Želmenų sultys sergant vėžiu: tai vis dėlto gerti ar vengti?

Kviečiame diskutuoti

 

Želmenų sultys sergant vėžiu: tai vis dėlto gerti ar vengti?
 

Želmenų sultys, atrodo, yra vienas iš prieštaringai vertinamų produktų, kalbant apie jų vartojimą sergant onkologine liga. Viena pusė, paprastai tai netradicinio gydymo ir mitybos atstovai, kategoriškai teigia, kad grūdų želmenų sultys – tikras išsigelbėjimas tokiems ligoniams. Kita, oficialioji medicina, atvirkščiai, grasina ligos atinaujinimu jų vartojant.

„Sveikame žmoguje“ esame spausdinę ne vieną interviu su Vilniaus universiteto onkologijos instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus Fitoterapijos kabineto medicinos biologu-fitoterapeutu Juozu Ruolia , kuris teigia: „Sergantiesiems vėžiu kategoriškai negalima gerti želmenų sulčių! Pastarosiose yra medžiagų, skatinančių onkologinę ligą atsinaujinti.Ypač sirgus kiaušidžių, makšties, gimdos kaklelio, gimdos vėžiu. Mieli ligoniai, nevartokite daigintų grūdų sulčių. Jose yra aktyvių ląstelių augimo hormonų, skatinančių ir vėžio ląstelių augimą. Tie, kurie sako, kad tai gydo vėžį, nemato tų mirštančių moterų, kurios litrais gėrė daigintų grūdų sultis, valgė grūdus – ir jų šiandien jau nebėra šiame pasaulyje. Iš kitos pusės, nesu matęs nė vienos ligonės, pasveikusios nuo daigintų grūdų sulčių.“ Taip atvirai rėžia daugiametę onkologinių ligų gydymo patirtį turintis specialistas.

Dabar gavome Ann Wigmore fondo Lietuvoje direktoriaus, Hipokrato instituto atstovo Baltijos šalyse Pauliaus Jaruševičiaus ir Ann Wigmore fondo plėtros ir komunikacijos vadovės Gintarės Jonaitytės laišką, kuriame tikinama absoliučiai priešingai.

Štai tas laiškas.

 

Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidoje gana dažnai pasirodo informacija, kad kviečių želmenų sultis vartoti nerekomenduojama. Ypač žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis, jas vartoti net draudžiama. Kai kurie gydytojai Lietuvoje teigia, kad negalima vartoti ir jaunų augalų – vadinamojo gyvo maisto.

Deja, kaip dažnai būna, užuot nagrinėjus onkologinių ligonių mitybos problemą iš esmės, dėmesys nukreipiamas į natūralios medicinos puolimą. Atkreipkime dėmesį į įprastą onkologinės ligoninės meniu Lietuvoje. Pusryčiai: bandelė su džemu, košės su pienu, saldinta kava ar arbata su pienu ar tiesiog pieno stiklinė. Pietūs: pieniška arba saldi sriuba, „pieniškos“ dešrelės su koše. Vakarienė: bandelė, sumuštiniai, sviestas, sausainiai, saldinta arbata, dešra.... Kitaip sakant, sergantieji onkologinėmis ligomis maitinami rafinuotais ir giliai perdirbtais angliavandeniais, tokiais, kaip baltas cukrus, balta duona iš aukščiausios rūšies miltų, balti ryžiai, saldinti gėrimai. Visi šie produktai turi aukštą glikemijos indeksą (GI). Patekę į organizmą, jie virsta cukrumi. Cukraus pasisavinimą dažnai blokuoja ir per didelis riebalų vartojimas. Taigi padidėja cukraus kiekis kraujyje, o to rezultatas – klestinčios vėžinės ląstelės. Anot mokslininko J. F. Coy’aus („Naujoji vėžį stabdanti mityba“), vėžio ląstelių mirtį lemia tik gliukozės netekimas, kadangi cukraus fermentavimas yra vienintelis šių ląstelių mitybos būdas. Fermentuoti cukrų gali ir sveikos ląstelės, tačiau jos, skirtingai nuo vėžinių, tai daro tik tais atvejais, jei pakankamai neaprūpinamos deguonimi.
Pažangus vėžio metastazių tyrimo metodas atrodo taip: į veną suleidžiama radioaktyvaus cukraus tirpalo ir po to žmogaus organizmas skenuojamas. Ten, kur matosi radioaktyvaus cukraus sankaupos, – ten vėžio metastazės. Mokslininkams gerai žinoma, kad vėžio ląstelės maitinasi cukrumi. Vėžio ląstelės iš maisto gautą gliukozę perdirba ne į vandenį ir anglies dioksidą, o į pieno rūgštį, kurios fermentacijai nereikalingas deguonis. Vyksta rūgimo procesai, organizmas dar labiau rūgštėja, ir mažėja deguonies kiekis kraujyje. Vėžinėms ląstelėms nepavojinga deguonies stoka, todėl jos aktyviai auga rūgštinėje terpėje.
Be to, vėžio ląstelės dalyvauja imuninėje sistemoje, absorbuodamos iš kraujo baltymų perteklių. Mokslui yra gerai žinoma vadinamoji maistinė baltyminė leukemija. Šį reiškinį plačiai aprašė Dr. Colin Campbell knygoje „Natūralus būdas išvengi ligų“. Mes, nuolat atakuodami organizmą gyvulinės kilmės baltymais, skatiname organizmo rūgštėjimą ir vėžio ląstelių dauginimąsi, kurios ilgainiui tampa piktybinės ir kaupiasi, formuodamos metastazes.

Imuninei sistemai (ar net chemoterapijos kurso metu) organizmui pradėjus masiškai naikinti vėžines ląsteles, vyksta didžiulė intoksikacija. Rusų mokslininkė Dr. Marva Oganian įvardina šį reiškinį kaip vieną iš didžiausių kliūčių organizmui pasveikti. Jos manymu, sveikstant nuo vėžio būtina nuolatinė organizmo detoksikacija prižiūrint specialistams. Detoksikacijos svarbą pabrėžia ir daugelis kitų mokslininkų ir natūralios medicinos praktikų. Stipriausias organizmo valymo procesas vyksta badaujant. Yra daug aprašytų badavimo technikų. Iki 3 dienų badauti gali kiekvienas. Ilgesnis badavimas vis dėlto turėtų vykti prižiūrint specialistams.

Šiemet buvo paskelbta naujausia JAV Vėžio tyrimo fondo 7000 klinikinių tyrimų apžvalga, kuri atskleidė ryšį tarp mitybos ir vėžio. Išvada tokia: smarkiai perdirbti, konservuoti mėsos produktai, tokie kaip dešrelės, supakuoti kumpiai, saliamis ir kitos dešros, kuriuose naudojamas konservantas natrio nitritas (E250) ir mononatrio gliutamatas (E621), didina riziką susirgti vėžiu. Tokie produktai neturėtų būti iš viso vartojami. Maistas, kuriame naudojami šie papildai, anot mokslininkų, didina riziką susirgti kasos vėžiu net 67 proc.

Šefildo universiteto molekulinės biologijos ekspertas Peteris Piperis nustatė, kaip veikia konservantas sodos benzonatas (E211). Jis deaktyvuoja DNR ląstelių mitochondrijas. Mitochondrijos pasisavina deguonį tam, kad suteiktų organizmui energijos. Pažeidus šias daleles, kyla rimta grėsmė žmogaus sveikatai. Ilgainiui tai gali turėti įtakos Parkinsono ligos ar kepenų cirozės išsivystymui. Sumaišytas su vitaminu C, šis chemikalas virsta benzenu – karcinogenu (medžiaga, sukeliančia organizme onkologinius pakitimus).

Deja, už maisto saugumą atsakančios instancijos teigia, kad konservantų ir leidžiamų naudoti maisto papildų saugumas yra nuolat tikrinamas, taigi vartotojams nėra pagrindo nerimauti.

Akivaizdu, kad esminė problema gydant vėžį – per didelis angliavandenių, gyvulinės kilmės baltymų ir maistinių priedų vartojimas, kuris ne tik yra pagrindinė vėžio atsiradimo priežastis, bet ir skatina jo vystymąsi.

Atsakydamas į daugelio žmonių užduodamą klausimą, ar galima sergant onkologinėmis ligomis vartoti gyvą maistą ir želmenų sultis, pateikiu Hipokrato instituto direktoriaus dr. Brian Clement atsakymą Lietuvos žmonėms:

„Mes Hipokrato sveikatos institute Floridoje, kurį įkūrė Ann Wigmore (Ona Varapickaitė) ir Viktoras Kulvinskas, jau daugiau kaip 40 metų imuninei sistemai stiprinti ir organizmo regeneracijai vartojame gyvą maistą: kviečių želmenų sultis ir jaunus augalų daigus. Mūsų pacientai – tai ligoniai, sergantys visomis žmonijai žinomomis vėžio formomis. Nė viena gydymo ar sveikatingumo įstaiga pasaulyje negali pasigirti tokiu skaičiumi nuo vėžio pasveikusių žmonių, kaip Hipokrato institutas. Mes jau keturis dešimtmečius stebime dešimčių tūkstančių pacientų reakciją į kviečių želmenų sultis. Nėra jokių kontraindikacijų. Visiška netiesa aiškinti, kad jos gali sukelti kokių nors problemų. Jos yra galingas gydomasis įrankis, prisotintas antioksidantų ir baltymų. Želmenų fitocheminis poveikis organizmui yra dažnai stulbinamas ir viską apimantis. Mūsų tyrimai ir praktika rodo, kad tik 3 proc. žmonių yra alergiški kviečių želmenų sultims. Jas toleruoja ir žmonės, kurie yra alergiški gliutenui. Siekiant didinti imunitetą, vartoti želmenų sultis reikia pradžioje po kelis lašus per dieną, didinant dozę ir taip per kelis mėnesius pereiti prie 50 ml du kartus per dieną. Želmenų sulčių nerekomenduojama iš karto nuryti. Jas, prieš nuryjant, reikėtų palaikyti burnoje iki 5 minučių.“

Paulius Jaruševičius

Ann Wigmore Fondo direktorius

Hipokrato instituto atstovas Baltijos šalyse

El. paštas paulius@abmeu.com

Tel: 8 699 813 33

 

Gintarė Jonaitytė

Ann Wigmore fondo plėtros ir komunikacijos vadovė

El. paštas gintare@livingann.com

Tel: 8 615 275 22

 

Abi pusės absoliučiai įsitikinusios savo teisumu, o kur yra tikroji tiesa? Matyt, tam reikia daugiau kompetentingų nuomonių. Tad kviečiame diskutuoti. Ką manote jūs? Gal turite praktinės ar teorinės patirties, gal esate susidūrę su vieną ar su kitą pusę patvirtinančia realybe? Ar tiesiog turite savo nuomone? Dalinkitės!

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai