicina – olimpiados užkulisiuose, jos šiaip nepamatysi. Sporto medicina – tai aukštosios technologijos, individualios krūvio, mitybos, jėgų atgavimo programos. Apie tai niekas nekalba, nesidalija – kiekvienos šalies medikai taiko kitokius metodus ar jų variacijas, o metodų veiksmingumą lemia sporto medicinos kaip mokslo šakos toje šalyje pasiekimai, kiek jie mokslininkams ir praktikams prieinami. Daug galima įgyti pasidalijant patartimi su kolegomis iš svetur, bet tokie pasikalbėjimai reti.

 

Ar atvejai, kai nustatoma, jog sportininkas vartojo dopingą ir šis teigia, kad tai gydymo medikamentais pasekmė, Jūsų nuomone, gali būti „nekalti“?

 

Tiek gydymo tikslais, tiek mitybai vartotinos ir nevartotinos medžiagos specialistams yra gerai žinomos ir aiškios. Nebent sportininkas savo iniciatyva pavartos neaiškios sudėties maisto papildų, tarkime, kinų gamybos neva liekninamųjų vaistažolių, kurių sudėtyje yra stimuliuojamųjų medžiagų...

 

Pasaulyje dopingo kontrolė tobulėja, taip pat sukuriama naujų organizmo stimuliavimo būdų. Gali būti, kad ateityje bus naudojamas genų dopingas – tam tikri būdai sužadinti genus, atsakingus už tam tikras fizines ypatybes, pavyzdžiui, už greitumą. Panaudojus tokį dopingą, tyrėjai nieko nerastų, bent jau šiuo metu žinomais dopingo kontrolės būdais.

 

Viename interviu minėjote, kad užkulisiniai veiksniai – labai stiprus sportininkų priešas. Turėjote omenyje Austros Skujytės dopingo kontrolės istoriją?

 

Ji mūsų olimpietei tiesiog primesta. Pirmas toks atvejis mano praktikoje, ir kolegos gydytojai traukė pečiais: po pirmos dienos varžybų dopingo testai daugiakovininkams paprastai niekuomet neatliekami. A.Skujytė pakviesta vienintelė iš daugelio daugiakovininkių. Peršasi minčių visokių: kam to reikėjo, kieno tai idėja? Jei ne kontrolė, sutrikdžiusi visą dienotvarkę ir labai išvarginusi, mūsų olimpietė būtų iškovojusi medalį – esame tuo tikri. Oficialūs Lietuvos olimpinės misijos vadovų ir mano raštu pateikti protestai tomis dienomis liko be atsako. ...Jei taip būtų atsitikę, pavyzdžiui, britų daugiakovininkei Džesikai Enes, žiniasklaida dopingo tarnybą būtų sudraskiusi į gabalus. Netylėjome, protestavome – kad nevalgytų mūsų nedidelės šalies kaip skanaus kąsnelio. Po visko prie manęs priėjo Tarptautinio olimpinio komiteto mokslo ir medicinos padalinio vadovas Patrikas Šimašas ir asmeniškai atsiprašė, esą dopingo kontrolė mūsų sportininkei neturėjo būti atliekama. Kas mums iš to?!

 

Olimpinių žaidynių gaivintojas Pjeras de Kubertenas prieš šimtmetį sakė, kad sportas – taika. Šiandienos aukštų pasiekimų sportas tokio idealo nebeatitinka?

 

Nevertinkime taip: tik juoda arba tik balta. Sportas – daugialypis socialinis fenomenas. Taip pat valstybės politika ir būdas pademonstruoti savo galias. Tai susiję su prestižu, valstybės politine saviraiška ir pinigais – idealų čia mažai. Aukštų pasiekimų sportas – tik matoma viršūnėlė, gal 5 proc. ledkalnio. Visi olimpiečiai savo kelią pradeda sporto būrelyje. Todėl labai svarbus ugdymas – kad į elitinį sportą žmogus ateitų supratęs, kad rezultatai pasiekiami ne kūnu, o galva. Sporte vien kūno per maža, juolab siekiant šios karjeros ilgaamžiškumo, kas šiais laikais visiškai įmanoma. Siekti reikia turint daug žinių ir suvokiant, ką darai, dėl ko sieki. 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai