Juostinė pūslelinė (B02)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – virusas Varicella zoster (VZV, HHV3), turintis DNR, galintis sukelti dvi skirtingas ligas: vėjaraupius ir juostinę pūslelinę; juostinė pūslelinė dažnai būna endogeninės kilmės, kaip tolimas vėjaraupių atkrytis. Virusas priklauso Herpesviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantis vėjaraupiais, rečiau – juostine pūsleline žmogus; užsikrečiama lašiniu per orą ir sąlyčio būdu; vaikai gali užsikrėsti nuo sergančiojo juostine pūsleline, vėjaraupiais ir atvirkščiai; aprašytas transplacentinis perdavimo būdas; virusas sukelia atsparumą (imunitetą) vėjaraupiams, bet vėjaraupiai nesukelia atsparumo
(imuniteto) herpes zoster, liga nesikartoja.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 1–3 savaitės;
ikibėrimų fazė:
skausmas toje vietoje, kur bus bėrimas (pagal nervo kamieną); galvos skausmai;
bėrimo fazė:
smulkūs susigrupavę bėrimo elementai, iš pradžių papulės, vėliau jos virsta pūslelėmis
– grupės pūslelių, pilnų serozinio skysčio; oda aplink bėrimą paraudusi ir patinusi;
bėrimas pagal nervų kamienus (dažniausiai pagal tarpšonkaulinius, bet gali būti ir pagal veidinį, klausos, akių ir kt. nervus);
stiprus neuralginis, užeinantis bangomis skausmas; padidėję sritiniai limfmazgiai;
pūslelės greitai virsta šašais, jų vietoje – įdubę randeliai;
galimas bėrimų išsisėjimas po visą kūną;
pūslelinė infekcija gali plisti, sukeldama serozinį meningoencefalitą, mielitą, encefalitą;
galima trišakio nervo neuralgija, veidinio nervo parezė;
persirgus gali ilgai (3–6 mėn.) skaudėti pažeidimo vietą; 

pavojingiausia yra regos nervo herpes zoster ophthalmicus, kai dažnai pažeidžiama
ragena (keratitas, iridociklitas) ir susidaro jos drumstis (leukoma);
retai – herpes zoster generalisatus (kartu su vėjaraupiais); herpes zoster haemorrhagicus gangrenosus.
4. Diagnozę pagrindžia:
tipiška ligos klinika (pūslelės vienoje kūno pusėje, neuralginis skausmas);
retai praktiškai taikomi tyrimai:
pūslelių skystyje mikroskopuojant randamos daugiabranduolės ląstelės,
turinčios
intarpų;
virusologinis tyrimas - tiriamosios medžiagos pasėlis į ląstelių audinių kultūras;
virusų antigenų radimas IFR pūslelių turinyje;
virusų nukleorūgščių nustatymas (PGR).
5. Diagnozės formulavimas:
Herpes zoster intercostalis VII, f.levis (mitis, gravis).
Herpes zoster generalisatus: meningoencephalitis serosa, f.gravis.
II. Gydymas:
1. Dieta – P1.
2. Etiotropinis gydymas:
a) acikloviro (zovirakso), valacikloviro skiriama kaip ir sergant herpes simplex
b) sunkiai ir išplitusiai formai gydyti – acikloviras į veną arba adeninarabinozido (vidarabino) po 15 mg/kg 2 kartus per parą j veną, gydymo kursas – 10 dienų;
c) antrinei infekcijai išvengti vietiškai skiriama chlorheksidino vandeninio tirpalo, metileno mėlynojo;
d) bakterinę superinfekciją gydyti skiriama antibiotikų.
3. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai (sergant sunkia forma) į veną lašinama elektrolitų, gliukozės,
koloidinių tirpalų;
b) dehidratacijai (sergant meningoencefalitais) skiriama manitolio, furozemido
(lazikso).
4. Simptominis gydymas:
a) kai lengva forma, skiriama salicilatų, analgetikų, B grupės vitaminų;
b) amitriptilino gerti 75 mg per dieną arba karbomazepino (flnlepsino) gerti 400– 1200 mg per dieną (neuralgijos profilaktikai ir skausmams slopinti);
c) oksigenizacija baro kameroje (jei nėra kontraindikacijų dėl somatinių ligų), sergant sunkiomis išplitusiomis formomis.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai