Tenoras Virgilijus Noreika: aš gimiau per anksti

Kiekvienam lietuviui pažįstamas nuostabaus tembro tenoras Virgilijus Noreika žurnale „Opera News“ pernai paminėtas pasaulio geriausio šimtmečio tenorų šimtuke. Jis pavadintas briliantiniu balsu, kuriam dėl geležinės sovietų uždangos nebuvo leista dainuoti žymiausiose pasaulio operose. Nors V. Noreika yra dainavęs Milano „La Scaloje“, Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos ir kituose operos teatruose, jis neturėjo teisės pasirašyti kontraktų, vykdavo tik ten, kur išleisdavo Maskva, o ne kur kviesdavo. Dainuodavo už 10 dolerių honorarą per dieną, uždirbdavo ne sau, o partijai. „Už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“ 2010-aisiais pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją solistas nemano padaręs įspūdingą karjerą. Ištaria gimęs per anksti. Su maestro kalbėjomės po jo profilaktinio sveikatos patikrinimo, kuriam jis prisiruošia kartą per metus. 76-erių metų dainininkas džiaugėsi, kad ligų nerado, kraujo spaudimas – kaip jaunuolio ar kosmonauto.
 
„Dviguba“ šeima
Būsimasis tenoras gimė Šiauliuose. Joniškietės Marcijonos ir Leono Noreikų šeima, kaip pastebėjo dainininkas, buvo dviguba: abiem tėvams tai buvo antra santuoka, o jis – bendras jų „produktas“. Mamytės sūnus Eugenijus Paulauskas, kuris augo kartu, 16-kos jau buvo Šiaulių operetės koncertmeisteris, tapo smuikininku, tarptautinių konkursų laureatu, pedagogu, profesoriumi, ilgai vadovavo legendiniam Lietuvos kvartetui. Iš tėvelio pirmosios santuokos užaugo du vaikai: garsus aktorius ir poezijos skaitovas Laimonas Noreika ir pianistė, fortepijono dėstytoja Laima Noreikaitė.
„Su broliais ir seserimi bendravome, kartais ir gimtadienius kartu švęsdavome Vilniuje“, – sakė solistas.
Dainingumą jis neabejoja paveldėjęs iš mamytės. Ji turėjo puikų balsą, buvo muzikali. Maestro dar dabar prisimena kai kurias jos dainas. Vieną jų įdainavo į kompaktinį diską su Kauno simfoniniu orkestru. Mama jaunystėje dirbo Šiaulių kino teatro kasininke, jame vykdavo ir koncertai, ji galėdavo jų klausytis. Girdėjo net garsųjį rusų dainininką A. N. Vertinskį, dažnai niūniuodavo jo šlagerius. „Jeigu ne karo, pokario metai, mama būtų dainavusi, pasiekusi ir profesionalią sceną“, – mano pašnekovas.
Tėvas nebuvo muzikalus, balsingas, bet turėjo artistiškumo, potraukį į meną, labai mėgo muziką, kreipė vaikus meno link, leido mokytis muzikos.
Maestro, kiek save atsimena, sakė dainavęs visą laiką. Mamytė pasakojo, kad ir gimęs labai stipriai surėkė.
Pirmoji – Šiaulių dramos teatro scena
Į Šiaulių dramos teatro sceną Virgilijus įžengė šešerių, 1942 m. Tada teatre buvo pastatyta pasaka „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, kurioje jis trejus metus vaidino nykštuką – vaidmenį, kuris neturėjo dublerio. V. Noreika tebeturi išlikusią to spektaklio programėlę, kurioje jo pavardė neįrašyta, vietoj jos – tik 3 žvaigždutės. Virgilijus su Šiaulių dramos teatru važiuodavo ir į gastroles į Pakruojį, Biržus. Turi savo nuotrauką su nykštuko rūbais greta aktoriaus Algirdo Zalansko, vaidinusio senelį.
Būdamas dešimties, su tėvais persikėlė į Vilnių. Briliantinis tenoras puikiai prisimena savo mokslus 1-ojoje berniukų gimnazijoje. Jo suolo draugas buvo žymusis Tomas Venclova, kuris gyveno tik per gatvę. Virgilijui sekėsi ir tikslieji mokslai. Aštuntoje klasėje labai susidomėjo matematika, noriai sprendė geometrijos, algebros vadovėlių uždavinius į priekį. Padarė labai didelę pažangą.
Rašydamas penketą kartą matematikos mokytojas paklausė: „Ar tik nenusirašei?“, o Virgilijus į šį klausimą taip pat atsakė klausimu: „Kaip galėjau nusirašyti – juk pirmas padaviau sąsiuvinį“.
Aštuonias klases baigė labai aukštais balais, tik su 3 ketvertais.
Mokytis pasidarė sunkiau, kai 1949 m. įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Pamokos gimnazijoje prasidėdavo 8 val. ryto, o baigdavosi dažniausiai 14.25, o 14. 30 – jau prasidėdavo J. Tallat Kelpšos mokykloje. Jos baigdavosi aštuntą vakaro.
Šis padidėjęs mokslo krūvis sutapo su labai sparčiu Virgilijaus augimu. Tada šeima labai sunkiai gyveno, trūko maisto, metai buvo kupini baimės – paauglio sveikata neatlaikė, teko atkreipti dėmesį į bronchus. Tėvai suprato, kad toks krūvis jam nepakeliamas, kažką reikia daryti. 1949 m. žiemą tėvas nutarė palengvinti sūnui gyvenimą, kreipėsi į mokyklų vadovus ir pervedė jį bendrojo lavinimo dalykų mokytis į J. Tallat-Kelpšos mokyklą.
Pusantrų metų Virgilijus pūtė dūdą, grojo pučiamųjų instrumentų orkestruose. Tam nebuvo linkęs, labai mėgo dainuoti, tėvas sutarė su mokyklos vadovais, kad jį perkeltų į choro dirigavimo skyrių. Šios specialybės pradėjo mokytis pas žymų chorvedį A.Juozėną. Kai baigėsi balso mutacija, mokėsi dainavimo pas tuometinį J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos pedagogą itališkos mokyklos atstovą Antaną Norvaišą, po nepilnų metų – pas Antaną Karosą. Jis pasiūlė Virgilijui stoti į Konservatoriją. Iš 16 norinčiųjų priėmė 4 žmones, tarp jų – ir 17-metį Virgilijų.
Įspūdingi pasirodymai
Kaip estrados dainininkas Virgilijus koncertuoti pradėjo būdamas devyniolikos. Po dvejų metų, 1957 m., dar mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, debiutavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre P.Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“. Po šio pasirodymo buvo pakviestas dirbti teatre.
1965–1966 m. V.Noreika pirmasis iš pokario Lietuvos dainininkų stažavosi garsiajame Milano „La Scala“ teatre. Jo aktyvios karjeros metais buvo dienų, kai vieną vakarą dainuodavo spektaklyje Kaune, kitą – Peterburge, trečią – Vilniuje, ketvirtą – Maskvos Didžiajame teatre.
Atmintyje ypač įstrigo diena, kai paskambino iš Maskvos Didžiojo teatro – kitą vakarą reikėjo „gelbėti“ „Rigoletą“. Šiame teatre dainuota tik rusiškai, o Virgilijus Rigoleto partiją mokėjo itališkai ir lietuviškai. Visą partiją rusiškai išmoko nepastebimai – pasimokė pavakare, atsikėlęs ryte, taksi važiuodamas į oro uostą, kol laukė lėktuvo, skrisdamas, ten važiuodamas taksi į teatrą ir grimuojamas.
„Per parą išmokau viso spektaklio tekstą. Dabar tam reikėtų padirbėti mėnesį. Jaunam žmogui lengviau, protas imlesnis“, – ištarė 76-erių maestro.
Solisto dienotvarkėje kone kasdien skrydžiai lėktuvais tęsėsi apie keturis dešimtmečius.
Penkerius metus V.Noreika visu krūviu dirbo teatro „Estonia“ dainavimo meistriškumo pedagogu, jam suteiktas Estijos muzikos akademijos garbės daktaro vardas. Dėstydamas Taline, pusę etato dirbo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po kelis kartus per savaitę atskrisdavo dėstyti, vakarais koncertuoti, padainuoti su „Trimis tigrais“, o labai anksti skirsdavo į Taliną ir 10 val. jau dėstydavo. Tada itin daug laiko praleisdavo lėktuvuose ir oro uostuose.
Keliasi 6 val. ryto
V.Noreika pasidžiaugė, kad dabar jo dienotvarkė daug ramesnė.
Nuo 1976 m. dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, yra Dainavimo katedros vedėjas. Solisto koncertinė veikla dar aktyvi, bet jau menkesnė. Dabar tautiečiai dažniausia jį mato „Chorų karuose“.
Nepaisant dienotvarkės, V. Noreika darbo dienomis dažniausiai keliasi 6 val. ryto. Mat tada keliasi žmona baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė, kuri nuo 8 val. dirba M. K.Čiurlionio mokyklos baleto skyriuje.
Pusryčiams menininkai tradiciškai išsiverda stiprios arbatos ar kavos ir kaimiškų kiaušinių.

„Jie labai dideli ir skanūs. Ant mūsų stalo virtuvėje stovi puodynė medaus. Šaukštą jo į arbatą ar kavą dedamės vietoj cukraus. Kartą per mėnesį, kai pabosta virti kiaušiniai, kepame kiaušinienę su lašinukais. Aš kartais valgau ir mėsos“, – pasakojo solistas. Solistas kasdien ryte išgeria ir vitaminų, vaistų nuo artrito. Po pusryčių paprastai tvarko raštus, elektroninį paštą, apmąsto koncertų programą, skiria laiko namų ruošai.
Tradiciniai poros pietūs: sriuba ir mėsa, kurią neretai keičia bulvių patiekalai. Jeigu namuose nėra laiko pasigaminti pietų, eina į kavinę ar restoraną.
Vakarienei stengiasi pasitenkinti silpnesniu maistu. Po „Chorų karų“ koncerto Virgilijus valgo tik sūrio ir duonos.
76 metų solistas pasidžiaugė besijaučiąs gerai, kartais – net labai gerai. Mankšta jo dienotvarkėje nenumatyta, su hanteliais treniruodavosi dešimtmetį, bet jaunystėje. Dabar stengiasi tik daug judėti, valgyti mažiau negu prieš 5 metus. Balsui palaikyti nieko specialaus nedaro. Tiesa, prieš koncertą stengiasi balsą pasaugoti: mažiau ir tyliau kalbėti. Koncerto dieną paprastai nepietauja. Visą gyvenimą laikosi šio paprasto sveikatingumo patarimo.
Griežtas režimas
„Jeigu dainuosi pavalgęs, kraujas suplūs į skrandį, padės virškinti, o reikia, kad neštų deguonį į smegenis, balso aparatą: plaučius, gerklas. Maistas ir deguonies pristatymas į balso aparatą yra tiesiogiai susijęs“, – sakė solistas.
Šią taisyklę solistas sužinojo besimokydamas Muzikos akademijoje. Kai „La Scaloje“ buvo paskirtas jo spektaklis, jo profesorius Dženaras Bara (Gennarro Barra) patarė nueiti į vaistinę ir nusipirkt „Magnezia di sant piligrimum“ – vidurių laisvinamųjų vaistų.
„Tai pas pat, ką kalbėjau apie būtinybę atsisakyti pietų. Kūnas prieš dainuojant turi būti švarus, visos jėgos turi būti sutelktos dainavimui“, – tęsė pašnekovas.
Ir studentams, būsimiems solistams, kurių paruošė apie 40 (tarp žymesnių: E.Montvydas, V. Vyšniauskas, S. Larinas, A. Janutas, A. Rubežius, E. Chrebkovas, L. Pautienius, M.Zimkus, K.Alčiauskis, M. Lukošiūtė, B.Tamašauskas, L. Norvaišas, A. Malikėnas, M. Žemaitis ir kiti, kone pusė LNOBT solistų) akcentavo ir akcentuoja, kad prieš dainuojant būtina taip daryti ir laikytis labai tikslaus režimo. Kasdien jo gal ir galima nepaisyti, bet prieš koncertą – būtina.
Prieš koncertą maestro seka balso skambėjimą, atsikosėjimus, krenkštimą: „Dar jaunystėje pastebėjau – turi eiti į sceną, norisi atsikosėti, krenkšti, kažkas gerklėje darosi. Dabar garantuoju, kad smegenys, jausdamos, kad reikės dainuoti, pradeda valyti balso aparatą, šalinti nuo balso stygų nešvarumus, krešuliukus.“
Tai ne nervinės įtampos išraiška? „Ji karta būna baisi, ypač kai tenka dainuoti sirguliuojant. Negali atsisakyti, nes kažkas tau akompanuoja, groja orkestras – moralinė ir finansinė atsakomybė už kitus ragina prisiversti“, – sakė V.Noreika.
Dainininkas pastebi, kad jaunystėje jo balso klostės, kurias valdo 28–30 raumenėlių, buvo 6 milimetrų. „Galite įsivaizduoti, kokie maži tie raumenys. Kai pradėjau dainuoti spektakliuose, laikydavausi fanatiško režimo. Juk „sugausi“ šalto oro padainavęs, keli raumenėliai paraus, pabrinks dėl kokios nors priežasties, ir vėl teks dainuoti – gali įsitaisyti mazgelį, balso klostės nelygumą, ir viskas, balsas pažeistas. Tai labai subtilūs dalykai“, – tęsė legendinis tenoras.
Tapęs operos solistu, V. Noreika niekada į sceną neišėjo išgėręs taurelę konjako ar bokalą alaus, jaunystėje po kelis mėnesius neparagaudavo nė lašo jokio alkoholio.
„Pirmaisiais karjeros metais laikydavausi baisaus režimo, vaikščiojau gerklę apsimuturiavęs šaliku, labai saugojau gerklas nuo šalto oro. Dažnai sirgdavau angina. Siūlė operuoti – nesutikau, kad chirurgai įsikištų į balso aparatą. Bijojau. Mano organizmas taip sutvertas Dievo ir tėvelių, tegul toks ir būna“, – sakė legendinis tenoras.
Kaip dainavimas veikia sveikatą?
„Dainavimas – tam tikras stresas jausmų iškrova, gauni adrenalino. Svarbiausia dainuojant neišsekti protu ir fiziškai“, – sakė maestro, pastebėdamas, kad po vykusio koncerto būna labai patenkintas.
Kiek tas džiaugsmas tęsiasi? Iki pasiruošimo kitam spektakliui ar koncertui – kartais vieną naktį, kartais – visą savaitę.
V.Noreika neabejojo, kad daugiausiai džiaugsmo jam teikė ir teikia gyvenimas šeimoje, vaikų laimė. Džiaugiasi, kad pastarieji 3 dešimtmečiai šeimoje gražiai ir laimingai susiklostė: jaučia paramą, pats ją teikia. Nervų netenka tik tada, kai blogai padainuoja.
Laimę, pasak pašnekovo, sudaro sėkmė šeimoje ir specialybėje. Dievas kažkuo apdovanojo, tėvai nukreipė ten, kur reikia, ištarė griežtą „ne“, kai paauglystėje kilo noras mesti muzikuoti.
Tik ištarė gimęs per anksti: nebuvo galimybių užsienyje pasirašyti kontraktų, dainuodavo veltui. Su Maskvos Didžiojo teatro orkestru įdainavo geriausių savo arijų plokštelę, kurią pirko JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje. Už ją gavo už 400 rb. užmokestį, jų 150 išleido lėktuvui, viešbučiui, nors dauguma žymiųjų operos solistų už tokį grand diską gautų milijoną. Svajonė padainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre taip ir neišsipildė. Kai prieš 20 metų jau galėjo uždirbti, buvo per senas – joks rimtas menedžeris nesiėmė su juo dirbti, netikėjo, kad ilgai dainuos, spės tiek išgarsėti pasaulyje, kad įrašai būtų perkami. Tad ramią minutę mūsų žymusis tenoras tegali galvoti, kaip būtų pasukęs jo gyvenimas, jeigu būtų 10–20 metų jaunesnis.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

brolis
2015-05-06 22:50
brolis iš tėvo pirmosios santuokos gal ne Laimonas, o Leonas?

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai