Gyvenimas sergant artritu

Šįkart pagrindinės pašnekovės, kuri sutiko pasidalinti savo ligos, reumatoidinio artrito, ypatumais su mūsų skaitytojais, teko eiti pakalbinti į ligoninės palatą. Moteris buvo ką tik po kelio sąnario operacijos. Nors jos visas kūnas buvo apimtas ligos, bet nuo jos sklido žmogiška šiluma. Nelengvam pokalbiui įsibėgėjus, iš Zitos Vaičiulytės, Šiaulių kaulų, raumenų ir sąnarių ligomis sergančiųjų draugijos „Artis“ pirmininkės, veido nedingo šypsena. Ji sergančiąją nuo niūrių minčių gelbsti nuo pat ligos atsiradimo pradžios.
 

Kai užeina sąstingis


„Tada, atsimenu, negalėjau net užkloto ant savęs užsitraukti, pirštai buvo nejudrūs, tarsi sustingę. Toks sąnarių sustingimas būdingas šiai ligai. Tai buvo siaubinga – negali nieko nei paimti, nei pajudinti, skausmas didžiausias. Dar tą skausmą galėjau kažkaip pakęsti, bet pirštai.... jie nesijudino! Galbūt yra kam nors toks jausmas buvęs, kai nori ką nors padaryti, bet negali, – kūnas stabdo. Tai baisu... kol neišsijudina tas rytinis stingimas, tiesiog ašaros sunkiasi dėl to, kad neturi jėgų atlikti net paprasčiausio veiksmo, tarkim, paimti duonos riekės arba atsukti dujų kranelio. Tik vėliau, artėjant vakarui, judesiai tampa lengvesni...”.
Z.Vaičiulytei reumatoidinio artrito požymiai prasidėjo tuomet, kai susirgo gelta ir gana sunkiai ją persirgo. Tai atsitiko prieš 25 metus, kai dirbo gamykloje. Buvo nustatytas gana didelis kraujo nusėdimas –iki 65 mm/h, tuo tarpu normalus būna iki 14 mm/h. Taip prasidėjo uždegimo procesas, bet gydytojai nerado priežasties, kodėl tas uždegimas buvo toks didelis.
Gyvenimas po reumatoidinio artrito diagnozės pasikeičia, su tuo turi tiesiog susitaikyti. Reikia nuolat vartoti hormonus – metrotraksatą, medrolį ir nuskausminamuosius. Jų vartojimo nutraukti negalima, nes tai gali greitai paveikti inkstus, kepenis. Kiekvieną mėnesį reikia eiti pas reumatologus. „Mūsų, Šiaulių reumatologės labai geros, Jolanta Jankauskienė, Lida Kaušienė ir Rasa Dusleikienė, kurios rūpinasi mūsų, sergančiųjų reumatoidiniu artritu, sveikata,” – pastebi Zita Vaičiulytė. Beje, anksčiau jos turėjo daugiau teisių prižiūrėti sergančiuosius, dabar dalį jų funkcijų perėmė šeimos gydytojai.
 

 

Klastingas židinys pėdose


Iš pradžių pacientės sąnariuose nebuvo aptikta jokių reumatoido pėdsakų. Medikai galvojo, kad tai vilkligė, bet diagnozė nepasitvirtino. Tik vėliau, per vizitaciją gydytojai moteriai pasakė, kad reikia atkreipti dėmesį į pėdas, kuriose, pagal padarytas nuotraukas, buvo aptiktas klastingos ligos, reumatoidinio artrito židinys. Tada Vilniuje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ji pragulėjo pusantro mėnesio tyrimams atlikti.
Pirmiausiai reumatoidinis artritas pažeidė tik mažuosius sąnariukus, esančius kojų pėdų pirštuose ir pačioje pėdoje. Tai sukėlė didelį uždegimą. „Dabar tie sąnariukai man jau išpjaustyti“, – teigia Zita. Ir, atidengusi apklotą, parodo savo išoperuotus kojų pirštus – dabar jie atrodo tarsi užlipę vienas ant kito, o pačios kojos plonos, išvargintos artrito skausmų. Tiesa, kol moteris negėrė hormonų, koja buvo labai sutinusi. Pašalinus kelio sąnarį, kurį labai skaudėjo, moteris viliasi, kad stiprių skausmų nebebus.
Pradėjus leisti hormonus ir pradėjus gydymą, skausmas aprimo, bendroji savijauta pagerėjo.
 

Ligą prisiminė tik ligoninėje


Nepaisant to, kad ponia Zita serga tokia sunkia, nepagydoma liga ir gyvena viena, ji jaučiasi gerai! Jai patinka visuomeninė veikla, patinka būti apsuptai žmonių, jiems patarti, padėti. Dėl to prieš šešerius metus įkūrė draugiją „Artis“, kuri vienija žmones, sergančius kaulų, raumenų ir sąnarių ligomis. Šiuo metu klubo narių skaičius išaugo iki šimto dvidešimties – žmonės pajunta, kaip svarbu užsiimti veikla, susiburti. Tokios asociacijos vienija sergančiuosius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje ir kitur. Svarbu, kad žmonės kreiptųsi ir norėtų bendrauti.
Beje, neseniai ji su kita klubo nare dalyvavo kursuose „Kaip padėti sau sergant artritu“, gavo diplomus. Tai nemokami kursai, kuriuose sergantieji supažindinami su pagalbos sau metodais nuo pat uždaro rato pradžios – „skausmas, depresija, vaistai, pagerėjimas”, kuris kartojasi. O tokie ir panašūs kursai ypač reikalingi, nes sergamumas šia liga vis didėja, suserga vis jaunesni žmonės, kuriuos tai ypač gąsdina.
Pirmininkės teigimu, įsitraukus į klubo veiklą, bendrai sprendžiant problemas, domintis gydymo naujovėmis ir skleidžiant šią informaciją žmonėms, apie savo ligą lyg ir užsimiršti. Ir šis metodas tarsi kaip savotiškas gydymas puikiai tinka visiems klubo nariams. „Turiu daug veiklos, gydausi, todėl apie savo ligą dažnai net nepagalvoju. Tik gulėdama ligoninės lovoje, ją kažkaip prisiminiau. Kartais klube taip smagiai pasijuokiame iš ko nors (kad ir iš savęs, kai užeina sąnarių sąstingis), kad, rodos, visos ligos išgaruoja,” – prisimena klubo „Artis“ pirmininkė.
 

Vien tik vaistais neišgydysi


Robertas Mikalauskas, Šiaulių apskrities ligoninės traumatologijos-ortopedijos skyriaus vedėjas, operavęs ir prižiūrėjęs Z.Vaičiulytę.
Gydytojas teigia, pažiūrėjus į nuotraukas ir į bendrą Z.Vaičiulytės organizmo būklę, galima tik stebėtis, kaip dar žmogus su tokiais organų pakitimais atkentėjo visas operacijas. Pacientės sveikatos būklė išties nelengva. Tiek pirmoji klubo operacija, tiek dabartinė, kelio sąnario, gydytojo teigimu, pavėluotos ir nelengvos, su gana dideliais sąnarių pakitimais. Jų yra ir keliuose, ir klubuose, ir rankose. Tokioje stadijoje pašalinus vieną ar kitą ligos židinį ir pradėjus gydyti, bendroji savijauta paprastai pagerėja. „Manau, ji tą pagerėjimą galėtų patvirtinti,” – sako gydytojas.
Kodėl liga prasidėjo? Vedėjo teigimu, šiais laikais turbūt niekas negali pasakyti tikslių ligos atsiradimo priežasčių. Susirgimui gali turėti įtakos ir paveldimumas, ir mityba, ir darbas, kai ilgai sėdima ar stovima. Žodžių, vienos priežasties nėra. Daugelis serga gelta, bet nesuserga reumatoidiniu artritu. Pasak vedėjo, gelta Z.Vaičiulytei galbūt galėjo kažkiek pabloginti, paaštrinti artritą, bet tai ne pagrindinė priežastis, dėl ko artritas atsirado.
Gydytojas pastebi, kad sergančiųjų sąnarių ligomis skaičius didėja. Ir labai svarbu kada jis sureagavo į savo ligą ir pasiryžo operacijai.
„Paprastai pas mus pacientas operuojamas tada, kai jam jau visiškai iškrypsta sąnariai, kai žmogus nebepaeina ir būna išleidęs krūvą pinigų brangiems vaistams. Tuo tarpu Vakarų valstybėse dažniausiai operuojama ligai dar esant labai ankstyvų stadijų. Mano manymu, jeigu žinai, kad reikės operuoti, tai ryžtis atlikti reikėtų greičiau, – teigia vedėjas. – Anksčiau operuoti geriau – ir pats žmogus sveikesnis, ir deformacija mažesnė, ir nereikia ilgą laiką gerti vaistų, kurie pakenkia ir kitiems organams. Tuomet tikėtina, kad operacija bus sėkmingesnė.“

Susiję straipsniai

Mūsų draugai