Kodėl gydymas ne visuomet veiksmingas?

Ateiti pas gydytoją ir vėliau nesigydyti – atrodytų, visiškai nelogiška, tačiau tokių atvejų pasitaiko, ir neretai. Taip randasi tokių neprognozuojamų atvejų, kai, rodos, vaistai tinkami, o pacientas nesveiksta. Gydytojai tam turi taiklų pasakymą: jei vaistai nepadeda, pasitikslink, ar pacientas juos vartoja. Taigi kuo pagerėtų gydymo rezultatai, jei viskas vyktų sklandžiau? Apie tai kalbame su vidaus ligų gydytoja Rita Kauliuviene.

 

Kodėl pacientai nenori laikytis gydytojo nurodymų? Ar mano, kad ir taip praeis, ar dėl to, kad nesulaukia poveikio taip greitai, kaip norėtų?

 

Ligos yra ūminės ir lėtinės, kuriomis sergant vaistus pacientai turi vartoti visą gyvenimą. Čia ir susiduriama su problema, kai, būklei pagerėjus, žmogus mano esąs pasveikęs ir pats savo nuožiūra, nepasitaręs su gydytoju, nutraukia vaistų vartojimą. O, pavyzdžiui, tokios ligos, kaip arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir kai kurios kitos turi būti gydomos visą gyvenimą.

Kita vertus, neretai, norint pasiekti maksimalų rezultatą, reikia keisti gyvenimo būdą – ne tik vartoti vaistus, bet svarbu ir dieta, fizinis krūvis, antsvorio reguliavimas, poilsis ir pan., o tai reikalauja daugiau pastangų.

Dažnai pacientai nenori atsisakyti sotaus riebaus sūraus maisto, atsikratyti antsvorio, žodžiu, patys kiek nors pasistengti, tiesiog prašo kuo stipresnių vaistų. Mano, kad taip pasieks geresnių rezultatų.

O juk gydymas turi būti kompleksinis, kai derinamos įvairios priemonės – tada poveikis bus geriausias. Tą pacientai dažnai praleidžia pro ausis.

Kita vertus, gydant lėtines ligas norimų rezultatų greitai pasiekti sunku, čia reikia nemažos paciento kantrybės. Kas kita, pvz., apendicitas – išoperuojama, ir po keleto dienų žmogus jaučiasi sveikas.

 

Kiek turi reikšmės nenoras pripažinti, kad sergi? Ir kuo jis pakenkia gydymo procesui?

 

Būna atvejų, kai žmonės jaučia, kad kažkas negerai, bet bijo kreiptis į medikus, bijo „baisios“ ligos, nori diagnozę atitolinti. O nenoras pripažinti, kad sergi, kartais turi labai skaudžių pasekmių.

Štai, pavyzdžiui, kreipėsi moteris, kurios krūtyje buvo slyvos dydžio mazgas. Ji teigė mazgelį jutusi apie pusę metų, bet bijojo, kad nepaaiškėtų, jog serga vėžiu, o tas mazgelis sparčiai didėjo. Taigi moteris delsė, per tą laiką vėžys plito, atsirado metastazių. Delsimas ir baimė jai labai pakenkė.

Bet nebūtinai tik vėžio atvejai. Turbūt dažniausiai savo ligos nepripažįsta sergantieji arterine hipertenzija. Ypač jaunesni žmonės – jie nesikreipia, net kai kraujospūdis smarkiai padidėjęs nuolat, teigia, kad gerai jaučiasi, nieko nenutiks. O iš tiesų aukštas kraujospūdis labai kenkia – didėja ir miokardo infarkto, insulto, išeminės širdies ligos rizika, hipertrofijos galimybė.

 

Tačiau kartais labiau nei pačios ligos žmonės bijo šalutinių gydymo poveikių...

 

Galimi šalutiniai poveikiai būna surašyti vaisto informaciniame lapelyje. Jį paskaitę pacientai dažnai labai išsigąsta, nes mano, kad visi galimi šalutiniai poveikiai jam pasireikš. Net meta gėrę vaistus, nors juos vartodami jautėsi gerai. Tačiau informaciniame lapelyje būna pažymėti visi galimi šalutiniai poveikiai, netgi ypač reti, kurie pasireiškia vienam iš 1000 ar net iš 10 tūkst. pacientų. Visada galima pasitarti su gydančiu gydytoju, jis įvertins, ar jūsų naujai atsiradęs negalavimas susijęs su vartojamu vaistu.

 

Kaip stengiamasi pagerinti vaistų vartojimą?

 

Vaistų gamintojai atsižvelgia į pacientų poreikius, kuriami ilgo veikimo medikamentai, kurių užtenka pavartoti vieną kartą per parą. Taip pat sudėtiniai vaistai, kai vienoje tabletėje yra kelios veikliosios medžiagos, tada užtenka vienos tabletės vietoje kelių – taip lengviau nepamiršti išgerti vaistą, patogiau vartoti.

Sunkiai nuryjantiems tabletes yra gaminamos skystos vaistų formos – lašai, sirupai arba žvakutės, kišamos į tiesiąją žarną. Žodžiu, daroma viskas, kad pacientai vaistus vartotų geriau.

Pastebėta, kad pacientai labiau pasitiki šeimos gydytojais nei kitais specialistais?

Šeimos gydytoju pacientai turi pasitikėti. Šis gydytojas stebi, gydo, pažįsta žmogų daug metų, mato ligos pokyčius ir eigą. Pažįstant žmogų, žinant ligos eigą, jau iš balso, iš nuotaikos, išvaizdos ar eisenos galima pastebėti sveikatos pakitimus.

 

Ar netrukdo susirgus rimčiau kreiptis į gydytoją informacija internete, kur galima viską „išsigydyti“, kad ir pasitarus forumuose?

 

Žmonės, ypač labiau išsilavinę, mėgsta naršyti po internetą, pasiskaityti apie ligas, prisitaikyti sau ligos požymius ir „diagnozuoti“ ligą. Kartais su tokiais gudruoliais net būna sunku bendrauti, jie pradeda nepasitikėti gydytojais, ieškoti vis kitų specialistų.

Manau, kad pasitikėti internetinių forumų patarimais nėra gerai, kiekvieno liga pasireiškia savitai, ir net jei kokie nors vaistai ar gydymo būdai padėjo vienam forumo dalyviui, jie gali visiškai nebūti veiksmingi kitam. Beeksperimentuojant liga gali pasunkėti. Taigi pirmiausia reikia kreiptis į gydytoją.

 

Kiek turi reikšmės nepasitikėjimas gydytoju ir dėl ko jis atsiranda?

 

Vieni pacientai pasitiki medikais, geranoriški, su tokiais ir dirbti maloniau, ir geresnių rezultatų lengviau pasiekti.

Kiti, – o tai labai apmaudu, kai stengiesi bendrauti ir padėti nuoširdžiai, – tik peržengę slenkstį būna priešiškai nusiteikę, iš karto priekaištauja visiems medikams, gydymo įstaigoms, valdžiai ar dar kam nors.

Suprantama, kad ligos, ypač lėtinės, yra didelis stresas – žmogų išvargina, dažnai sukelia ir neviltį, net depresiją, pavargstama laukiant eilėse, atliekant tyrimus. Manau, kad gydytojų įvaizdžiui neretai neigiamos reikšmės turi ir žiniasklaida. Per TV rodomos gydytojų klaidos, bet juk kartais būna ir vadinamieji žaibiniai atvejai, kai visos pastangos būna bergždžios.

O štai apie milijonus išgydytųjų retai kada girdime. Tai irgi prisideda prie nepasitikėjimo formavimo.

 

Gal ligoninėje pacientai geriau laikosi nurodymų, juk vaistai paduodami laiku ir pamiršti sunkiau?

 

Būna atvejų, kai pacientai skundžiasi, kad gydymas nepadėjo, o pasirodo, kad vietoje dviejų vaistų pakuočių, kaip buvo nurodyta, suvartojo vieną ar gėrė vieną tabletę kartą per dieną vietoj trijų. Ligoninėje šiuo atveju paprasčiau: vaistai paduodami, suleidžiami, skiriama speciali ligonio atvejui pritaikyta dieta. Tačiau ir čia, jei taip galima pasakyti, „sukčiavimo“ neišvengiama. Pavyzdžiui, paskiriama bedruskė dieta, o pacientas, žiūrėk, ne tik gardžiuojasi iš namų atneštais lašinukais ar silke, bet ir spintelėje turi druskos. O juk nieko kito neapgauna – tik save.

 

Yra teigiančiųjų, kad gydytojai gydo atmestinai. Kaip pakomentuotumėte?

 

Manau, kad kiekvienas gydytojas stengiasi padaryti viską, kad žmogus sveiktų, gerėtų savijauta. Tikrai nė vienas nenori pacientui pakenkti ar specialiai negydyti. Aišku, daug kas priklauso ir nuo gydytojo charakterio, mokėjimo išklausyti.

Kita vertus, labai dideli darbo krūviai, daug dokumentų pildymo. Dažnai dokumentus tenka iki galo baigti tvarkyti po darbo valandų, o to pacientai nepastebi.

Be to, pvz., poliklinikose pacientui skiriamas trumpas laikas, bet juk vien receptą išrašyti laiko užtrunka, o už durų – eilė. O juk yra ir tokių pacientų, kurie atėję pas gydytoją galėtų bendrauti valandų valandas.

 

Ką patartumėte pacientui? Kuo pagerėtų gydytojo darbas ir rezultatai, jei pacientas bendradarbiautų?

 

Svarbiausia, kad pacientas pasitikėtų gydytoju, kad būtų tikėjimas ir noras pasveikti. Būtina kovoti ir pačiam, suvokti, kad ESI TU, LIGA IR GYDYTOJAS, ir tu su gydytojo pagalba ligą įveiksi. Taigi „tu sveik, o aš tau padėsiu“, – sako medikai.

 

Dar prieš trisdešimt metų italai psichologai buvo atlikę didelės apimties tyrimą, kaip vykdomi gydytojų nurodymai. Rezultatai nustebino: pasirodė, kad daugiau kaip pusė pacientų, net ir būdami blogos būklės, nesuvartoja visų gydytojų paskirtų vaistų ir nesilaiko kitų rekomendacijų. Deja, gydytojų nuomone, nebendradarbiaujančių pacientų dar padaugėjo.

 

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai