Metas skiepytis nuo erkinio encefalito

Štai ir vėl artėja daugelio mūsų laukiamas pavasaris. Metas, kai išsibudinę iš žiemos apsnūdimo ir džiaugdamiesi šiluma skubėsime kuo daugiau pabūti gamtoje. Kaip puiku, kad Lietuvoje gausu ežerų, upių, miškų! Nors gamtoje jaučiamės pakankamai saugiai, deja, yra padarėlių, kurių reikia saugotis ir Lietuvos miškuose. Dažnas iš mūsų vasarą pagalvoja: „ir kodėl aš pavasarį nepasiskiepijau nuo erkinio encefalito, dabar jausčiausi saugus”. Tad prisiminkite – dabar tinkamiausias metas apsisaugoti nuo ligos, nuo kurios specifinių vaistų nėra. Turėtume suskubti skiepytis žinodami, kad apie 1 proc. persirgusių šia liga miršta, net iki 30 proc. žmonių visam gyvenimui lieka nemalonių padarinių: nuo pasikartojančių galvos skausmų, atminties ir dėmesio sutrikimų, padidėjusio nervingumo iki paralyžių, sutrikusios koordinacijos, sunkių psichikos sutrikimų.
 

Kada erkės tampa pavojingos


Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal erkinio encefalito viruso paplitimą, ypač dažni ligos atvejai Kauno, Šiaulių rajonuose. Erkės ypač mėgsta drėgnus lapuočių miškus. Tačiau erkė gali įsisiurbti net miestų parkuose.
Erkinį encefalitą sukelia virusas, priklausantis Flavivirus šeimai. Jį (kaip ir Laimo ligos sukėlėją) perduoda įsisiurbusios erkės Ixodes ricinus, Ixodes persulcatus ir kt., jei jos užsikrėtusios.
Yra ir kitas būdas „pasigauti“ virusą – geriant nepasterizuotą pieną. Infekuotiems gyvuliams dažnai nebūna ligos simptomų, o jų pienas nepasižymi jokiomis išskirtinėmis savybėmis.
Erkės gamtoje aktyvios balandžio–spalio mėnesiais, tačiau jų sezonas priklauso nuo to, kada ateina pavasaris, joms atsibusti tereikia +5-+7 °C žemės temperatūros.
Erkė vystydamasi pereina kelias stadijas, bet jai gyvybiškai būtinas gyvūno ar žmogaus kraujas. Ji tyko žolėje, krūmuose ir, pajutusi auką, greitai užropoja ant kūno. Šis nariuotakojis kelias valandas ropinėja ant šeimininko kūno, ieškodamas tinkamos vietos. Erkės įsisiurbimas nejuntamas, todėl dažnai žmogui būna gana netikėtas.
Užkrėstai erkei pakanka įsisiurbti visai trumpam, kad virusas patektų į organizmą. Pasimaitinusi krauju erkė nukrenta, todėl ji dažnai neaptinkama ant kūno. Beje, manoma, kad erkinio encefalito virusą nešiojančios erkės yra aktyvesnės negu neužkrėstos.
 

Trumpai apie ligos požymius


Erkinio encefalito virusas pažeidžia centrinę nervų sistemą – nugaros ir galvos smegenis.
Liga dažnai pasireiškia dviem bangomis. Pirmoji būna praėjus kelioms dienoms ar mėnesiui po erkės įsisiurbimo, labai panašiai kaip gripas. Po to apie savaitę žmogus jaučiasi sveikas. Tuomet prasideda mieguistumas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmas, pusiausvyros ir koordinacijos, kalbos sutrikimai, paralyžiai, traukuliai ir kt. Gali sukelti ir širdies raumens uždegimą, pažeisti kepenis. Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau serga.
Sveikstama ilgai: 30 proc. susirgusiųjų pasveiksta per tris mėnesius, 30 proc. – per metus, kiti jaučia padarinius visą likusį gyvenimą.
 

Paprasti apsisaugojimo būdai


Šios priemonės neapsaugo visiškai, tačiau vis dėlto sumažina riziką susirgti tiek erkiniu encefalitu, tiek Laimo liga. Eidami į mišką, naudokite repelentus, apsirenkite taip, kad kuo mažiau vietos liktų erkei įsisegti: ilgomis kelnėmis, marškiniais ilgomis rankovėmis su prigludusiais rankogaliais, užsidėkite kepurę ir pan. Geriau šviesūs rūbai, nes ant jų ropojančią erkę lengviau pastebėti. Po pasivaikščiojimo apžiūrėkite rūbus, nusiprauskite visą kūną.
Negerkite nepasterizuoto pieno.
Įsisiurbusios erkės pašalinimas nuo erkinio encefalito neapsaugo, tačiau greitai ištraukus erkę galima apsisaugoti nuo Laimo ligos.
 

Skiepai – patikimiausia priemonė


Vienintelė iš tikrųjų veiksminga apsisaugojimo nuo erkinio encefalito priemonė – skiepai. Anksčiau nesiskiepijusiam žmogui reikia trijų dozių. Antroji dozė suleidžiama praėjus 1–3 mėnesiams po pirmosios, trečioji – dar po kelių mėnesių. Skirtingų firmų vakcinacijos schemos gali skirtis. Prasidėjus erkių sezonui, galima taikyti greitesnį variantą, tuomet antroji dozė skiepijama praėjus dviem savaitėms po pirmosios.
Norint vasarą jaustis saugiai, geriau pradėti skiepytis bent jau ankstyvą pavasarį, o geriausia – rudenį. Jei dėl kokių nors priežasčių dar nepasiskiepijote, tai šiuo atveju tinka dėsnis „geriau vėliau negu niekada“, nes jau po pirmosios skiepo dozės praėjus dviem savaitėms atsiranda bent dalinė apsauga. Patikimai nuo ligos apsaugantis antikūnų kiekis kraujyje susidaro praėjus dviem savaitėms po antrosios dozės. Dvi skiepo dozės užtikrina imunitetą vieneriems metams, trys dozės – trejiems. Vėliau kas 3 metus reikės pakartotinių skiepo dozių. Vaikams iki vienerių metų skiepai rekomenduojami tik esant didesnei rizikai.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai