Paslaptingas, bet nedraustas dopingas ne tik sportininkams

Kasdien šešios ir daugiau valandų treniruočių; slidėmis, bėgte ar riedučiais, – per dieną 40–60 kilometrų; poilsio diena ar treniruotė mažesniu krūviu – tik kai specialūs testai įrodo galimą persitempimą; nuolatinės išvykos ir sporto stovyklos tolimuose kraštuose, kur daug sniego, bet ir šalta; per metus vos dvi savaitės atostogų, suplanuotų taip, kad aukšto meistriškumo sportininkai suskubtų į egzaminų sesijas – tokiu režimu dirbo Lietuvos nusipelniusio trenerio dr. Alberto Jakubausko auklėtiniai, Lietuvos kūno kultūros akademijos (anksčiau – Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas) studentai.
 

„Nuo pat darbo pradžios norėjau įrodyti, kad sugebu dirbti gerai, – sako A.Jakubauskas. – Man reikėjo pasitikrinti: jei esu geras treneris, turime pasiekti pačių geriausių rezultatų.“ Teorijas jis tikrindavo praktiškai, kūrė originalias treniruočių metodikas, o daugumą tuo metu taikytųjų apvertė aukštyn kojomis. Gal todėl kadaise vadintas „teigiamu fanatiku“. Institute pradėti rengti biatlono treneriai, ir tai lėmė A.Jakubausko auklėtinių pergalės. Viena ryškiausių žvaigždžių – biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984-aisiais Sarajevo žiemos olimpinėse žaidynėse iškovojo pirmąjį Lietuvos istorijoje žiemos olimpiados aukso medalį.

Trenerio ir olimpiečio kelias į sportinės sėkmės ir ambicijų viršūnes – tas pats. Tik sportinis džiaugsmas ar euforija yra trumpa, o trenerio – stratego, vadovo, pedagogo, mediko – įtampa neatlėgstanti ištisus metus.

Iš dienoraščių

Nuo 1977-ųjų darbo su kiekvienu sportininku planai, trenerio pastabos, stebėjimai surašyti dienoraščiuose. Tai treniruočių mokslinės metodikos klondaikai. „Pavaikydavau berniokus, bet nuolat kontroliuodavau jų sveikatos būklę, – mena A.Jakubauskas. – Kaip vieną iš testų taikiau profesoriaus Dušanino kardiografijos metodą. Juo susidomėjau, kai iš Sverdlovsko medikų išgirdau, kad prieš varžybas užrašyta kardiograma gali atskleisti, kuris sportininkas nugalės. Bet šis metodas buvo valstybinė paslaptis. Kaip man ją sužinoti? Į sąjunginę treniruočių stovyklą vežuosi du „Malūnininkus“ (du butelius alkoholinio gėrimo – aut. past.) ir žinau, kad metodiką gausiu. Kardiografija – tiksli sveikatos stebėsena ir orientyras, kaip koreguoti krūvius ir mitybą, kada sportininkui reikia leisti atsipalaiduoti, kada ir kokių papildų skirti. Jei miokardas ima „buksuoti“, – medžiagų apykaitos širdies raumenyje sutrikimas ir persitreniravimo ženklas. Tokios būklės išvengdavome.“

 

Apie bites, lašinius, tetos Olgos siuntinius

Viena iš A.Jakubausko atrastų paslapčių: sportininkų, kurių krūviai dideli, mitybai papildyti labai tinka lašiniai – ypač tinka glikogenui, t.y. energijos šaltiniui organizme, sukaupti. Kai lietuviukai biatlonininkai pranoko sibiriečius, šių treneriai klausdavo: „Kuo maitini saviškius?“. „Ateikit, pavaišinsiu!“, – šypsodavosi A.Jakubauskas. Sibire nežinota, kas yra lašiniai.

Kad sportininkams labai svarbi mityba, įrodė vieno auklėtinio tetos siuntiniai į stovyklą Sibire. Vaikinukas užkirsdavo anykštietiškos dešros net ir vėlai vakare, draugams sumigus. Taip įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Kai žmogus miega, ir jo virškinimo, ir kitos sistemos miega, – paaiškina treneris. Dėl to ir ta opa. Teko biatlonininkui grįžti į Kauną, padėjo šviesaus atminimo sporto gydytojas J.Ivaškevičius. Ligonis laiko velti neleido – į palatą atsinešė sportinį šautuvą ir tobulino šaudymo technikos elementus. Ginklą laikė pakabinęs po lova. Parlėkė po dviejų savaičių rungtyniauti gydytas, bet dar nevisiškai pasveikęs, stojo į startą.

Paslaptingas, bet nedraustas dopingas – bičių produktai. Bičių duonelė, išsiaiškino ir praktikoje įrodė treneris, tinka atgaunant jėgas po krūvių, tačiau netinka intensyviai rengiantis startams. Kolegos manė, kad šį produktą galima vartoti nuolat. O bičių pienelio dozę Algimantas Šalna gaudavo likus pusvalandžiui iki starto: „Tai buvo mūsų paslaptis. Medikai, su kuriais tardavausi, patarė vartoti po lašelį ar du po liežuviu. Šis natūralus stimuliatorius padėjo pasiekti puikių rezultatų keliems mano sportininkams.“

„Švytuoklių“ metodu, kurio esmė – intensyvus krūvis, po to nedidelis atsigavimo periodas ir vėl naujas ciklas, taip „įsiūbuodavo“, kad per svarbiausias varžybas sportininkai jausdavosi kupini jėgų. Aštuoni A.Jakubausko auklėtiniai per trejus savo treniruočių metus tapo sporto meistrais: „Gerą kompaniją tuomet turėjau! A.Šalna, tuomet antrakursis, blykstelėjo 1979 metais.“

Kolegoms treneriams likdavo tik stebėtis, kaip greitai „kepami“ sporto meistrai.

Olimpiečio ugdymas

Žiemos olimpinės žaidynės – tokia buvo trenerio Alberto Jakubausko svajonė. Algimantas Šalna, Ignalinos sporto mokyklos auklėtinis, jau startavęs IV SSRS tautų spartakiadoje, slidinėjimo rungtyje, 1978 metų rudenį pats kreipėsi į žinomą biatlono trenerį: „Noriu pas jus.“ Atsakymas buvo santūrus: „Pagalvok gerai. Neagituoju, bet, jei apsispręsi, ateik.“ Vaikinas buvo atkaklus. „Dirbdavome labai daug, rytais papildomai treniruodavomės šaudykloje. Algis dirbo sąžiningai, nemėgo tuščiažodžiauti; pasakei – padarys. Nesvarbu, lyja ar vėjas pučia, jis dirbs kaip laikrodukas, nors kiti – jau nebe. Tokios Algio savybės man labai patiko. Supratau, kad turiu perliuką. Kaip parengti Algimantą olimpiadai? Metodika turi būti priimtina sportininkui. Tuomet jis dirbs, atiduos save. Surikiavau kelerius darbo metus: šiose varžybose būk penketuke, kitose – būtų gerai jeigu trejetuke. O dar kitose nesiek nei prizinės vietos, nei vertingo prizo; pralaimėk, tačiau nedaug. Taip sukaupsi psichologines galias nugalėti olimpiadoje.“ Kiekvienais metais reikia skirtingo psichologinio nusiteikimo. Mano biatlonininkai rašė savistabos dienoraščius ir žymėjo grafike, kokio lygio noras slidinėti, noras sportuoti, noras šaudyti. Aš tik vedu juos „švytuoklės“ principu: kritimas – kilimas. Iki įtampos. Kylame, pasitikėjimas auga, rezultatai gerėja. Testai, kuriuos atlikinėjau dažnai ir nuolat, tai įrodė akivaizdžiai. Per paskutiniąsias treniruotes, dvi dienas prieš startą, raginau šliuožti daug greičiau nei kada nors – maksimaliu greičiu. Taip sukaupdavome rezervą – sportininkas jausdavo pasitikėjimą ir žinodavo, kad varžybose jėgų nepristigs. O prieš startą dar motyvuodavau: „Esate pasiruošę.“ ...Prieš svarbias varžybas Iževske apsigyvenome šaudykloje, vadinamajame šildymo mazge, kad negaištume brangaus laiko kelionėms į viešbutį. Algis buvo gerai pasirengęs, tik, žalčiukas, užtaisydamas šautuvą vietoj penkių įsidėjo tik keturis šovinius. Trasoje jis buvo lyderis nuo pradžios iki galo, kitaip tariant, kojom dirbo gerai, o šaudykloje – trūksta vieno šovininio!“

Už tai skirtos baudos minutės, pelnyta tik penktoji vieta. Bet tąkart Algimantą nusižiūrėjo SSRS jaunimo rinktinės treneris G.M.Ramenskis.

1982 m. A.Šalna jau buvo kandidatas į pagrindinę SSRS rinktinę, vienas iš jos lyderių. Beje,  išankstiniuose planuose lietuviui biatlonininkui iš viso nebuvo numatyta leisti startuoti Sarajeve, o į biatlono estafetę iškviestas jis buvo tik tuomet, kai reikėjo gelbėti komandą, kai paaiškėjo, kad SSRS gali neiškovoti jokio medalio. Jei bent vienas iš rusų tautybės sportininkų būtų laimėjęs bet kurios spalvos medalį, A.Šalnai Sarajeve nebūtų leista startuoti. Visą tą laiką vyko žiaurus nervų karas. Stresą išgyveno ir treneris, po olimpiados stipriai susirgęs bronchitu, – tai nervinės įtampos pasekmė.

Tikros svajonės

„Kadaise svajojau būti treneris, o, gavęs diplomą ir teisę ugdyti jaunus žmones, siekiau būti geras treneris. Kiek padirbėjęs puoselėjau svajonę tapti savo auklėtinių vedliu į jų olimpines aukštumas. Labai daug ieškojau, išbandžiau, klydau, mokiausi, kol atradau tinkamiausias metodikas. Daug testavau ir skatinau savo auklėtinius dirbti sąmoningai ir stebint save. Mano svarbiausias tikslas buvo įskiepyti jiems svajonę.“ O apie savo gyvenimo credo Albertas Jakubauskas sako taip: svarbiausia – turėti svajonę; svajonės pildosi! Svajoti – tai kurti gerovę, taikų ir laimingą gyvenimą. Tokį, kurį norisi gyventi ilgai ir kūrybingai. 

 

Iš dienoraščių


Nuo 1977-ųjų darbo su kiekvienu sportininku planai, trenerio pastabos, stebėjimai surašyti dienoraščiuose. Tai treniruočių mokslinės metodikos klondaikai. „Pavaikydavau berniokus, bet nuolat kontroliuodavau jų sveikatos būklę, – mena A.Jakubauskas. – Kaip vieną iš testų taikiau profesoriaus Dušanino kardiografijos metodą. Juo susidomėjau, kai iš Sverdlovsko medikų išgirdau, kad prieš varžybas užrašyta kardiograma gali atskleisti, kuris sportininkas nugalės. Bet šis metodas buvo valstybinė paslaptis. Kaip man ją sužinoti? Į sąjunginę treniruočių stovyklą vežuosi du „Malūnininkus“ (du butelius alkoholinio gėrimo – aut. past.) ir žinau, kad metodiką gausiu.
Kardiografija – tiksli sveikatos stebėsena ir orientyras, kaip koreguoti krūvius ir mitybą, kada sportininkui reikia leisti atsipalaiduoti, kada ir kokių papildų skirti. Jei miokardas ima „buksuoti“, – medžiagų apykaitos širdies raumenyje sutrikimas ir persitreniravimo ženklas. Tokios būklės išvengdavome.“
 

Apie bites, lašinius, tetos Olgos siuntinius


Viena iš A.Jakubausko atrastų paslapčių: sportininkų, kurių krūviai dideli, mitybai papildyti labai tinka lašiniai – ypač tinka glikogenui, t.y. energijos šaltiniui organizme, sukaupti. Kai lietuviukai biatlonininkai pranoko sibiriečius, šių treneriai klausdavo: „Kuo maitini saviškius?“. „Ateikit, pavaišinsiu!“, – šypsodavosi A.Jakubauskas. Sibire nežinota, kas yra lašiniai.
Kad sportininkams labai svarbi mityba, įrodė vieno auklėtinio tetos siuntiniai į stovyklą Sibire. Vaikinukas užkirsdavo anykštietiškos dešros net ir vėlai vakare, draugams sumigus. Taip įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Kai žmogus miega, ir jo virškinimo, ir kitos sistemos miega, – paaiškina treneris. Dėl to ir ta opa. Teko biatlonininkui grįžti į Kauną, padėjo šviesaus atminimo sporto gydytojas J.Ivaškevičius. Ligonis laiko velti neleido – į palatą atsinešė sportinį šautuvą ir tobulino šaudymo technikos elementus. Ginklą laikė pakabinęs po lova. Parlėkė po dviejų savaičių rungtyniauti gydytas, bet dar nevisiškai pasveikęs, stojo į startą.
Paslaptingas, bet nedraustas dopingas – bičių produktai. Bičių duonelė, išsiaiškino ir praktikoje įrodė treneris, tinka atgaunant jėgas po krūvių, tačiau netinka intensyviai rengiantis startams. Kolegos manė, kad šį produktą galima vartoti nuolat. O bičių pienelio dozę Algimantas Šalna gaudavo likus pusvalandžiui iki starto: „Tai buvo mūsų paslaptis. Medikai, su kuriais tardavausi, patarė vartoti po lašelį ar du po liežuviu. Šis natūralus stimuliatorius padėjo pasiekti puikių rezultatų keliems mano sportininkams.“
„Švytuoklių“ metodu, kurio esmė – intensyvus krūvis, po to nedidelis atsigavimo periodas ir vėl naujas ciklas, taip „įsiūbuodavo“, kad per svarbiausias varžybas sportininkai jausdavosi kupini jėgų. Aštuoni A.Jakubausko auklėtiniai per trejus savo treniruočių metus tapo sporto meistrais: „Gerą kompaniją tuomet turėjau! A.Šalna, tuomet antrakursis, blykstelėjo 1979 metais.“
Kolegoms treneriams likdavo tik stebėtis, kaip greitai „kepami“ sporto meistrai.
 

Olimpiečio ugdymas


Žiemos olimpinės žaidynės – tokia buvo trenerio Alberto Jakubausko svajonė. Algimantas Šalna, Ignalinos sporto mokyklos auklėtinis, jau startavęs IV SSRS tautų spartakiadoje, slidinėjimo rungtyje, 1978 metų rudenį pats kreipėsi į žinomą biatlono trenerį: „Noriu pas jus.“ Atsakymas buvo santūrus: „Pagalvok gerai. Neagituoju, bet, jei apsispręsi, ateik.“ Vaikinas buvo atkaklus.
„Dirbdavome labai daug, rytais papildomai treniruodavomės šaudykloje. Algis dirbo sąžiningai, nemėgo tuščiažodžiauti; pasakei – padarys. Nesvarbu, lyja ar vėjas pučia, jis dirbs kaip laikrodukas, nors kiti – jau nebe. Tokios Algio savybės man labai patiko. Supratau, kad turiu perliuką. Kaip parengti Algimantą olimpiadai? Metodika turi būti priimtina sportininkui. Tuomet jis dirbs, atiduos save. Surikiavau kelerius darbo metus: šiose varžybose būk penketuke, kitose – būtų gerai jeigu trejetuke. O dar kitose nesiek nei prizinės vietos, nei vertingo prizo; pralaimėk, tačiau nedaug. Taip sukaupsi psichologines galias nugalėti olimpiadoje.“ Kiekvienais metais reikia skirtingo psichologinio nusiteikimo. Mano biatlonininkai rašė savistabos dienoraščius ir žymėjo grafike, kokio lygio noras slidinėti, noras sportuoti, noras šaudyti. Aš tik vedu juos „švytuoklės“ principu: kritimas – kilimas. Iki įtampos. Kylame, pasitikėjimas auga, rezultatai gerėja. Testai, kuriuos atlikinėjau dažnai ir nuolat, tai įrodė akivaizdžiai. Per paskutiniąsias treniruotes, dvi dienas prieš startą, raginau šliuožti daug greičiau nei kada nors – maksimaliu greičiu. Taip sukaupdavome rezervą – sportininkas jausdavo pasitikėjimą ir žinodavo, kad varžybose jėgų nepristigs. O prieš startą dar motyvuodavau: „Esate pasiruošę.“ ...Prieš svarbias varžybas Iževske apsigyvenome šaudykloje, vadinamajame šildymo mazge, kad negaištume brangaus laiko kelionėms į viešbutį. Algis buvo gerai pasirengęs, tik, žalčiukas, užtaisydamas šautuvą vietoj penkių įsidėjo tik keturis šovinius. Trasoje jis buvo lyderis nuo pradžios iki galo, kitaip tariant, kojom dirbo gerai, o šaudykloje – trūksta vieno šovininio!“
Už tai skirtos baudos minutės, pelnyta tik penktoji vieta. Bet tąkart Algimantą nusižiūrėjo SSRS jaunimo rinktinės treneris G.M.Ramenskis.
1982 m. A.Šalna jau buvo kandidatas į pagrindinę SSRS rinktinę, vienas iš jos lyderių. Beje, išankstiniuose planuose lietuviui biatlonininkui iš viso nebuvo numatyta leisti startuoti Sarajeve, o į biatlono estafetę iškviestas jis buvo tik tuomet, kai reikėjo gelbėti komandą, kai paaiškėjo, kad SSRS gali neiškovoti jokio medalio. Jei bent vienas iš rusų tautybės sportininkų būtų laimėjęs bet kurios spalvos medalį, A.Šalnai Sarajeve nebūtų leista startuoti. Visą tą laiką vyko žiaurus nervų karas. Stresą išgyveno ir treneris, po olimpiados stipriai susirgęs bronchitu, – tai nervinės įtampos pasekmė.
 

Tikros svajonės


„Kadaise svajojau būti treneris, o, gavęs diplomą ir teisę ugdyti jaunus žmones, siekiau būti geras treneris. Kiek padirbėjęs puoselėjau svajonę tapti savo auklėtinių vedliu į jų olimpines aukštumas. Labai daug ieškojau, išbandžiau, klydau, mokiausi, kol atradau tinkamiausias metodikas. Daug testavau ir skatinau savo auklėtinius dirbti sąmoningai ir stebint save. Mano svarbiausias tikslas buvo įskiepyti jiems svajonę.“ O apie savo gyvenimo credo Albertas Jakubauskas sako taip: svarbiausia – turėti svajonę; svajonės pildosi! Svajoti – tai kurti gerovę, taikų ir laimingą gyvenimą. Tokį, kurį norisi gyventi ilgai ir kūrybingai.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai