Mintys apie darbą, kuriame daug mirties

Nesvajojau tapti medicinos seserimi, - sako Vitalija, dirbanti didelės ligoninės intensyviosios terapijos (reanimacijos) skyriuje. - Visą laiką norėjau būti gydytoja. Maža būdama piešiau švirkštus, “gydžiau” lėles. Gydytoja netapau, tačiau ir nesigailiu. Gydytojams dabar sunku rasti darbą, o jis ne ką geresnis nei mūsiškis. Tik atsakomybės daugiau. Nuolatinės įtampos pakanka ir mūsų darbe. Po budėjimo namo einu pėsčiomis. Stengiuosi, kad sunkios mintys nusėstų pakelėje tarsi dulkės. Ne visuomet tai pavyksta. Pro šalį lekia automobiliai, ir atrodo, kad skubančių žmonių laukia tik džiugūs susitikimai ir malonūs rūpesčiai. Tačiau taip nėra.
 

Mūsų darbas - laukti mirties


Kartais iš anksto sužinome, kad atvežamas sunkus ligonis. Pasirengiame viskam, net pačiai blogiausiai baigčiai. Apsimauname pirštines ir laukiame. Tokiomis minutėmis kartais šmėsteli mintis, kad laukiame mirties. Taip būna neretai, nes mūsų skyriuje daug mirčių. Kai kurios seserys tyliai pasimeldžia. Kartais artimieji pakviečia kunigą.
Ligonių po traumų, sužeidimų, autoavarijų nuolat daugėja. Turėjome 12 lovų - neužtekdavo, dabar jų - 18, bet irgi maža. Kartais ligoniai guli palatose greta lovų, ant ratukų. Dėl vietos stokos juos tenka anksčiau laiko perkelti kitur.
Sunku išgyventi ligonių ir jų giminaičių likimus. Tik negalvojant apie tai galima susikaupti ir dirbti. Sunku būti šalia ligonio, kai niekuo negali padėti. Labiausiai įsimena atvejai, kai atvežami stipriai sužaloti žmonės, kai vyras rauda žmonos: “Ką mes vieni darysime? Penki maži vaikai...”. Ilgainiui atsiranda apsaugos mechanizmai, išmokstame savyje “užblokuoti” jausmus. Bet tai nėra gerai. Mažiau belieka nuoširdumo, atjautos. Labai išgyvenau, kai atvežė du žmones po autoavarijos. Vieną netrukus perkėlėme į skyrių, o kitą mums atvežė, galima sakyti, tik tam, kad uždegtume žvakę. Akimi matomų sužalojimų buvo nedaug. Tačiau iš žaizdos galvoje stipriai kraujavo, buvo matyti smegenys. Degė žvakė, mes stovėjome ir laukėme, kada monitorius parodys, kad gyvybė užgeso. Turėjau po kelių dienų vykti į kelionę, tačiau atsisakiau važiuoti, nes bijojau. Man atrodė, kad kelyje gali atsitikti nelaimė.
 

Kasdienybė


Darbas mūsų skyriuje nevilioja jaunų medicinos seserų. Mums reikia ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Nepakanka slaugytojų padėjėjais dirbančių vyrų. Merginoms sunku kilnoti ligonius. Ligonio kūnas kitoks nei sveiko žmogaus - atsipalaidavęs ir labai sunkus. O dauguma seserų - smulkutės. Kelioms tenka kilnoti pacientus, sveriančius šimtą ir daugiau kilogramų. Pusmetį, kol neveikė mūsų tomografas, tirti ligonius vežiojome kitur. Kartu reikia gabentis monitorių, lašelinės infuzijos sistemą, pirmosios pagalbos priemones, portatyvią talpą su deguonimi. Suskaičiavome, kad kelionė klinikų koridoriais pirmyn - atgal - “tik” pusantro kilometro.
Užsienyje padirbėjusios seserys pasidžiaugia, kad jos buvo vertinamos kaip lygiavertės partnerės. Ten kiekvienas atlieka savo darbą, visi jaučiasi vieno kolektyvo nariais. Darbai atliekami neskubant, nuo pradžios iki galo. O mes nespėjame baigti vieno darbo, gydytoja jau šaukia prie kito ligonio. Iš kito palatos galo vėl girdi: ”Sesute!”. Meti, bėgi. Pas mus visi skuba, nes trūksta rankų, etatai sumažinti kiek galima. Kartais negali padėti žmogui, nes neturi laiko. Apie norus ar nenorus nekalbama. Matai, kad sekreto pilna burna ir vamzdelis, tačiau tuo metu neprieini, nes padedi dar sunkesnės būklės ligoniui. O koks rezidentas, žiūrėk, dar aprėkia... Mūsų gydytojai, apžiūrėję pacientą ar atlikę procedūrą, nėra įpratę tvarkingai užkloti, nuvalyti tepalų, naudotų tyrimui atlikti. Seserys, kurios dirbo užsienyje, žino, kad ten gydytojas nepaliks ligonio netvarkingo. Kiekvienas savo darbą atlieka nuo pradžios iki galo, nes nėra aptarnaujančio personalo. Kaip būtų malonu, jei taip būtų ir pas mus. Jei gydytojas skuba, jis galėtų pasakyti: “Atsiprašau, aš paliksiu nesutvarkęs, manęs laukia”. Tada mes irgi jaustumėmės kitaip.
 

… ir šaukštas deguto


Mes į gydytojus kreipiamės “Jūs”, o gydytojai į mus - įvairiai - “Tu” arba “Jūs”. Kai kurie prie kreipinio “Jūs” prideda ir sesers vardą.
Visoms ne kartą yra tekę patirti, kad esame “žemesnioji kasta”. Kolektyve ypač “kibirkščiuoja atmosfera”, kai ateina dirbti naujų žmonių. Jie, dar kojų nesušilę, savo elgesiu parodo, kas esą. Yra žmonių, kurie, atrodo, iš prigimties nemalonūs. Tokie gydytojai mūsų nevertina kaip bendradarbių. Tą jie parodo kiekvienu savo judesiu.


 

Stengiamės padėti viena kitai.


Dauguma gydytojų, su kuriais dirbame - malonūs ir geranoriški. Jie niekuomet nekalba su seserimis rankas į kišenes įsibrukę, o jeigu seseriai dirbant nukrito koks instrumentas, visuomet pribėga ir paduoda.
Mes žinome, ko esame vertos. Už patirtį ir žinias pelnome pagarbą.
 

Ligonių nereikia bijoti


Keičiantis pamainai, einame prie kiekvienos lovos. Jei ligonis sąmoningas, kalbamės atokiau nuo jo. Pasakai, kokia ligonio būklė, kokios problemos, ką darei, ar maitinti, kaip maitinti, perspėji, kokių problemų tikėtis. Kai pas mus į praktiką ateina studentai, jie vaikšto kaip be vietos. Gal juos gąsdina sunkūs ligoniai ar slogi aplinka? Jei pamato degančią žvakę, visai sutrinka. Paprastai juos baugina mirštantieji. Prie tokio žmogaus neprašyk prisiliesti. Tačiau ko gi bijoti? Pas mus patekusieji tikrai nieko bloga nepadarys. Tai už ligoninės sienų reikia bijoti panašių į kai kuriuos mūsų ligonius. Studentai neturi patirties, nesusigaudo kas ir kaip, nežino darbo specifikos. Tačiau jie turėtų patys daugiau domėtis. Nors mums įdomu būti mokytojomis, tačiau kartais kol naujokams išaiškini, greičiau pati viską padarai ir tikrinti nereikia, ar gerai darbas atliktas. Jei studentai domisi, mes jiems viską parodome: kaip naudotis aparatūra, kaip ką atlikti. Kiekvienas, nors jam ir neteks dirbti tokio darbo, turėtų pasinaudoti proga išmokti slaugyti sunkius ligonius, tvarstyti pragulas ir atlikti kitus darbus, nes gal kada žinios labai pravers. O medikui tai turėtų būti ir įdomu.
 

Ne tik balta spalva


Džiugu, kad gali padėti, bendrauti su žmonėmis. Malonu, kai su pacientu gali pakalbėti apie jo sveikatą, problemas. O kai matai gulintį žmogų ar tik gulintį kūną, pasilieki vienas su savo sunkiomis mintimis. Tuomet atsiranda sunkiai paaiškinama nuojauta, kokiu būdu galėtum padėti. Kai yra laisvesnio laiko, būdama prie žmogaus be sąmonės, klausiu savęs: “Kuo galėčiau padėti? Kas jam negerai?”. Ateina mintys, kokia procedūra padėtų. Tai atlieki intuityviai, lyg vadovaujant šeštam pojūčiui. Po kiek laiko matai, kad padarei gerai. Jei tai atlieki iš pareigos ar kad užsidirbtum - rezultato nebus. Labai skambi frazė, kad mediką turi traukti viskas, kas ligoninėje vyksta. Nemanau, kad ką nors trauktų pasituštinusio, pasišlapinusio, apsivėmusio žmogaus vaizdas. Tačiau kai taip atsitinka, stengiesi kuo greičiau viską sutvarkyti. Ligoniai guli ant klijuotės, prakaituoja. Jei paprašome ateinančių į praktiką studentų nuplauti žmogų ar bent nuprausti veidą, jie šalinasi tokių darbų. O jei dar pamato, kad žmogus pasituštino - išbėga iš palatos. Liekame vienos su “bėda”. Mums privalu viskam turėti laiko. Pasiraitojame rankoves, maunamės pirštines, velkamės chalatus, dedamės prijuostes, kepures. Plaunama palatoje - neišveši ligonio kartu su kvėpavimo aparatu, lašeline. Po to lieka kvapas, nors ir vėdiname patalpas. Mes - “aptarnaujantis personalas...”.…
Pašaliečiui gali pasirodyti, kad visi ligoniai - kaip gulbės pataluose, seselės tik vaistukus suleidžia, vaikšto ir šypsosi. Yra labai daug sunkių darbų. Niekas nemato, kad mes mažiausiai kartą per parą keičiame patalynę ir prausiame ligonius, mažiausiai šešis kartus valome burną, o sekretą, jei jo yra, siurbiame daug kartų. Ligoniai vartomi mažiausiai kas keturias valandas, o jei gresia pragulos - dažniau. Yra seserų, kurioms sunku dirbti. Kartais medicinos mokykla pasirenkama neįstojus, pavyzdžiui, į pedagoginį institutą ar paklausius draugių arba tėvų patarimo. Tačiau tokių yra nedaug.
 

Studijos ir darbai


Universitete žadama atidaryti neakivaizdinį slaugos skyrių. Daugelis iš mūsų to laukia. Neseniai medicinos mokyklas baigusios slaugytojos kitaip dirba. Su jomis yra apie ką pasikalbėti, ypač - psichologijos temomis. Yra skirtumas ir tarp medicinos mokyklą bei universitetą baigusių slaugytojų. O mes, mokslus baigusios prieš keletą ar keliolika metų, sukamės, kaip išmanom. Mūsų ramstis - praktika ir patirtis. Malonu, kai kviečia ir į kitus skyrius, nes sugebi atlikti visas procedūras, gali pamokyti. Aišku, ir gydytojai sudėtingesniais atvejais žino, ką pasikviesti į pagalbą, kieno rankos atsakingu momentu bus vikresnės ir nesudrebės.
Nenorėčiau dirbti mažoje ligoninėje ar ambulatorijoje. Pas mus nuolat kažkas vyksta, keičiasi situacijos. Nėra laiko kavą gerti, smaguriauti. Kai pavyksta padėti esant sudėtingam atvejui, visi pasijaučiame lyg “ant sparnų”...

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai