Inhaliacinė karštinė

Apibrėžimas. Inhaliacinė karštinė yra įvairių medžiagų inhaliacijos sukeltas plaučių pažeidimas, pasireiškiantis nesunkiais respiraciniais simptomais, karščiavimu, bendru negalavimu, mialgija.
Etiologija ir patogenezė. Inhaliacinę karštinę gali sukelti daugelis profesinių ir neprofesinių išorės veiksnių – cinko oksido ir kitų (iš jų suvirinimo) metalų garai, sinteniniai polimerai, organinių medžiagų (grūdų, šieno, humuso, linų, kanapių, medvilnės, siloso, komposto, medžio ir kt.) dulkės, drėkinimo sistemų aerozoliai ir kt. Nors medžiagos yra skirtingos, manoma, kad ligos patogenezė daugeliu atvejų yra panaši. Įkvėpus dulkių, plaučiuose prasideda neinfekcinis uždegimas (alveolitas), kuriam būdinga gausi neutrofilų infiltracija plaučių parenchimoje, vėliau ji savaime rezorbuojasi.

Klinikiniai simptomai. Liga prasideda staigiai – po 4–8 valandų nuo dulkių ar garų inhaliacijos. Eiga dažniausiai nesunki, pasveikstama savaime. Inhaliacinei karštinei būdinga, kad liga prasideda be prieš tai buvusios sensibilizacijos, o jei medžiagos inhaliuojama pakartotinai, klinikiniai simptomai būna silpnesni ar net visai nepastebimi.
Tyrimo metodai. Kraujyje būna leukocitozė. Atliekant rentgeninį tyrimą, gali būti matoma nedidelių infiltracinių pokyčių.
Diagnostika ir diferencinė diagnostika. Diagnozė grindžiama anamneze (gausi dulkių ar garų inhaliacija) ir būdingais klinikiniais simptomais. Inhaliacinę karštinę būtina skirti nuo infekcijos, egzogeninio alveolito, bronchinės astmos. Inhaliacinei karštinei nebūdinga sunki ligonio būklė, hipoksemija, didelės apimties rentgeniniai plaučių pokyčiai, todėl jie dažniausiai rodo, kad yra ūminis plaučių pažeidimas ar ūminio respiracinio distreso sindromas.

Gydymas ir prognozė. Specifinio gydymo nėra. Gydoma simptomiškai. Pasveikstama per kelias dienas. 

 

Klinikinė pulmonologija, ketvirtasis papildytas leidimas / parengta vadovaujant Edvardui Danilai

Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2015 m. – 989 p.

Mūsų draugai