Ką duoda ir ką atima didysis sportas?

Ką tik pasibaigė XXX vasaros olimpinės žaidynės Londone, kuriose Lietuvos sportininkai pelnė net penkis medalius. Daugybei tautiečių galimybė stebėti šias žaidynes buvo didelis malonumas, leidęs didžiuotis stipriais ir atkakliais mūsų šalies sportininkais, žadinęs pasididžiavimą Tėvyne, gal ir norą patiems sportuoti, neužmiršti fizinio aktyvumo. Šios sporto žaidynės ir paskatino pasidomėti, ką, žymiausių šalies sportininkų akimis, duoda didysis sportas, kokias žmogaus charakterio savybes ugdo.
 

Tvirtas charakteris


Disko metikas 40-metis Virgilijus Alekna, dar prieš olimpines žaidynės pareiškęs, kad Londono olimpiada – jam jau paskutinė, ir jose užėmęs ketvirtą vietą, pastebėjo, kad kalbėti apie jo paskutinį sporto sezoną dar anksti.
„Didysis sportas – jaunų žmonių užsiėmimas, jis trunka palyginti neilgai. Aš ir taip išskirtinis, beveik 20 metų esu profesionalus sportininkas, negaliu išlaikyti tokių krūvių. Bet nebūtų sveika taip staigiai mesti sportą – reikia tai daryti palaipsniui. Ką gali žinoti, galbūt kitais metais dar galiu ir pasportuoti. Galbūt ne tokiais krūviais, bet vis tiek. Kitais metais laukia pasaulio čempionatas. Jeigu jame dalyvaučiau, tai būtų jau dešimtos mano planetos pirmenybės. Kito sportininko, dalyvavusio šitokiame skaičiuje čempionatų, nėra, todėl tai būtų šioks toks rekordas. Bet aš dar nežinau. Varžybų dar bus ir šį sezoną, tik olimpiada man paskutinė. Mano, kaip sportininko, misija olimpinėse žaidynėse jau baigta“, – žurnalistams sakė lengvaatletis, dirbantis Vidaus reikalų ministerijos patarėju.
Ką duoda didysis sportas žmogui, kokias charakterio savybes ugdo? Pasak dukart pasaulio čempionu tapusio lengvaatlečio, kiekviena veiklos sritis, jei nori pasiekti gerų rezultatų, reikalauja ypatingo atsidavimo ir atkaklumo. Profesionalus sportas ypač sunkiai suderinamas su kita veikla – jam tenka maksimaliai atiduoti savo jėgas, laiką, laisvalaikį. Ilgai siekti vieno tikslo būtinas užsispyrimas, atkaklumas.
Didysis sportas ugdo tvirtą charakterį: jei ko nors sieki, turi tikėti, kad padarysi, nors ir žinai, kad garantijų nėra. Jis duoda ir sveikatos: sveikos gyvensenos principai ir griežta disciplina – būtini. Ne kiekvienam jaunam žmogui lengva atsisakyti ir įvairių vakarėlių, renginių, kurie su sportu nesuderinami, prisiversti dirbti tada, kai esi pervargęs, kai labai sunku.
„Jei nori būti profesionalus sportininkas, turi daug ko atsisakyti, daug ką aukoti“, – pastebi V. Alekna.

 

Savas kelias


Ragindamas siekti aukščiausių rezultatų, didysis sportas – tarsi svyravimas ties žmogaus galimybių riba, kurią lengva peržengti. Todėl daug kas priklauso ne tik nuo sportininko, bet ir jo trenerių, sporto medicinos specialistų.
V. Alekna neslepia, kad sportinė patirtis jam davė daug džiaugsmo akimirkų – ką reiškia stovėti ant aukščiausios olimpinės pakylos ir matyti kylančią savo šalies vėliavą, girdėti himną – tada neabejoji, kad ėjai savo keliu, pasiekei daugiau negu kadaise svajojai. Ne kiekvienam, pradėjusiam svajoti apie olimpines aukštumas ir jų siekti, tai įgyvendinama. Tam reikia ir talento, ir daug darbo, tinkamų charakterio savybių, gerų trenerių ir sporto medicinos specialistų – tinkamos tos sporto šakos mokyklos. Tik ši dermė leidžia pasiekti olimpinių aukštumų. Ir pats žmogus turi būti kažkuo išskirtinis, tai sporto šakai tinkamas, treneriai turi jį pastebėti ir tinkamai lavinti. Kai kurios savybės, tokios kaip greitis, šoklumas, – daugiau įgimtos, ištvermė gali būti išugdyta.
Pasak šalies lengvosios atletikos legendos, Lietuvoje dauguma vaikų svajoja būti krepšininkais nė nebandydami atsakyti, kokia sporto šaka jiems tinkamiausia, numodami ranka į trenerių patarimus, kad kitoje srityje jie gali pasiekti daugiau.
V. Alekna neabejoja, kad po sėkmingų tautiečių pasirodymų šios vasaros olimpinėse žaidynėse Londone padaugės norinčiųjų siekti plaukimo, bokso, penkiakovės aukštumų, kaip, kadaise jam užkopus ant aukščiausios olimpinės pakylos, padidėjo ir susidomėjimas disko metimu.
 

Atsisveikęs su didžiuoju sportu šalies lengvosios atletikos legenda negalvoja apie šios sporto šakos trenerio karjerą?


„Lietuvos disko metimo mokykla labai stipri, nuo pokario metų nebuvo laikotarpio, kad šalyje nebūtų stiprių disko metikų. Jų buvo, bus ir man pasitraukus iš šio sporto šakos. Tiesa, jaučiuosi sukaupęs didelę disko metimo patirtį, mielai patarimais dalinsiuosi ir nebūdamas teneris – pedagoginiam darbui būtino potraukio ir pašaukimo neturiu“, – pabrėžė legendinis disko metikas.
Jis likusio gyvenimo neįsivaizduoja be sporto: kasdienės mankštos, sporto salių – organizmas pripratęs prie krūvių.
 

Žvilgsnis į komandinį sportą


Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, viena geriausių Lietuvos krepšininkių, 1994–2006 m. Lietuvos nacionalinės moterų krepšinio rinktinė narė, daugkartinė LMKL ir Baltijos moterų krepšinio lygos čempionė, 1997 metų Europos čempionė, dabar dirbanti Vilniaus „TEO“ komandos antrąja trenere, pastebi, kad didysis sportas labai ugdo žmogaus valią, užsispyrimą (be jų sporte nieko nepasieksi), leidžia pajusti atsakomybę už save ir kitus – tuo ypač pasižymi komandinės sporto šakos, tokios kaip krepšinis. Jose sportininkui dažnai tenka sutramdyti emocijas, egoistinius tikslus, nes turi siekti ne tik savo, o bendrų tikslų, gebėti bendradarbiauti, dirbti komandoje, prisitaikyti.
Be to, didysis sportas labai įpratina žmogų prie režimo, išmoko tiksliai planuoti laiką, numatyti prioritetus. Ir nenuleisti rankų, kai nesiseka (juk taip dažnai būna), eiti tolyn, siekti tikslo. Jei užsibrėži tikslą ir nenuleisdamas rankų jo sieki, tai ir judi į priekį.
Dar vienas didžiojo sporto ypatumas – jis labai užgrūdina žmogų kaip asmenybę. Sportuodamas žmogus tampa daug atsparesnis bet kokioms gyvenimo sąlygoms, negandoms – neišskys ištikus nelaimei, pasikeitus gyvenimo sąlygoms.
Atsisveikinimas su didžiuoju sportu nėra lengvas, jeigu porą dešimčių metų tam kiekvieną dieną skyrei savo jėgas, tikslus, tenka gyvenimą keisti iš pagrindų. Tai nelengva, turi praeiti kelerių metų adaptacinis periodas, bet tada gali pabandyti veikti kažką visai kita. Be to, sportinės karjeros pabaiga – tai ne staigus posūkis, sprendimas bręsta visus ar net kelerius metus, jį ramiai apmąstai.
„Jeigu žmogui vienos durys užsidaro, atsidaro kitos ar bent atsiveria langas“, – įsitikinusi žymioji krepšininkė.
 

Būtinas tobulėjimas


Jurgita Štreimikytė-Virbickienė dabar treniruoja Vilniaus „TEO“ komandą, yra jos antroji trenerė, dirba su pilnametėmis profesionalaus lygio sportininkėmis. Tačiau vasarą jai teko padirbėti ir su jaunimu.
„Profesionalūs sportininkai žino, ko nori, kur eina, kam tai daro, jaunuoliai – ieško savo kelio. Su jais labai įdomu dirbti, stiprus grįžtamasis ryšys. Treneris ne tik atiduoda savo žinias ir patirtį, bet ir daug gauna, ypač iš tų, kurių akys blizga, kurie dega noru eiti pirmyn“, – sakė Jurgita, pastebėdama, kad kiekvienos kartos vertybės kiek skiriasi, jos patirtis nebūtinai tinka kitiems.
Pasak pašnekovės, trenerio darbas – tai tobulėjimas. Svarbu ugdyti ne vien fizinę sportininkų ištvermę.
„Komandiniame žaidime vien jėga nieko nepasieksi, jei neturi galvos, žaidimas greitai baigsis. Sportininkas turi labai greitai mąstyti, analizuoti situaciją, varžovą, ne tik būti fiziškai stiprus. Tik visapusiškai tobulėdamas gali tikėtis pergalių. Norintis jų siekti turi daug kuo domėtis, daug skaityti – tai nejučia, dažnai net nežinia kaip, bet labai padeda.
Pasak pašnekovės, visi sporto aukštumų pasiekė sportininkai – ne tik fiziškai stiprūs, bet ir pakankamai aukšto intelekto.
„Dabar fizinės sportininkų galimybės labai išnaudojamos, kone iki lubų, reikia ieškoti kitos informacijos ir ruoštis psichologiškai. Tai darosi vis svarbiau“, – akcentavo Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.
 

Didysis sportas – tarsi profesionalus menas


Labai vaizdžiai apie didįjį sportą ir jo įtaką žmogaus charakteriui yra rašęs Kęstutis Orentas, bene tituluočiausias šalies bėgikas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas, penkiskart buvusios Sovietų Sąjungos čempionas, 1964 m. pasiekęs geriausią pasaulio žiemos sezono rezultatą, kuris, atsisveikinęs su didžiuoju sportu, ilgai dirbo treneriu ir fizinės kultūros mokytoju. Pasak K. Orento, mūsų dienomis, kai žmogaus kūrybinė veikla labai diferencijavosi, reikėtų labiau atskirti sporto ir fizinės kultūros, sportavimo savo malonumui ir sveikatos tikslais sąvokas.
Sportas yra aukštesnė žmogaus fizinės ir psichinės veiklos pakopa (tarytum profesionalusis menas), o fizinė kultūra – aktyvi žmogaus poilsio forma, nesiekianti aukštų rezultatų. Ją vaizdumo dėlei K. Orentas lygino su meno saviveikla.
Pasak buvusio lengvaatlečio, sportas žiūrovui ir pačiam sportininkui teikia daugiau vidinių išgyvenimų, estetinio pasitenkinimo, leidžia geriau išreikšti savo moralinius, fizinius sugebėjimus negu organizuojamos varžybos. Kad žmogus jose pajustų malonumą, pats turi dalyvauti, o, sekant žymių sportininkų kovas, tai nėra būtina.
 

Artistiškumas varžybose


K. Orentas ne kartą sau kėlė klausimą, kodėl ne visi sportininkų startai, ne visos varžybos būna gražios. „Filosofiškai nusiteikęs sakau sau: „Juk ir geras aktorius ne kiekvieną spektaklį suvaidina labai gerai, ir ne kiekvienas naujas spektaklis yra kūrybinė pergalė. Kaip visur, taip ir čia būna kūrybinių pralaimėjimų...“
Pasak buvusio ilgų nuotolių bėgiko, stadionuose ar sporto aikštelėse vyksta spektakliai, daugiau ar mažiau meniški, specifiniai, emocionalūs, bet daug kas priklauso nuo paties žiūrovo, jo intelekto, kultūros, nuo to, koks jis atėjo žiūrėti rungtynių.
„Krepšinio, rankinio ar futbolo aikštėse dažnai išvysi tikrą melodramą: čia komiškumas pinasi su rimtumu, kilnumas su grubumu, čia daugeliui žiūrovų konfliktas rutuliojais tarp „gėrio“, kuriam atstovauja sava komanda, ir „blogio“, kurio tvirtovę gina priešininkai. Čia visa žmogiškų jausmų gama: džiaugsmas ir nusivylimas, gudrumas, gausiai atlyginamas aplodismentais, ir „nedovanotinos klaidos“, tuoj pat pasmerkiamos spengiančiu švilpimu. Taip, tai panašu į masinius senovės spektaklius aikštėse, kada nevaržomai reiškiami tūkstančių jausmai: džiaugsmas, pyktis, pasigėrėjimas, nusivylimas, bjaurėjimasis“, – tikino buvęs lengvaatletis.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai