Gabija Vitkevičiūtė: veidu į saulę

Temų radosi visokių, bet žodis „saulė“ buvo minimas ne kartą. Ir greičiausiai ne dėl šilumą simbolizuojančio pašnekovės vardo ar geltonos suknutės. Gabija iš tų saulėtų žmonių, kurie gali ir sušildyti, gal ir nudeginti kartais, bet šalia jų visuomet atrodo, kad gyvenimas šypsosi.
Pirmiausia ir paklausiau Gabijos, iš kur ji gauna energijos kasdieniniams darbams, knygoms rašyti ar įdomiems projektams.
Aš manau, kad yra vienas elementarus dalykas, kuriam nereikia nei knygų skaityti, nei į kalnus įkopti, kad tai sužinotum – jeigu nori, tai ir turi, jeigu darai, tai ir padarai!
Pagalvoju, kad reikėjo daug knygų perskaityti, daug mokslų baigti ir daug stiprių žmonių sutikti, kad galėčiau kažką reziumuoti savo gyvenime. Bet, iš kitos pusės, viskas nusakoma keturiais paprastais žodžiais – kai darai, tai padarai. Būna visko: atsikeli – nėra nuotaikos. Tai debesys ne iš tos pusės slenka, tai vaikai blogai miegojo, tai gal iš vakaro pyragėlių prisivalgiau – visko juk gali būti. Tai kelkis, stokis, miela ponia, daryk mankštą ar bėk krosiuką, lįsk po šaltu dušu. Daryk su savim kažką. Nusišypsok sau.
Su kitais žmonėmis taip pat: nori, kad su tavimi gražiai bendrautų, – pati su jais gražiai bendrauk. Čia nieko nauja.
Lygiai taip pat su įvairiais projektais. Gali svaičioti, kad pinigų turim – neturim, gausim – negausim, nėra aplink palaikančių žmonių ar idėjų. NORI – DARYK. Nori bėgti – bėk, nori eiti – eik. Nori ilsėtis – ilsėkis, save mylėti – mylėk. Čia mano taisyklės. Kartais sekasi geriau, kartais blogiau jomis vadovautis, bet stengiuosi ir savęs neužmiršti. Pasipykti, aišku, tenka ir su aplinka, ir su savimi, bet stengiuosi laikytis – NORI – DARYK.

O kaip palaikote gerą savijautą? Aktyvus sportas? O gal ypatingos dvasinės praktikos?

Ne, ne, aš visada privengiu tų nušvitusių žmonių ir kažkokių kraštutinumų. Mes juk einame per gyvenimą ilgu keliu tam, kad surastume tą tiesą, kuri, niekam ne paslaptis, yra tik per vidurį. Manau, nei pernelyg didelis sveikatingumas, nei badavimai, nei ekstremalūs organizmo valymai, nei rimtos dvasinės praktikos – niekas neatsveria gyvenimo šurmulio, miesto triukšmo, vaikų alaso. Išlikti padeda ir paprasčiausias dienos režimas, laikymasis savo dienos ritmų. Jau mano šeima žino, kad arčiau vakaro aš niurstu, mažiau turiu jėgų. Ryte, po sapnų, po nakties juodumo tikrai nelengva stryktelti iš lovos laimingam ir energingam. Bet tam yra elementarios priemonės. Valgyk saikingai, miegok teisingai, turėk režimą. Rutina padeda.
Nedaug žmonių garbintų rutiną ir jai dėkotų už gerai praleistą dieną....
Pažiūrėkit į kūdikius. Kai mes visa tai primirštame, jie ateina ir primena, kad gyvenime rutina turi būti, ji mums padeda. Primena, kad miegoti reikia eiti laiku, keltis kartu su saule, tada dirbti darbus, apie devintą ar dešimtą būti jau tikrai išalkus ir pusryčiauti. Tas veiklas, kurioms reikia aštraus žvilgsnio, guvaus proto, aš visuomet stengiuosi atlikti iki pietų.
Bet juk vieni „pelėdos“, kiti „vyturiai“, daug kas mėgsta ilgai ir aktyviai vakaroti...
Aš manu, kad mes visi taip sutverti – gyventi su saule. Bet dabar patys tą ritmą koreguojame pagal įsivaizduojamą komfortą. Mėgstam ilgai televizorių žiūrėti, vakare alų gurkšnoti ir tik tada, vakare, draugus į svečius kviesti. Tai neteisinga. Tiksliau, tai sveikatos neprideda.
 

O Jūsų šeimoje vakarėlių nebūna?

Mūsų šeimos gyvenimas gali pasirodyti labai banalus. Pas mus nėra didelių emocinių duobių ar proveržių. Man vyras žiedo su deimantais šampano taurėj, priklaupęs ant kelio su rože rankoje, nesiūlo (juokiasi). Bet mes gyvenam labai stabilų ir saugų gyvenimą. Tai, ką aš gaunu saugumo ir atsakomybės prasme, yra neįkainojama. Atrodo, vėl ta rutina, bet ji labai reikalinga. Ir vaikams svarbu žinoti, kas ir kada vyksta. Jie jaučiasi saugiai. Taigi vakarėliai, tokie, apie kokius čia kalbam, taip, mums svetimi. Draugai ir susitikimai – ne.
 

Nuo ko prasideda tas aktyvus rytas, įkraunantis geros energijos visai dienai?

Aš šiuo klausimu nieko neišradau po to, kai radau vieno seno jogo labai išmintingą patarimą: sykį per dieną nusijuok ir sykį per dieną suprakaituok! Bet juoktis reikia giliai, stipriai, kaip vaikystėje. Tai padaryti nelengva ir tai labai individualu, bet laikytis šios taisyklės aš stengiuosi.
Man labai patinka bėgimas. Mėgstu taip sportuoti. Bet aš taip pat normalus žmogus. Būna, kad man reikia save už kupros iškelti, šokti į batus, stadione apibėgti -niolika ratų, taip save grūdinant, motyvuojant ir mokant ir atsakomybės, ir drausmės. Tai ir sveikata, ir fizinė iškrova, ir geros emocijos. Aš sakau: gerai– bėk, blogai – bėk, nori pulti prie šaldytuvo - bėk, ant kažko supykai ar liūdesys ateina – į batus ir bėk.
 

Pati nevartojate alkoholio, nevalgote mėsos ir žuvies? Kokį maistą renkatės sau ir šeimai?

Maistas labai svarbu, bet nedarau iš to didelio kulto. Aš tiesiog noriu gyventi švarioje aplinkoje. Ir noriu, kad vaikai taip gyvenų. Gyvenant mieste ir taip išbandymų pakanka: ir spūstimis, ir įtampomis, ir vaikų kaprizais. Tad savo privačią erdvę, savų namų reikia saugoti.
Mūsų namuose niekas nerūko, nevartojamas alkoholis. Aišku, nedaužom, jei kas atsineša, bet niekas ir nebeatsineša. Nevalgome mėsos ir mes, ir vaikai. Visi jau žino, jei padėtas kibinas, tai su varške ar špinatais. O geležies ir kitų reikalingų medžiagų galima gauti iš daržovių ar grūdinių kultūrų. Po trečios dukrytės gimimo buvau labai nusilpusi, netekau daug kraujo. Su jogų ir kitų sveiką gyvenseną propaguojančių draugų pagalba sužinojau nemažai kitokių galimybių gauti geležies. Kad ir mirkytos ar daigintos saulėgrąžos. Sumalkite jas su alyvuogėmis ir pomidorais, pabarstykite prieskoniais, prikapokite žolelių – štai jums nuostabus paštetas! Ir skanu, ir sveika. Esu tikra, kad vegetariškas maistas yra labai sveikas, kaloringas, subalansuotas ir viso ko turtingas. Viena maža smulkmena – jį reikia ruošti namuose.
 

O kur perkate maistą? Ekologinio maisto parduotuvėse, turgeliuose ar didžiuosiuose prekybos centruose?

Kaip minėjau – kulto nedarau. Aš dar turiu tiek neperskaitytų Dostojevskio knygų, kad visai nenoriu laiko švaistyti nitratų tyrimams. Aš tiesiog tikiu sugrįžtančiais dalykais ir energijos mainais. Gyvenime stengiuosi daryti du pagrindinius dalykus: tesėti pažadus ir nemeluoti. Galvoju – aš nemeluoju, tai kodėl kiti man meluoti turi? Jei man sako, kad bulvė ekologiška, – tai gerai, jei parašyta, kad miltai sveiki, – tikiu. Jei žmogus meluoja, tai ne man blogą daro, tik save baudžia. Užsukame mes ir į didžiuosius prekybos centrus, ir į turgelius. Juk gyvename mieste.
 

Moterys dabar vis dažniau natūralius produktus renkasi ir grožiui puoselėti? Kokia Jūsų nuomonė ir pasirinkimas?

Aš manau, jog mes gražios ne todėl, kad naudojam ar vartojam tą ar kitą produktą. Mąstau kitaip -kažin kas būtų, jei mes išvis nieko nedarytume? Mes, moterys, sportuojam, susilaikom, kartais padauginam kavos ar šokolado, bet vis tiek juk galvojam, ką darom. Gal mes ne per daug lieknos ar standartinio grožio, bet juk ne už tai mus myli kiti ar mes pačios. Svarbu, koks esi žmogus. Kaip sutari su aplinka. Kai pagalvoju – kitą kartą išties sunku būna: darbai, vaikai... Man reikia vieną pamyluot, kitą pabučiuot ir pasaką pasekt, su paaugle pakalbėt apie labai rimtus dalykus. Todėl puošmenoms ir nuolatiniam savęs gražinimui tikrai laiko nėra. Tačiau turiu savo mylimą kosmetologę ir pati rūpinuosi kūnu. Pavyzdžiui, masažai su natūraliais aliejais – labai puikus dalykas. Jie man padėjo išspręsti sausos odos problemą. Ryte, prieš dušą yra labai gerai išmasažuoti kūną. Oda tampa elastinga ir švytinti, lengva mankšta tuo pačiu. Aš stengiuosi pasinaudoti ir natūralios, ir šiuolaikinės kosmetologijos galimybėmis.
 

Esate parašiusi knygą „Karavansarajus“, neseniai baigėte psichoterapijos-mitologijos vertimą „Kiekviena moteris – deivė“. Kas sutelkia kūrybinei veiklai? Kur „pagaunate“ įkvėpimo?

Esu tokio bjauraus būdo, kad man ta švara, šviesa – gyvybiškai būtini dalykai. Pamenu, kol verčiau knygą, darbas taip ir vyko. Kol žinau, kad nėra paklota lova, nešvarios grindys ar vaikai po pusryčių lipnų stalą paliko, – net atsiverst popieriaus švariais pirštais man neišeina. Man reikalinga švari erdvė visomis prasmėmis: švarūs žmonės, švarios mintys. Ir mano mūzos skraido numatytu laiku (juokiasi). Jei aš žinau, kad pirmadienį ir trečiadienį auklytė pabus su vaikais, susiplanuoju, susitvarkau ryte, sėdu ir keturias valandas dirbu. Mano laisvė ir kūryba labai griežta: tai darbotvarkė, tvarkaraštis. Kitaip neaišku, kur galima nueiti. Žinoma, jei žiūrint į horizontą užlūsta lengva melancholija ir iš jos randu nuostabų žodį, užsirašau. To nesuplanuosiu, o ir nesiekiu.
Man atrodo, kad kuo daugiau žmogui metų – tuo mažiau jo gyvenime, žodyne, mintyse visokių filosofijų. Svarbu yra labai paprasti dalykai. Darai ir padarai. Nori ir gali. Ir kai žmogus sako, kad yra nelaimingas, man nesiseka, persekioja bėdos, aš esu gal per daug kategoriška, bet kertu griežtai – mes patys tai prisišaukiame. Net kritinėmis aplinkybėmis, sunkiais momentais juk renkamės patys: ar kristi veidu į purvą, ar eiti veidu į saulę.