Klinikų istorikas sveikatos semiasi iš gamtos

„Artojas, per dieną sunkiai triūsęs ir išvaręs paskutinę vagą, atsidūsta ir džiaugiasi būsimu derliumi. Chirurgas, baigęs operaciją ir nuo kaktos nubraukęs prakaitą, jau galvoja, ką galėjo ar ateityje galės geriau padaryti. Mokslininkas, užvertęs rašytos knygos paskutinį lapą, apmąsto jos naudą bendradarbiams ir skaitytojams...“ – pradeda straipsnį Kauno klinikų istorikas ilgametis gydytojas Stasys Daktaravičius.
 

Prieš kelerius metus peržengęs 80 metų slenkstį, nusipelnęs Kauno medicinos universiteto klinikų gydytojas Stasys Daktaravičius niekada nesigailėjo pasirinkęs gydytojo profesiją. Ne šiaip sau su aktyviu darbu atsisveikino būdamas net 78 metų. Gyva legenda tapęs gydytojas, buvusių bendradarbių ir kolegų dar vadinamas Klinikų istorijos enciklopedija, savo akimis matė, kaip kūrėsi Kauno klinikinė ligoninė, viena po kitos dygo naujos profilinės klinikos, neatpažįstamai keitėsi didžiausios Lietuvos ligoninės aplinka. Šiandien tai jau istorija, kurios unikalius fotoarchyvus ilgai rinko ir saugojo S.Daktaravičius.
 

Likimo pokštas


Paskatintas tėvo, kaimo siuvėjo, tapti gydytoju, nes, anot jo, būdamas gydytoju gali pragyventi ir ant kelmo, ponas Stasys pasuko sostinėn, į Vilniaus universitetą, kur medicinos meno mokėsi vienerius metus. Išlaikiusį vos vieną egzaminą pirmakursį medicinos studentą netikėtai užklupo Antrasis pasaulinis karas. Po metų grįžęs į Kauno universiteto Medicinos fakulteto antrą kursą, su pertraukomis 1948 m. baigė medicinos studijas. Nebijojo gyvenimo ant kelmo, kaip sakė jo tėvas.
Chirurgu norėjusiam tapti S.Daktaravičiui likimas iškrėtė pokštą. Vietoj tikėtosios chirurgo vietos Kauno klinikose tuomet dar jaunam gydytojui teko išmėginti savo jėgas akušerijos ir ginekologijos srityje. „Kai sužinojau, kur teks dirbti, pasijutau kaip kuolu gavęs per galvą“, – šypsodamasis prisiminė S.Daktaravičius. Ką tik „iškeptas“ moterų gydytojas vis dėlto nesibodėjo savo darbo, nors praktikoje pasitaikydavo visko.
 

Pasimokė iš klaidų


„Pirmaisiais darbo metais viskas atrodydavo baisu. Atrodė, kad nieko nemoki ir nepadarysi savo darbo kaip reikia. Tačiau ilgainiui tampi toks virtuozas, kad tada jau, atrodo, tau nėra lygių. Deja, iš savo patirties žinau: neperšokęs duobės, nesakyk op“, – porino S.Daktaravičius. Jauną, savimi pasitikintį gydytoją mokė pirmosios klaidos.
Ginekologinės operacijos metu pradurta gimda buvo labai rimtas signalas, kad per didelis pasitikėjimas savo jėgomis neleidžia gydytojui susikaupti, ko labai reikia operuojant. „Iš to nepasimokius, antrą kartą nesėkmė koją pakišo. Šį kartą netyčia įpjoviau pacientės žarnyną. Prasidėjo komplikacijos. Mano siaubui nebuvo ribų. Pamenu, kad tuomet dvi naktis prasėdėjau prie tos moters lovos, nuolat skaičiuodamas pulsą. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, bet šitos pamokos nepamiršau visą savo gyvenimą“, – prisiminė gydytojas.
Problemas išgyventi padėjo sveikas humoro jausmas. S.Daktaravičius ir šiandien nepametė įsitikinimo, kad humoro jausmas gydytojo darbe neabejotinai labai svarbus. Kaip be jo, jei aplinkui vienos moterys! Vieną nuramink, kitą – padrąsink, o be humoro jausmo visos dienos ligoninėje būtų buvusios pilkos.


 

Apie jausmus


O kaip gi tarnybiniai romanai didžiausioje šalies ligoninėje? Žinoma, kad jų buvo! Tačiau šelmiškai prisimerkęs ponas Stasys išdidžiai pareiškė, kad santykiai su kolegėmis jo paties ir sutiktų moterų gyvenimui nepakenkė. Nors jautė simpatiją ne vienai šauniai bendradarbei. „Išlikau ištikimas žmonai ir orus. Mūsų santykiai tarnyboje neperžengė leistino bendravimo ribų“, – pridūrė jis. Apie tai, ko gero, bylojo ir žmonos, žinomos akių ligų gydytojos profesorės Emilijos Daktaravičienės paveikslas ant erdvaus kambario sienos.
Kur slypi žmogaus dvasinė stiprybė? Ponas Stasys mintimis iš karto nukrypo į patį žmogų. „Tvirtos moralės, tikintis žmogus dvasiškai nebus silpnas. Šios savybės padės jam atlaikyti visus gyvenimo išbandymus“, – teigė patyręs pašnekovas.
 

Kitoks darbas


1952 metai nubrėžė visiškai naują gyvenimo liniją praktikuojančio gydytojo kasdienybėje. Tais metais S.Daktaravičius buvo pakviestas dirbti Klinikų vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Tuomet Kauno Klinikose vyko didžiosios statybos. Todėl S.Daktaravičius labai apdairiai nusprendė kaupti statybų fotoarchyvus, kurie ir šiandien primena „didžiojo skruzdėlyno“ laikus. Ponas Stasys, išlaikęs pavydėtiną atmintį, vardijo, kokios profilinės klinikos kuriais metais buvo pastatytos Kaune.
Iki 1987 metų administracinis darbas davė savo vaisių, tačiau gydytoją nuvargino. Pašaukimas laukė gydytojo. Netrukus S.Daktaravičius vėl grįžo prie praktinio darbo. Tačiau šį kartą gydytojas buvo nuoseklus. Pasirinko… fizioterapiją! Paklausus, kodėl taip nukrypo nuo chirurgijos, nuskambėjo paprastas atsakymas „nebereikėjo budėti naktimis“.
Medikas ne tik dirbo gydytoju, bet ir įsijungė į visuomeninę veiklą. Tuometinis Kauno medicinos instituto savaitraštis „Tarybinis medikas“ penėjo S.Daktaravičiaus gebėjimą sklandžiai reikšti mintis, kurį išugdė meilė knygoms. Dar visai neseniai atvertus dabartinio Kauno medicinos universiteto savaitraščio „Ave Vita“ puslapius buvo galima rasti ir S.Daktaravičiaus straipsnių.
 

Mano laikų gydytojas


„Mano laikų gydytojas buvo vertas savo vardo ir pagarbos. Kyšiai tais laikais nebuvo madingi. Iš pacientų medikai niekada akiplėšiškai nereikalaudavo dovanėlių, kaip tai tapo įprasta dabar. Kiekvienas nuoširdžiai dirbdavom savo darbą, negalvodami apie užmokestį. Jei pacientai pasveikdavo, tai būdavo geriausias įvertinimas ir padėka“, – sakė ponas Stasys. Šiandienos gydytoją 52 gyvenimo metus atidavęs medicinai S.Daktaravičius įvertino drąsiai – prekeiviai sveikata. Kur dingo gydytojo pašaukimas, plaukiantis iš širdies? Kaip be jo dirbti su pacientais? Visa tai S.Daktaravičius mato šiuolaikinių gydytojų gyvenime. Žinoma, ne visų.
 

Laisvalaikis – knygoms, vaistažolės – ligoms


Pensija – ne toks metas, kai galima tinginiauti. Pripratęs prie nuolatinio darbo ritmo, žmogus ir nedirbdamas profesinio savo darbo dirba. Tai patvirtino ir ponas Stasys, kuris savo namuose yra sukaupęs trijų tūkstančių knygų biblioteką, kurios dvasiniais perlais iki šiol žavisi ir skaito. Skaitinius paįvairina prie namų įkurtas šiltnamis, kuriuo rūpinasi pats gydytojas.
Įdomu tai, kad tradicinis gydytojas nepripažįsta tradicinių vaistų, o jų prisirenka iš gamtos rankų. „Cheminiai vaistai – tikri nuodai, o vaistažolės ir troškulį malšina, ir gaivina, ir gydo. Jei gamtos vaistus vartosi protingai, o susirgęs nelėksi į darbą kaip akis išdegęs, vietoj to išsigulėsi dieną kitą, liga pasitrauks be pasekmių. Svarbiausia viską daryti su saiku“, – patarė puikiai atrodantis į devintą dešimtį įžengęs medikas.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Sigis
2010-05-22 02:50
Aha, sugrįžkit į tuos laikus, kai chemijos nebuvo, visi gydėsi žolelėmis ir gyvenkit vidutiniškai po 20 metų
mona
2007-11-27 22:14
tais laikais, kai dirbo sis gydytojas, dar buvo padoriu gydytoju, atsidavusiu savo darbui ir ligoniams. Dabar tokiu pasitaiko vis reciau...
lina
2007-11-19 07:48
O ir gydytojai ,dazniausiai ,priskiria tos chemijos 9 galybes.Juk zmogus jiems kaip bandomasis triusis.
Darius
2007-11-12 19:27
Stai kur geras pavyzdys, kad visa chemija, net jei ji ir yra vadinama vaistai- is tikro yra nuodai.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai