Reformos vėjuos – pacientas

Man, kaip tikriausiai ir jums, susirgus nelabai rūpi, kiek kainuoja valstybinėje ligoninėje teikiama pagalba, – sąžiningas mokesčių mokėtojas nori būti gydomas greitai ir kokybiškai. Taip buvome ir esame įpratę, to tikimės ateityje. Tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje pradėta sveikatos reforma šiandien vėl reformuojama. Koks paciento likimas šiuose reformų labirintuose?
 

Dėmesys tik deklaruojamas


Visos vyriausybės – ir kairiosios, ir dešiniosios – deklaruoja, kad sveikatos apsauga yra prioritetinė sritis, bet tik žodžiais. Europos Sąjungos šalyse sveikatos apsaugai vidutiniškai skiriama ne mažiau kaip 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Pas mus perpus mažesnė dalis – 5 proc. buvo įrašyti šalies Konstitucijoje, bet tiek niekuomet nebuvo skirta. Dabar šis skaičius iš viso išnyko iš pagrindinio šalies dokumento.
2009-ųjų pradžioje paskelbta, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra viena prasčiausių Europoje. Ja nepatenkinti 58 proc. gyventojų ir 65 proc. gydytojų (Lietuvos ir Didžiosios Britanijos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“, 2007 m.). Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, tarp 191 pasaulio valstybės Lietuva pagal sveikatos sistemos pasiekimus užima 52-ąją vietą, o pagal sveikatos sistemos bendrą veiklą – 73-ą vietą.
Tikėtasi, kad 2010-aisiais sveikatos apsaugai bus skirta 4 mlrd. 600 mln. litų. Tačiau šiemet, peržiūrėjus „Sodros“ administruojamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) įmokų sumą, paaiškėjo, kad ji gali sumažėti 700 mln. litų. Įvertinant tai, kad sveikatos sistemos biudžetas šiemet jau sumažėjo 300 mln. litų, akivaizdu, kad kitąmet finansavimas gali sumažėti visu milijardu.
Lėšos sumažėjo ir jos iš biudžeto padengiamos tik 70–80 proc., todėl gydytojams tenka taupyti mažinant tyrimų, vaistų kiekį ir kai kuriuos medikamentus pirktis patiems ligoniams, t.y. kiekvieno ligonio klausti: „Jums skiriu N vaistus, bet jų reikės įsigyti patiems. Žinoma, jei galite“. Žinoma, galime, nes dėl sveikatos žmogus iš piniginės trauks ir paskutinius litus. Tas pats žmogus, kuris visą gyvenimą sąžiningai mokėjo mokesčius ir susirgęs tikėjosi visokeriopos pagalbos.
Maža to – pastaruoju metu medikų dėmesys labiau sutelktas ne į ligonių gydymą, o į vėl paūmėjusią sveikatos sistemos pertvarką.

 

Biurokratų vingrybės


Iš Ministerijos stalčiaus ištrauktas gal prieš du dešimtmečius ten nugulęs sveikatos reformos projektas ir, prasidėjus sunkmečiui, ryžtingai nutarta įgyvendinti. Kokia šios senos-naujos reformos esmė?
Reformos tikslas – didžiąją paslaugų dalį sutelkti į ambulatorinę grandį. Suprantama, šiais laikais reikia skrupulingai taupyti lėšas, o ambulatorinis gydymas pigesnis – ligoniui nereikia lovos, jo nereikia maitinti, nereikia, kad prie jo budėtų slaugytoja. Tuo tikslu plėtojamos ir dienos stacionaro paslaugos, kai ligonis po operacijos ar kitų gydymo procedūrų tą pačią dieną išleidžiamas namo. Ir jam nereikia teikti maitinimo, nakvynės paslaugų. Sako, taip yra visame pasaulyje, ir mes šitą tvarką jau šiek tiek žinome.
Tačiau užsimota reorganizuoti gydymo įstaigas pagal planą „3R“ – visas ligonines suskirstyti į rajonines, regionines ir respublikines. Paprastai tariant, rajono ligoninėse liktų tik sergančiųjų ir senyvų pacientų slauga, regioninėse ligoninėse būtų teikiama pirmoji pagalba ir būtinas gydymas, ir tik susirgę mirtina liga patektume į respublikinę ligoninę, t.y. Vilniaus universiteto Santariškių ar Kauno medicinos universiteto klinikas. Rajono ligoninėse bus atsisakyta reanimacijos paslaugų, chirurginių operacijų ir kitų brangiai kainuojančių paslaugų. Suprantama, visa tai – racionalaus lėšų panaudojimo arba taupymo vardan.
Bet įsivaizduokime solidaus amžiaus pacientą, gyvenantį Prienų rajone. Vieną vakarą jį, skaitantį laikraštį, ištinka infarktas. Iki Prienų ligoninės – 10 kilometrų, tai atstumas, kurį galima automobiliu įveikti labai greitai ir laiku suteikti žmogui pirmąją pagalbą, t.y. išgelbėti jam gyvybę. Kitas variantas – tas pats pacientas, ištiktas infarkto, vežamas 60 kilometrų iki Kauno klinikų, nes Prienų ligoninėje jau nėra kas jam kvalifikuotai suteiktų pagalbą. Kiekvienas sau tyliai paskaičiuokime jo gyvybei kilusios rizikos laipsnį ir pabandykime įsivaizduoti save to paciento vietoje.
 

Šeimos gydytojas – ne Dievas


Sugrįžkime prie naujos reformos teiginio, kad visas dėmesys bus telkiamas į ambulatorinę grandį, t.y. mūsų sveikata dar intensyviau rūpinsis šeimos gydytojai. Bet ar jie sugebės išgydyti pasiligojusius žmones, juolab kai rajonų ligoninių funkcijos bus sumažintos iki minimumo? Ar tokia reforma neatsigręš prieš sergantį žmogų?
Iki šiol 80 proc. visų sveikatos priežiūros funkcijų ambulatorinė grandis tikrai nesugebėjo atlikti – prie šeimos gydytojų kabinetų nusidriekusios eilės, kurias jie sumažina tik pasilikę po darbo valandų. Neaišku, kaip bus ir tame pačiame kaime, kur paslaugų prieinamumas sunkus. Pasak sveikatos politikos specialistų, vienintelė išeitis – sugalvoti, kaip pritraukti pacientų lėšas. Pavyzdžiui, Slovėnijoje iš privalomojo sveikatos draudimo fondo finansuojama 80 proc. sveikatos paslaugų, o likusią dalį dengia ligoniai. Tokios priemokos galbūt padėtų išgyvendinti korupciją: gydytojai nevaikščiotų atvėpusiomis kišenėmis, o pacientai nesitaikytų į jas ką nors įleisti... Ligoniai tuomet oficialiai mokėtų į gydymo įstaigos kasą, o medikai nebūtų linksniuojami kaip kyšininkai.
Bet kiek turės išmanyti šeimos gydytojas, turintis ir gydyti sergantįjį cukriniu diabetu, ir suteikti profesionalią pagalbą patyrusiam nugaros traumą? Ar pajėgs? Tokios šeimos gydytojo pareigos nuošalesnėje vietovėje primena gūdžius carinės Rusijos laikus, kai vienintelis valsčiaus gydytojas speiguotą naktį arkliais kinkytu vežimu važiuodavo pas karščiuojantį ligonį...
 

Išeitis – rūpestis sveikata


Jau nemažai metų kalbama apie dar vieną sveikatos priežiūros gerinimo išeitį – papildomą sveikatos draudimą. Tačiau sveikatos apsaugos ministrai, sveikatos politikai keičiasi, o jis – nė iš vietos.
Gal reikiamą gydytoją greičiau pasiekti padėtų sveikatos draudimo kortelė? Vėlgi – tai galima įgyvendinti tik per papildomą sveikatos draudimą, bet ten, kur jis įdiegtas, draudimo įmokos auga sparčiau už atlyginimus, nes brangsta medicinos įranga, technologijos ir t.t. Visuomenė tarsi susiskaldo į du sluoksnius, ir medicinos paslaugos tampa priklausomos nuo socialinės padėties. Bet privatus sveikatos draudimas būtų naudingas tuo, kad mes labiau saugotume savo sveikatą, žinodami jos kainą.
O kol Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija reformuoja sveikatos apsaugos sistemą ir žada mums geresnį rytojų, juo pasirūpinkime patys – pasidomėkime sveika mityba, sportuokime, skirkime laiko poilsiui. Pasirūpinkime valstybės lėšomis vykdomų programų – širdies ir kraujagyslių ligų, gimdos kaklelio vėžio, prostatos vėžio ir kt. profilaktikos – teikiamomis galimybėmis. Anksti diagnozuotos ligos nebaisios – jos išgydomos.
Kai būsime sąmoningi, taupūs, būsime ir turtingi.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai