Vaistiniai augalai ir krūties vėžio gydymas

Apie krūties piktybinius navikus (vėžį) žinoma labai seniai. Apie šią ligą rasta įrašų net Egipto papirusuose. Tai viena didžiausių problemų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Lietuvoje krūties vėžys tvirtai pirmauja tarp visų piktybinių navikų, kuriais serga moterys, negana to, sergamumas krūties vėžiu Lietuvoje kasmet didėja.
 

Gydant cheminiais vaistais, dažniausiai neišvengiama šalutinių poveikių ar net rimtų komplikacijų, o vaistinius augalus galima vartoti ilgą laiką be jokio šalutinio poveikio. Taigi vaistažolės tampa tiek visuomenės, tiek mokslininkų susidomėjimo objektu. Didelį mokslininkų susidomėjimą fitoterapija (fitoterapija – gydymas augalais) rodo ypač didelė gausa mokslinių straipsnių Medline PubMed duomenų bazėje. Taigi koks gali būti fitoterapijos vaidmuo onkologijos praktikoje?
Visų pirma, augaliniai preparatai gali būti vartojami krūties vėžio prevencijai. Antra – vaistažolės gali papildyti tradicinį kompleksinį gydymą. Svarbu, kad vėžiu sergantį pacientą nuolat stebėtų gydytojas onkologas, tačiau lygiagrečiai galima taikyti ir fitoterapiją, nes augalai padeda sumažinti chemoterapijos sukeltą nepageidaujamą poveikį ar net padidina chemoterapijos efektyvumą.

 

Krūties vėžys ir antiestrogeninė fitoterapija


Krūtų raida prasideda lytiškai bręstant, jų didėjimas – pirmasis lytinio brendimo požymis, pastebimas 9–11-ais gyvenimo metais. Estrogenas ir prolaktinas – tai hormonai, kurie labiausiai lemia krūties fiziologinius pokyčius. Jei naviko ląstelėse nustatomas didelis hormonų receptorių kiekis, tuomet toks vėžys vadinamas nuo hormonų priklausomu krūties vėžiu. Net 70 proc. krūties vėžio atvejų yra nuo estrogenų priklausomi, taigi estrogenai – pagrindinis naviko augimo faktorius, todėl stengiamasi šių hormonų poveikį slopinti.
Fitoestrogenai gali būti vartojami krūties vėžio prevencijai. Tai augalinės kilmės medžiagos arba jų metabolitai, kurie susijungia su estrogenų receptoriais ir taip, manoma, slopina estrogeninį poveikį.

 

Pagal cheminę struktūrą skiriamos tokios fitoestrogenų grupės:


Flavonai (svarbiausi iš jų – apigeninas, kvercetinas, chryzinas, 7-hidroksiflavonas);
Izoflavonai (svarbiausi iš jų – genisteinas ir daidzeinas)
Lignanai (enterolaktonas, enterodiolis);
Kumestanai (kumestrolis);
Stilbenai (resveratrolis).
Flavonų daugiausia aptinkama raudonuosiuose ir geltonuosiuose vaisiuose ir daržovėse, dilgėlės, beržo lapuose, čiobrelio žolėje, izoflavonų – ankštiniuose augaluose ir dobiluose, lignanų – įvairiuose grūduose, vaisiuose, uogose, riešutuose ir daržovėse, kumestranų – liucernoje, dobiluose, saulėgrąžos sėklose, brokoliuose, briuselio kopūstuose, stilbenų – vynuogių odelėse, raudonajame vyne.


 

Lektinų vaidmuo onkologijoje


Lektinai – baltymai, prisijungiantys prie ląstelių sienelių arba membranų cukrinės dalies ir taip pakeičiantys membranos fiziologiją, sukeldami agliutinaciją (sulipimą), mitozę ar kitus biocheminius pasikeitimus ląstelėse.
Iš pradžių lektinai buvo atrasti augaluose. Manoma, kad jie dalyvauja dygimo, sacharozės transportavimo ir sandėliavimo procesuose, saugo augalus nuo fitopatogeninių mikroorganizmų bei vabzdžių. Visai neseniai įrodyta, kad lektinai egzistuoja ne tik augaluose, bet ir visuose gyvuose organizmuose, įskaitant mikroorganizmus, vabzdžius, žmones ir gyvūnus, tačiau jų biologinė reikšmė vis dar tyrinėjama. Manoma, kad endogeniniai lektinai dalyvauja įvairiuose biologiniuose procesuose, tokiuose kaip uždegimas, šeimininko imuninės reakcijos, ląstelių proliferacija ir ląstelių mirtis, sveikų leukocitų bei piktybinių ląstelių išplitimas organizme, taip pat metastazių augime.
Balinis ajeras, karpotasis beržas, didžioji ugniažolė, didžioji dilgėlė – keletas iš augalų, kaupiančių lektinus. Augalų lektinai – unikali baltymų grupė, turinti didelį biologinį veiklumą. Didžioji jų dauguma nesuvirškinami virškinamajame trakte ir patenka į kraujo apytakos sistemą, išlaikydami biologinį veiklumą. Atlikus daugybę tyrimų, įrodyta, jog lektinai turi vėžį veikiančių savybių:
Lektinai susijungia su vėžinių ląstelių membranomis ar jų receptoriais ir veikia citotoksiškai, sukelia apoptozę (programuotą ląstelių mirtį) bei sukelia naviko augimo inhibiciją (slopinimą).
Patekę į vėžines ląsteles, lektinai sukelia jų agliutinaciją ir/arba agregaciją.
Lektinai turi įtakos imuninei sistemai, veikdami įvairių interleukinų gamybą arba aktyvindami baltymų kinazes.
Lektinai gali slopinti telomerazės veiklą ir slopinti angiogenezę. Angiogenezė užtikrina piktybinio naviko aprūpinimą krauju, taigi tai vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių naviko augimą bei metastazavimą.
 

Polisacharidai pasižymi antinavikiniu poveikiu


Beta gliukanai – polisacharidai, randami dumbliuose, avižose, mielėse, grybuose, pavyzdžiui, Cordyceps sinensis. Jie pasižymi antinavikiniu poveikiu. Taip pat jie moduliuoja imuninę apsaugą ir taip stiprina imunitetą, mažina gliukozės koncentraciją, cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų („blogojo“ cholesterolio) kiekį kraujyje, didina audinių jautrumą insulinui, skatina žaizdų bei opų gyjimą ir kita. Manoma, kad jie turi radioprotekcinį poveikį, taigi rekomenduojami pacientams po spindulinės terapijos.
Taip pat ir kiti augalai kaupia polisacharidus, kurie turi imunitetą stiprinantį poveikį. Tai būtų paprastasis alavijas, triskiautis lakišius, plačialapis gyslotis, pūslėtasis guveinis, islandinė kerpena.
 

Antioksidantai ir vėžys


Dėl netinkamos mitybos, stresinių situacijų, rūkymo, alhoholio vartojimo, aplinkos taršos ir kitų veiksnių žmogaus organizme atsiranda vadinamųjų laisvųjų radikalų. Negana to, kad jie spartina senėjimo procesus, slopina imunitetą, taip pat pažeidžia DNR grandis, kurios yra atsakingos už genetinį kodą, ląsteles, taigi žmogaus organizme gali atsirasti navikas. Antioksidantai subalansuoja „griaunantį“ laisvųjų radikalų poveikį. Tačiau labai svarbu pažymėti, jog jų patariama vengti pacientams, besigydantiems spinduline ar chemoterapija. Manoma, kad antioksidantai vėžines ląsteles gali apsaugoti lygiai taip pat, kaip ir sveikas. Taigi sumažinamas spindulinės ir chemoterapijos efektyvumas.
Vis dėlto teigiama, jog antioksidantai mažina riziką susirgti vėžiu, nors ir patikimų duomenų nėra. Svarbiausi jų – vitaminas C, karotinoidai. Vitaminą C kaupia paprastasis erškėtis, juodasis serbentas, paprastoji žemuogė, karotinoidus – vaistinė medetka, dygliuotasis šaltalankis, paprastasis šermukšnis.
Apibendrinant būtina pažymėti, kad vaistiniai augalai onkologijoje gali būti naudojami arba kaip apsauga nuo vėžinių ligų, arba nepageidaujamiems poveikiams mažinti, kada skiriamas tradicinis gydymas (derinant alopatinę (įprastinę) mediciną ir fitoterapiją). Kauno medicinos universiteto Socialinės farmacijos katedroje pirmą kartą Lietuvoje iš augančios šalyje žaliavos pagamintas vaistinių augalų kompleksas ir šiuo metu yra atliekami pilotiniai (žvalgomieji) tyrimai su savanoriais.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai