Tylusis žudikas – hepatitas C

Sergant įvairiomis ligomis jaučiami patys įvairiausi ir dažniausiai ne patys maloniausi simptomai. Tuomet skubame pas gydytojus, į vaistines ir stengiamės kuo greičiau pasveikti, kad tik nebetektų kentėti nemalonių pojūčių. Tačiau, deja, yra ir tokių ligų, kurios žmogui žalą daro apie tai „nepranešdamos“. Viena iš jų yra hepatitas C. Apie jį kalbame su Vilniaus universiteto infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos vedėju prof. habil. dr. Arvydu Ambrozaičiu.
 

Kas yra hepatitas C?


Lėtinis hepatitas C – tai lėtinis kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito C virusas.
Šis virusas buvo surastas gana neseniai – 1989 metais, nors apie jo egzistavimą buvo žinoma jau daug anksčiau. Šiuo metu pasaulyje yra apie 170–200 milijonų juo užsikrėtusių žmonių (apie 3 proc. pasaulio gyventojų), iš jų 8–9 milijonai yra Europoje. Kasmet nustatoma apie 3–4 mln. naujų hepatito C atvejų. O kiekvienais metais nuo šio viruso sukeltų ligų miršta apie pusę milijono žmonių.
Manoma, kad 2015 m., palyginti su 1990 m., sergančiųjų skaičius JAV padidės keturis kartus, tad galima prognozuoti, kad panaši tendencija bus ir Europoje, ir Lietuvoje.
Gali iškilti klausimas, kodėl užsikrėtusiųjų skaičius didėja. Taip yra todėl, kad tik dabar yra išaiškinami ligoniai, užsikrėtę prieš 20–30 metų.
Manoma, kad Lietuvoje yra 50–70 000 hepatito C viruso nešiotojų (apie 2 procentai gyventojų), nors, kiek yra iš tikrųjų, negalima pasakyti. Gydymo įstaigose (7 centruose Lietuvoje) yra tik apie 3000 sergančiųjų.
Taip pat nedžiugina ir tai, kad, nors vyksta gydymas, pacientų skaičius kasmet padidėja 15 procentų.
Hepatitas C – tyli liga, tylus žudikas (angl.silent killer), jos eiga yra besimptomė, o pati ji yra išaiškinama atsitiktinai, tiriant ligonio kepenų fermentų aktyvumą.
Hepatitas C sukelia apie 60 proc. kepenų vėžio atvejų, dėl jo atliekama apie 30 proc. visų kepenų transplantacijų. Virusinis hepatitas C dažniausiai nustatomas darbingo amžiaus žmonėms, vyrai juo serga dažniau nei moterys.
Tik 15–25 proc. užsikrėtusiųjų perserga geltine jo forma, o visiems kitiems vystosi besimptomė, begeltė ūminė ligos forma, tad, kadangi nėra simptomų, liga nediagnozuojama. Dėl šios priežasties ūminės liga pereina į lėtinę (po 6 mėnesių nuo užsikrėtimo). Liga progresuoja palaipsniui – per 10–40 metų.
 

Kaip užsikrečiama hepatitu C?


Pagrindinis hepatito C viruso perdavimo kelias – per užkrėstą kraują ir organizmo skysčius. Lietuvoje – per kraujo perpylimus, organų persodinimą, chirurgines intervencijas, kurie buvo atlikti iki 1993 m. Taip pat užsikrėsti galėjo žmonės, kurie tuo metu buvo kraujo ar plazmos donorai, kadangi tada buvo naudojami daugkartiniai švirkštai, flakonai.
Tačiau nuo 1993 metų visi Lietuvos kraujo centrai turi aparatūrą, kuria tikrinamas donorų kraujas, todėl tokių užsikrėtimų nebepasitaiko. Tačiau virusiniu hepatitu C dar galima užsikrėsti naudonatis sergančiojo dantų šepetėliu, skutimosi peiliuku, žirklėmis, manikiūro reikmenimis, plaukų kirpimo mašinėle, darant tatuiruotes, akupunktūrą, veriant auskarus higienos reikalavimų neatitinkančiuose salonuose.
Lietuvoje šiuo metu pagrindinis užsikrėtimo būdas yra per intraveninių narkotikų švirkštus. Nemažai jaunimo, kažkada vartojusio narkotikus, arba tų, kurie darėsi tatuiruotę įstaigoje, naudojančioje daugkartinius instrumentus, yra užsikrėtę šiuo virusu. Hepatitu C taip pat galima užsikrėsti turint lytinių santykių su žmogumi, infekuotu hepatito C virusu, gydytojai užsikrečia gydydami traumas, įsidūrę ar įsipjovę.
 

Kokie ligos simptomai?


Jei tai ūminis hepatitas C – simptomų būna. Ligonis pagelsta, jį pykina, praranda apetitą, jo kepenys padidėja. O štai lėtinis hepatitas C, kaip minėta, simptomų neturi: ligoniai patys tvirtina, kad jaučiasi gerai, nepatiria jokių nepatogumų. Tačiau, nors ir labai retai, bet būna ir tokių atvejų, kai jaučiamas silpnumas, nuovargis, po riebaus maisto skauda kepenis. Deja, atsiradus simptomams, dažniausiai jau būna per vėlu.
Iš viso yra keturios ligos stadijos. Pirmiausia liga pasireiškia kepenų fibroze – kepenų randėjimu (kepenų ląstelių vietą užima jungiamasis audinys). Sunkiausia ligos stadija – kepenų cirozė per dvidešimt metų išsivysto 20–30 proc. užsikrėtusiųjų. 10–20 proc. ligonių praėjus 20 metų nuo užsikrėtimo pasveiksta savaime, o 1–4 proc. sergančiųjų kepenų ciroze išsivysto kepenų vėžys.
Labai didelę reikšmę ligai ir jos eigai turi žmogaus amžius užsikrėtimo metu. Jeigu žmogus užsikrečia iki dvidešimties metų, tai tikimybė, kad jam išsivystys cirozė, yra maža – tai gali užtrukti net iki 40 metų (žinoma, priklauso nuo to, kiek jis vartoja alkoholio, ar nėra nutukęs, nerūko, nėra kitų virusų). Tačiau užsikrėtusiam vyresniam nei 50 metų asmeniui cirozė gali išsivystyti ir per 10 metų.
 

Ligos gydymas


Yra gana efektyvių šios sudėtingos ligos gydymo metodų. Šiuo metu pažangus gydymo būdas – pegiliuoti interferonai (leidžiami injekcijomis kartą per savaitę) su ribavirinu (kapsulėmis). Vartojant tokius derinius, ilgalaikė remisija pasiekiama 3 iš 5 pacientų. Lietuvoje registruoti du pegiliuoti interferonai – alfa-2b (Schering-Plough) ir alfa-2a (Roche).
Gydymas pegiliuotų interferonų ir ribavirino deriniu ES buvo patvirtintas 2003 metais, teigiamo jo poveikio tikimybė yra nuo 60 iki 80 proc., tai priklauso nuo to, kokia viruso atmaina. Yra 8 ligos genotipai. Lietuvoje paplitę 1, 2, ir 3. Esant 2 ar 3 atmainai , pasveikimo procentas gali būti netgi iki 90 proc., tačiau užsikrėtus 1 genotipu – piktybiška atmaina, tikimybė pasveikti po metų gydymo kurso yra tik apie 40 proc. Lietuvoje nuo 2000 metų vartojamas paprastas interferonas ir ribavirinas, jų poveikis apie 40 proc. Nuo 2005 m. apie 200 užsikrėtusiųjų hepatitu C pacientų per metus gydomi pegiliuotais interferonais. Tačiau tai yra labai mažas gydomų pacientų skaičius. Vien per 2006 m. Buvo diagnozuoti 700 nauji hepatito C atvejai. Taigi, Lietuvoje tik kas trečias pacientas gali gauti efektyviausią šiuo metu esantį gydymą.
Šiuo metu laukiama, kol bus patvirtinta naujai parengta hepatito C gydymo metodika, pagal kurią pegiliuotas interferonas bus skiriamas anksčiau negydytiems ligoniams, užsikrėtusiems pirmo tipo hepatitu C, ligoniams, kuriems gydymas paprastu interferonu nepadėjo ar pasireiškė ligos atkrytis gydant vienu iš pegiliuotų interferonų. .
Tačiau žmogui, užsikrėtusiam 2 ar 3 tipo hepatitu C, bus taikomas ankstesnis gydymo būdas paprasto interferono ir ribavirino deriniu. Taip yra todėl, kad mūsų ligonių kasos neturi pinigų hepatito C naujausiam gydymui visiems ligoniams, kuriems tai reikalinga, nors Vakarų Europos šalyse šis senasis būdas paprastu interferonu jau nebetaikomas. Šiais metais pegiliuotam interferonui centralizuotai pirkti buvo skirta 6 mln. litų, t.y. apie 170 ligonių gydymui, tačiau vaistai nebuvo pristatyti į gydymo įstaigas, nes nuspręsta gydymą pegiliuotais interferonais įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, bet ir šis procesas nuo vasaros iki šiol taip ir nepajudėjo. Pas gydytojus susikaupė eilės laukiančiųjų su viltimi gauti naujausią gydymą.
 

Audringa organizmo reakcija liudija, kad vaistai naikina virusą


Diagnozavus ligą, pacientas kurį laiką yra stebimas. Žmogų reikia paruošti psichologiškai, kadangi gydymas labai sudėtingas ir ilgas (paprastai trunka 48 savaites). Ligonis iki gydymo jaučiasi gerai, tačiau, pradėjus vartoti vaistų, jo būklė ir gyvenimo kokybė gali pablogėti – šis gydymas gali sukelti nepageidaujamų poveikių. išties tai reiktų vertinti teigiamai. Mat tokia reakcija rodo, kad vaistai veikia taip, kaip reikia, t.y. naikina ligą sukėlusį virusą.
Pradėjus gydyti, žmogus turi jausti atsakomybę ir nenusižengti gydymo režimui. Pacientui kategoriškai draudžiama vartoti alkoholio. Net jo vos paragavus, gydymas iškart turi būti nutrauktas. Be to, reikia numesti antsvorį, apriboti riebaus maisto vartojimą. Prieš gydymą reiktų įsitikinti, ar pacientas nesirgo depresija, nebuvo psichiatrijos ligoninėje, kadangi šis gydymas paūmina buvusią depresiją arba ją sukelia. Todėl labai svarbu dar prieš gydymą informuoti apie jo poveikį, kad žmogus būtų tam pasiruošęs. Taip pat labai svarbu, kad ligonis savavališkai nenutrauktų gydymo, pats nekoreguotų vaisto dozės. Sergantįjį gydymo metu turi palaikyti artimieji, būtina, kad ligonį stebėtų ir prižiūrėtų gydytojas. Todėl jis turi tapti kaip šeimos nariu, visada pasiruošusiu padėti. Visas 48 gydymo savaites jis stebi ligonį, skiria būtinus tyrimus (12 ir 24 gydymo savaitę) ir žiūri, ar būklė pagerėjo. Tik po to, jei reikia, jis koreguoja vaisto dozes, sutrumpina ar nutraukia gydymą, jei tyrimo rezultatai rodo, kad virusas išnyko.
 

SŽ informuoja


Lietuvoje sergantieji hepatitu C ir kitomis kepenų ligomis yra susibūrę į organizaciją „Vilties atgaiva“. Jie kiek galėdama atstovauja sergantiesiems kovojant su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl naujausių vaistų prieinamumo ligoniams. Taip pat vykdo informacinę veiklą apie kepenų ligas.
Daugiau informacijos apie organizaciją ir hepatitą C galima rasti Interneto svetainėje www.hepatitas.lt

Susiję straipsniai

Mūsų draugai