Kvėpavimo nepakankamumo išsivystymo profilaktika sergant LOPL ir bronchine astma

Neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios kraujas nepakankamai įsotinamas deguonimi ir nepakankamai pasišalina anglies dioksido, vadinamas kvėpavimo nepakankamumu. Ši sindromą savo praktikoje sutinka bemaž kiekvienas bendrosios praktikos gydytojas. Priminti, kaip užkirsti kelią kvėpavimo nepakankamumo išsivystymui sergant lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL) bei bronchine astma, maloniai sutiko VUL SK Pulmonologijos ir radiologijos klinikos gydytojas pulmonologas dr. Edvardas Danila.
 

Kvėpavimo nepakankamumo apibrėžimas ir diagnostika


Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas – tai lėtinė patologinė būklė, dažniausiai sukeliama lėtinių plaučių ligų, dėl kurios organizme nuolat stinga deguonies (t.y. vystosi lėtinė hipoksemija).
Kvėpavimo nepakankamumas diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais (pagrindinis klinikinis kvėpavimo nepakankamumo simptomas yra dažnesnis nei 20 kartų per minutę kvėpavimas ramybės metu) bei laboratoriniais lėtinio kvėpavimo nepakankamumo žymenimis:
• arterinio kraujo parcialinis deguonies slėgis (pO2) mažesnis nei 60 mmHg;
• arterinio kraujo parcialinis anglies dioksido slėgis (pCO2) didesnis nei 50 mmHg;
• arterinio kraujo pH 7,35-7,45;
• neretai nustatoma ir antrinė eritremija (padidėjusi hemoglobino koncentracija kraujyje, eritrocitų skaičius, hematokrito kiekis, sumažėjęs eritrocitų nusėdimo greitis).
Nustatant lėtinį kvėpavimo nepakankamumą, vertinami geriausi rezultatai (ligos remisijos metu, po gydymo).
Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas dažniausiai išsivysto pacientams, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga, idiopatiniu fibrozuojamuoju alveolitu ar kita plaučių fibrozę sukeliančia liga (pvz., sistemine jungiamojo audinio liga, sergant plaučių fibroze po persirgtos tuberkuliozės), bronchektazine liga. Retais atvejais lėtinį kvėpavimo nepakankamumą sukelia sunki bronchinė astma.
LOPL dažniau negu bronchinė astma sukelia lėtinį kvėpavimo nepakankamumą. Sergantis LOPL pacientas į gydytoją neretai kreipiasi praėjus keliolikai, o neretai – ir dvidešimčiai metų nuo tikrosios ligos pradžios, nes į pirmuosius ligos simptomus pacientas dažnai nekreipia dėmesio, kadangi rūko, o kosulys ir skrepliavimas yra nuolatiniai rūkančio žmogaus palydovai. Tuo tarpu bronchinės astmos simptomai paprastai pasireiškia ūmiau, ir tokie pacientai greičiau kreipiasi į gydytoją ir anksčiau pradedami gydyti. Anksčiau pradėta gydyti liga gerokai rečiau sukelia lėtinį kvėpavimo nepakankamumą.
Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kiek vidutiniškai praeina laiko nuo pirmųjų ligos simptomų iki lėtinio kvėpavimo nepakankamumo išsivystymo. Sergančiųjų LOPL tikrąją ligos pradžią sunku nustatyti ir galima formaliai manyti, jog pirmoji surūkyta cigaretė daugumai pacientų ir yra ligos pradžia. Iš tikrųjų sergant LOPL praeina ne mažiau kaip 10-15 metų nuo ligos pradžios iki kvėpavimo nepakankamumo išsivystymo.
 

 

Nemedikamentinė kvėpavimo nepakankamumo profilaktika


Svarbiausios nemedikamentinės profilaktikos priemonės, padedančios užkirsti kelią LOPL bei bronchine astma sergančiųjų ligos progresavimui ir lėtinio kvėpavimo nepakankamumo išsivystymui, yra metimas rūkyti arba nerūkymas, vengimas kenksmingų veiksnių darbe ir gyvenamojoje vietoje. Metimas rūkyti yra veiksmingiausia ir ekonomiškiausia priemonė, mažinanti LOPL išsivystymą ir sustabdanti šios ligos progresavimą. Mesti rūkyti galima pasitelkiant psichologinį konsultavimą bei psichoterapiją arba vartojant vaistų, skirtų priklausomumui nuo tabako mažinti (nikotino kramtomąją gumą, odos pleistrus, pastilių, antidepresantų). Kontakto su profesinėmis dulkėmis ir chemikalais bei oro teršalais sumažinimas taip pat neleidžia LOPL vystytis ir progresuoti. Ne mažiau svarbi ir pakankama mityba bei fizinis aktyvumas. Nustatyta, jog pacientams, ypač sergantiems LOPL, dėl nepakankamos mitybos bei mažo fizinio aktyvumo mažėja visų raumenų, tarp jų ir kvėpavimo raumenų, masė, o tai sudaro sąlygas kvėpavimo nepakankamumui progresuoti.
Be to, jau sergantis kvėpavimo nepakankamumu pacientas peršalimo sezono metu turėtų vengti kosinčių bei čiaudinčių žmonių, pakankamai gerti skysčių. Skysčių trūkumas skatina sekreto kaupimąsi bronchuose ir kvėpavimo takų kolonizaciją bakterijomis, o pastarosios dažnai sukelia kvėpavimo takų infekcijas, vėliau – ir bronchų reaktyvumą. Bendras patarimas tokiems pacientams yra pakankamai valgyti natūralių daržovių, kuriose gausu natūralių vitaminų.
LOPL sergantiems pacientams, kaip svarbi profilaktikos priemonė, rekomenduojamos vakcinos nuo gripo, kurios gali sumažinti sunkios LOPL formos ir mirties grėsmę apie 50 proc. šia liga sergančių pacientų. Rekomenduojamos negyvų ar inaktyvintų gripo virusų vakcinos, skiriamos kartą (rudenį) arba du kartus per metus (rudenį ir žiemą).
 

Medikamentinė kvėpavimo nepakankamumo profilaktika


Deja, vaisto, kuris užkirstų kelią lėtinio kvėpavimo nepakankamumo išsivystymui sergant LOPL, nėra. Tačiau tinkamas šios ligos gydymas atitolina kvėpavimo nepakankamumo atsiradimą. LOPL gydymą nusako pasaulinės lėtinės obstrukcinės plaučių ligos iniciatyvos išleistos rekomendacijos. Svarbiausi ligos gydymo principai yra šie:
• bronchus plečiantys vaistai (b2 agonistai, anticholinerginiai vaistai, metilksantinai);
• inhaliuojamieji gliukokortikosteroidai pacientams, sergantiems sunkia ir labai sunkia LOPL, kuriems dažnai kartojasi ligos paūmėjimai;
• ilgalaikė deguonies terapija esant kvėpavimo nepakankamumui;
• ligai paūmėjus – antibiotikai;
• esant antrinei eritremijai gali būti indikuotina eritrocitaferezė, t.y. dalies eritrocitų pašalinimas ir kartu kraujo klampumo sumažinimas. Dėl to pagerėja kraujotaka, mažėja krūvis dešiniajam skilveliui ir neleidžiama vystytis lėtinei plautinei širdžiai.
Sergančiųjų bronchine astma gydymas gliukokortikosteroidais bei ilgo veikimo bronchus plečiančiais vaistais dažniausiai užkerta kelią lėtinio kvėpavimo nepakankamumo išsivystymui, ypač jei liga buvo pradėta gydyti pakankamai anksti ir tai nėra gliukokortikoidams rezistentiška bronchinė astma. Sergant lėtine bronchektazine liga svarbiausia medikamentinė priemonė būtų adekvatus ir pakankamai ilgas gydymas antibiotikais, o nemedikamentinė – adekvati sekreto evakuacija.
Svarbiausia priemonė, užkertanti kelią kvėpavimo nepakankamumu sergančių pacientų mirčiai, yra ilgalaikė deguonies terapija (deguonies skiriama ne mažiau nei 15 valandų per parą). Nuolatinis gydymas deguonimi skiriamas, kai pO2 <55 mmHg arba sO2£88 proc. ramybės metu arba pO2 55-60 mmHg ir yra antrinė policitemija (hematokrito kiekis ³55), dešiniojo skilvelio hipertrofija, audinių hipoksijos požymių. Kitos priemonės, sumažinančios tokių pacientų mirtingumą, yra vakcinacija nuo gripo, reabilitacija ne masažais ar inhaliacijomis, bet tam tikrais fiziniais pratimais, kurie išmoko kvėpuoti dalyvaujant pilvo presui bei pagalbiniams kvėpavimo raumenims.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai