Primiršti, bet gaivinantys Velykų laukimo ženklai

Balandžio 24-ąją švęsime Velykas, šįkart gana vėlyvas. Etnologas, gamtos mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, naujų mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka pastebi, kad Velykų šventė trunka 9 dienas. Prasideda verbinėmis, Verbų sekmadieniu, ir baigiasi trečiąją dieną po Velykų, vadinamąją ledų dieną. Dauguma šių dienų turi daug įvairių tradicijų, apeigų, tikėjimų. Prisiminkime kai kuriuos jų.
 

Verbų sekmadienio priesakai


„Tądien stengiamasi kuo anksčiau atsikelti ir suduoti kadugio šakele ar sausų žolynų verba namiškiams, tarsi ja pašventinti, kad nebūtų apsnūdę, spėtų su greitais pavasario žingsniais.
Verbų sekmadienis Vilniuje buvo ypatingas. Sostinės gatvės tiesiog pražysdavo iš džiovintų sausų gėlių ir žolynų surištų verbų spalvomis. Šios verbos – Vilniaus krašto fenomenas, susijusios su adoracija karalaičiui Kazimierui, krašto gamta, augalais. Tai puiki šventė – akis pasiilgusi to spalvingumo, džiugesio. Kam iš užsieniečių tenka parodyti verbas, visi būna nustebinti labai originalios ir greitai kintančios tautodailės formos“, – sako etnologas.
O kokia Verbų sekmadienio nuotaika? Sakyta, kad tądien negalima susipykti, ginčytis, ko nors pavydėti. Tai svarbūs priesakai ne tik Verbų sekmadieniui, visai Didžiajai savaitei.
„Artėjant Velykoms, nieko neskolindavo ir nesiskolindavo. Ir tai suprantama, mat per skolas neretai kyla įvairūs pykčiai. Net sakyta: jei skolinsies, laimė iš namų išeis“, – tęsia liaudies tradicijų žinovas.

 

Didžiosios savaitės tradicijos


Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė, vadinama ir Tyliąja, Laukimo, Švenčiausia. Ji turi daug įvairių apeigų, tikėjimų, kuriuose krikščioniški Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės momentai susimaišę su senosios pagoniškos pavasario sutikimo apeigomis ir tradicijomis.
Šios savaitės dienos turėjo savo papročius. Štai trečiadieniais vaikai po pamaldų aplink bažnyčią „varydavo silkę“: iš lentelės išdrožtą žuvį pririša virvute, vienas ją velka, o kiti – čaižo. Ketvirtadienį tą silkę aplink bažnyčią varydavo jau du, penktadienį – tris kartus. Tai tarsi ženklas, kad gavėnia baigėsi, išvejamas pasninkas.
Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Viskas, kas namuose per žiemą aprūko, įjuodo, užsigulėjo, turi būt išvalyta, išvėdinta.
„Dūminėse pirkiose – lubas ir sienas šveisdavo, drabužius, kurie bus padėti žiemai, išnešdavo išsivėdinti. Gerai tądien išsimaudyt upelyje, kuris atiteka prieš saulę, iš rytų pusės, – jo vanduo auksinis, juo reikia praustis Saulei tekant, kad sveikatos visiems metams pasisemtum. Tądien derėjo parsinešt iš miško žalumynų – bruknienojų, pataisų, amalo šakelių Velykų stalui papuošti, kad ant jo būtų žalios gyvybės spalvos. Didįjį ketvirtadienį šeimininkės kepdavo ir duoną, tikėta, kad tądien keptoji nepelija. Tą dieną žmonės ir maudydavosi, ne tik namus išsikuopdavo, bet ir savo kūną. O pirtį tam kurti geriausia šiaudais ar skiedromis, vogčiomis surinktomis dar prieš saulėtekį iš kaimyno kiemo. Šiaurės ir Rytų Lietuvoje akcentuota, kad tam prakurų reikia paimti iš kaimyno – iš svetimo, kito pasaulio. Tai būdas užmegzti ryšį su kitais, metafiziniais, pasauliais“, – pasakoja prof. L.Klimka.
Didįjį penktadienį nuo seno vadindavo Vėlių velykėlėmis, Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad tada iš skaistyklos vėlės išeina. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius parodyti, kur ilsisi artimieji.
Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios parsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies. Pastarosios dažniausiai siųsdavo paaugusius vaikus. Tik kaip parnešti ugnį? Tam paprastai paruošdavo beržo pintį, kad ji gerai įsidegtų. Ją pririšdavo ant vielos, ir vaikai, sukdami ją ratu, kad žėruotų, bėgdavo namo – pavakariu iš bažnyčios išriedėdavo tarsi ugnies ratai. Namie sena ugnis jau būdavo užgesinta, įkuriama nauja.
O parneštu šventintu vandeniu buvo pakrapinama troba, jo įpilama į šulinį ar kitą tvenkinį, kad apsaugotų nuo nelaimių.


 

Prisikėlimo nakties rimtis ir šposai


Prisikėlimo mišių žmonės daugelyje Lietuvos vietų per naktį laukdavo bažnyčioje. Tai nebuvo lengva, nuovargis lenkdavo. Todėl, ypač Žemaitijoje, buvo įvairių prablaškymo būdų. Vikresnis vaikinukas apsirengia velniuku, žydeliu ir budina snaudžiančius – pakiša pauostyti amoniako ar padvėsusią varną, krečia visokius šposus.
Kai kur išliko Kristaus karsto sargybinių paprotys – jauni kaimo vaikinai savadarbėmis uniformomis, su mediniais kardais, išdrožtais šautuvais eidavo sargybą prie Kristaus karsto. Kartais sargybiniai būdavo mediniai – išdrožti iš medžio romėnų kariai ar kiti, vėlesnių laikų personažai. Jie buvo žmogaus ūgio, dažniausiai spalvingai nudažyti, kad tiktų bažnyčios interjere, kartais medinės jų rankos net mosikuodavo kardais.
„Tai buvo kone spektakliai. Šias tradicijos kai kur yra atgaivintos. Man teko tokių matyti Žemaitijos parapijose. Medinių Kristaus karsto sargybinių ne kartą per ekspedicijas matėme sumestų varpinėse. Bažnyčiose laikomi ir būgnai, tarškynės, garsiniai signalai, kvietę maldai, kai varpais nebuvo galima skambinti. Teko kai kuriose bažnyčiose matyti labai įdomų būgnų, paimtų mūšiuose su priešais. Ryte po prisikėlimo mišių visad eidavo procesija – velniukai, žydeliai eidavo priešinga puse juokindami. Niekas nepyko, tai buvo kaip tradicinė pramoga“, – pasakoja etnologas.
 

Šventinės dienos


Velykų rytas, pirmoji diena, yra labai reikšmingi. Sakyta, kad Velykų rytą saulė tekėdama šoka, mainosi, jog koks bus Velykų rytas, toks ir visas pavasaris, iš kurios pusės vėjas pučia, toks ir vyraus visą pavasarį.
Profesorius primena, kad sekmadieniais žmonės prie bažnyčios neužtrukdavo, visi stengėsi kuo greičiau grįžti namo. Jei pirmas parlėksi, pirmas būsi ir su visais darbais.
O pirmosios Velykų dienos pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai jauni vaikinai lankydavo kaimynus su palinkėjimais, dainomis, muzika, ypač tas šeimas, kuriose yra jaunų merginų. Lalautojai dovanų sulaukdavo sūrių ir margučių. Bet į namus jų paprastai neįsileisdavo, pašnekėdavo tik per langą
Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirma turėjo aplankyti savo krikšto mamą ir gaudavo porą gražiausių margučių.
O trečioji Velykų diena vadinta ledų diena. Tinginiui ji paskirta – tądien galima ilgai miegoti, darbų netinka imtis, antraip ledai vasarą iškapos pasėlius. Netinka ir malkų skaldyti – Perkūnas eibių kaime pridarysiąs. Žmonės lankydavo prie kelių ir laukuose pastatytus kryžius – ten pasimelsdavo, pagiedodavo, prašydavo Aukščiausiojo pagalbos lauko darbuose.
 

Sūpuoklės ir laistymasis


Mėgstama jaunimo pramoga – sūpuoklės. Supimasis – tarsi apeiga: kai supiesi, atrodo, ir žemė supasi, kuri – tarsi kūdikis lopšyje turi augti, stiprėti, subręsti, sunokint derlių.
Kai kur Lietuvoje dar atmenamas ir toks paprotys: antrąją Velykų dieną vaikinai, aplankę šeimas, kuriose yra jaunų merginų, numazgodavo joms rankas. Tam atsinešdavo ir vandens ąsotį, ir rankšluostį. Trečiąją dieną merginos atsilygindavo bernams tuo pačiu. Žinoma, ne tiek to mazgojimo, kiek taškymosi ir laistymosi būta. Tai aprašė M. Valančius ir J. Pabrėža, teigdami, kad jaunimas Žemaitijoje laistydavosi kaip padūkę. M.Katkus „Balanos gadynėje“ rašė, kad samdiniai per šv. Velykas ateidavo numazgot rankų savo darbdaviams, tada būdavo pavaišinami.
„Laistymosi paprotys labai įsišaknijęs Lenkijoje. Ten antrąją ar trečiąją Velykų dieną pasirodyti miesteliuose pavojinga, gali būti nuo galvos iki kojų aplietas vandeniu. Laistymasis būdingas visoms pavasario šventėms ir pavasario darbų pradėtuvėms – po pirmosios vagos artojas perliejamas, mėšlavežio pabaigoje – taip pat. Taip prašyta drėgmės dirvoje bręsiančiam javui, kad vasarą sausra neužpultų“, – sako pašnekovas.
 

Kas svarbiausia?


Ką pats etnologas atsimena apie Velykų tradicijas iš savo senelių, tėvų namų?
To paklaustas, profesorius pasakojo, kad jo vaikystė praėjo mieste, Vilniuje, tik tėvai pasakodavo, kaip ten kaime būdavę. Mama buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, tad teko pažinti ir vienų, ir kitų papročių. Jo atmintyje iš vaikystės ypač įstrigo Verbų sekmadienio grožis, kaip margučius margino vašku namuose ir rideno juos ant kreivokų grindų
„Mūsų margučiuose atsispindi pasaulio modelio bruožai. Kartą didžiąją savaitę teko važiuoti kone pro visą Europą į Paryžių ir stebėti, kaip marginami, aikštėse pardavinėjami margučiai. Akivaizdu, mūsų margučiai patys archajiškiausi, juose pavaizduota pasaulio sandara, laiko juosta, saulės spinduliai. Pasaulis įsivaizduotas kaip kiaušinis, romėnai sakydavo – viskas iš kiaušinio“, – sako L.Klimka.
Kaip pats jis stengiasi švęsti Velykas? Kas svarbiausia, kad pajusti šios šventės sakralumą?
„Svarbiausia, kad visa šeima susirinktų. Dabar, kai lietuvių šeimos plačiai išsibarsčiusios, puiku būtų bent Kūčių vakarienei ir per Velykas susieiti Lietuvoje, prisiminant tradicijas, lietuviškus naminius valgius – tai labai svarbūs, širdis sušildantys dalykai, kurių prisiminimą ilgai nešiojame širdyje, kurie buria gimines ir tautą. Velykų tradicijos gražios bendruomeniškumu“, – sako etnologas.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai