Kriptosporidiozė (A07.2)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Cryptosporidium – kokcidijų genties sporagyvių tipo viduląstelinis pirmuonis.
Dabar žinomos 2 žinduolių kriptosporidijų rūšys: C.parvum ir C.mūris.

2. Epidemiologija:
manoma, kad kriptosporidijos neturi savo šeimininkų. Jos gali parazituoti
įvairių gyvūnų
(raguočių, kiaulių, šunų, kačių, triušių) organizme, ypač joms imlūs veršiukai;
užsikrečia dažniausiai vaikai;
per užkrėstą vandenį, maistą, nešvarias rankas oocistos patenka pro burną į žarnyną.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 5–7 dienos;
ūminė Ilgos pradžia, karščiavimas;
apetito stoka, pykinimas, vėmimas;
viduriavimas enteritinio, rečiau enterokolitinio pobūdžio; jei yra imunodeficitas,
kriptosporidijos gali išplisti į kitus organus (trachėją, plaučius, kasą, inkstus, tulžies latakus);
gali būti besimptomė ligos eiga.

4. Diagnozę pagrindžia:
išmatų tepinėlyje, dažytame Cillo-Nilseno būdu, mikroskopuojant rastos
kriptosporidijų
oocistos;
imunologinių diagnostikos metodų (jie Lietuvoje dar netaikomi) duomenys;
žarnų bioptato histologiniame tyrime rastas pirmuonis.

5. Diagnozės formulavimas:
Cryptosporidiosis.
Ligos sunkumas: levis,mitis, gravis.

II. Gydymas:
1. Trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas:
sunkiais ligos atvejais skiriama paromomicino gerti po 500 mg 3 kartus
per dieną, 7 dienas;
sergant AIDS – po 500 mg 4–6 kartus per parą 14–28 dienas, po to palaikomoji dozė 500 mg per dieną;
galima skirti flukonazolo gerti po 100 mg per parą 10–21 dieną.
4. Patogenezinis ir simptominis gydymas kaip ir kitų žarnyno infekcinių ligų.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai