Vilties istorija

“Krūties vėžiu susirgau 1998 metais. Man buvo 48-eri. Mano dalia tokia pat kaip ir daugelio šia liga susirgusiųjų - krūties šalinimo operacija, 27 spindulių terapijos seansai...
 

“Neišeikit iš šio pastato”


Gydytoja, profilaktiškai patikrinusi mano krūtis, įsmeigė į mane akis ir tylėjo. Ji nesiryžo pasakyti negerą žinią. Pagaliau prakalbo: “Krūtyje yra sukietėjimas”.
Namiškiams nieko nesakiau. Viską laikiau savyje, maniau, kad esu stipri, niekam negaliu skųstis.
Nuvykau į onkologijos ligoninę, tačiau į pastatą įžengiau tik iš trečio karto. Du kartus gręžiausi ir važiavau namo.
Gydytojas matė, kad esu balta lyg popierius. Apie ligą nieko nekalbėjo, juokavo. Labai greitai man atliko tyrimus ir išgirdau: “Piktybinis”. Gydytojas su užuojauta tarė: “Neišeikit iš šio pastato...” - jis jau žinojo, kaip mane gąsdino ligoninė.
 

“Rytoj tikrai būsiu viskam pasirengusi”


Birželio 8 dieną buvo numatyta skubi operacija. Gydytoja ant popieriaus lapo nubraižė schemą, paaiškino, koks navikas, kaip bus, kai jį išpjaus. Davė raminamųjų, tačiau nė vienos piliulės neišgėriau. Atėjo anesteziologas, prisistatė, pasakė, kad parengs mane operacijai, pasvers... “Neoperuosite manęs šiandien”, - pasakiau. Paaiškinau, kad turiu susitaikyti su savimi, turiu pasirengti. “Rytoj tikrai būsiu viskam pasirengusi”, - patikinau gydytoją.
Palatoje - šešios moteriškės. Viena pasakojo, kaip jai buvo, kita - kitaip. Man pasidarė baisu. Atvežė moterį po operacijos. Vaizdas mane visiškai pribloškė.
Niekam nieko nesakiusi išvažiavau namo ir griebiau tvarkyti namus - kad nuvyčiau šalin sunkias mintis.
 

Penkios dienos ligoninėje


Įėjau pakelta galva. “Kaip nuotaika?” - paklausė gydytojas. “Ačiū, labai gera!”- nusišypsojau. Gydytojas, patikrinęs kraujospūdį, nustebo - normalus. Man suleido vaistų. Atvežė ratukus. “Atsigulkit, - sakė man, - nenueisit”. “Čia dabar?!”- nusistebėjau ir pati nuėjau į operacinę. Tik guldama ant stalo apsikabinau seselę ir pradėjau verkti. “Iš tokios moters ašaros byra?!” - balsu stebėjosi mane operavęs chirurgas Vytautas Tiknius.


 

“Aš gi sakiau, kad esu stipri”


Iš reanimacijos palatos mane vis tik parvežė. Vėliau sesutė man pasakojo, kad priešinausi, kai mane kėlė nuo ratukų ir pati savo jėgomis bandžiau atsigulti į lovą.
Man pasąmonėje buvo iškilęs klausimas: ar valdysiu ranką? Todėl sumaniau pasitikrinti - taburetę pakilnoti. “Kas jums darosi?” - išsigando sesutė, tai pamačiusi. O aš garsiai pareiškiau “Ranką turiu!” ir vėl užmigau.
 

“Gydžiausi ir dirbau”


Namiškiams apie atliktą operaciją pranešė chirurgas.
Netrukus į palatą prigužėjo mano giminaičių. “Kaip čia gali būti? Jau - po operacijos?..” Ilgai su jais nekalbėjau. Paprašiau leisti man miegoti. Rytą prie manęs - vėl išsigandę namiškai. “Kam skauda, mano mielieji, mylimieji? Jums ar man?” - turėjau vaduotis nuo jų verksmų.
Ligoninėje praleidau penkias paras, o toliau gydžiausi ambulatoriškai. Dar pusantrų metų dirbau dujų operatore pramonės įmonėje. Dirbčiau ir dabar, tačiau gydytis spindulių terapija ir dirbti naktimis buvo per sunku.
 

Kas atsitinka kitam, gali atsitikti ir tau


Kai patekau į ligoninę dėl kitų negalavimų, viena smalsi moteris pastebėjo, kad neturiu krūties. Sužinojo visa palata, ir moterys bijojo su manimi prie vieno stalo valgyti, vadino mane vėžininke. Aš verkiau. “Juk nė viena nežinote, ar dar vėlyvesnės stadijos vėžys neslypi jumyse?” - pagalvojau. Gydytoja siūlė persikelti į kitą palatą. “O kam? - pasakiau. - Tegul ir šios moterys pripranta”.
Moterį, kuri iš manęs pasijuokė, sutikau Onkologijos ligoninėje, išėjusi po spinduliavimo procedūros. Pamačiau ją, ratukais vežamą į operacinę. Diagnozė - žarnyno vėžys. Aš priėjau, ją paguodžiau. “Kokią aš klaidą padariau, kai iš jūsų pasijuokiau, atleiskit!”, - verkė ji.
 

Vienija “Alma”


Kauno apskrities moterų bendrijoje “Alma”, kurioje susibūrėme panašaus likimo sesės, viena kitą guodžiame, padedame, kuo galime. Klubas mums suteikė galimybę du kartus per savaitę lankyti baseiną ir sauną. Labai padeda mankšta vandenyje. Ji - nepalyginamai geriau nei masažas, mano ranka tapo stipresnė. Pamokau mankštos pratimų, kuriuos dariau sanatorijoje, ir kitas moteris.
 

Pastebi ne visi


Išlydėdama sanatorijoje mane aplankiusius ir apie operaciją nieko nežinančius svečius, jiems draugiškai priekaištavau: “Ir kokie gi jūs nepastabūs?” Jie ėmė atsiprašinėti, kad neįvertino mano naujos šukuosenos. Jie nieko nepastebėjo nei atrakcionuose, nei baseine, kur aš, drąsuolė, kartu su vaikais skraidžiojau “kalneliais” ir plaukiojau...

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai