Taisyklingas vaistų vartojimas užtikrina sėkmingą ligos gydymą

Paciento bendradarbiavimas su gydytoju – aktuali problema gydant lėtinėmis ligomis sergančius pacientus. Daugelis psichikos sveikatos specialistų susiduria su atvejais, kada, pagerėjus paciento būklei ir gydymui perėjus į palaikomąją fazę, pacientas savo nuožiūra nustoja lankytis pas psichikos sveikatos specialistą, nebevartoja vaistų. Liga dažniausiai paūmėja, ir šitaip užbraukiamas ilgas ir sėkmingas gydymo etapas.
 

Pacientai nesilaiko gydymo režimo


Paskutiniuoju metu daug dėmesio skiriama įvertinti, kaip psichikos ligomis sergantys asmenys laikosi gydytojo paskirto vaistų vartojimo režimo. Mokslininkus ir gydytojus praktikus Lietuvoje taip pat domina šis klausimas, nes, mažėjant stacionarinių lovų skaičiui, trumpėjant gydymo stacionare laikui, tai tampa aktualia darbo kasdienybe. Amerikos mokslininkai atliko tyrimą – šiuo tikslu buvo apibendrinti interneto medicininėse svetainėse publikuoti 1975–1996 m. atliktų mokslinių tyrimų, vertinusių kaip psichikos ligomis sergantys asmenys vartoja gydytojo skirtų vaistų, rezultatai. Siekiant palyginti taip pat vertinti terapinėmis ligomis sergančių asmenų vaistų vartojimo įpročiai. Paaiškėjo, kad tik 58–76 proc. psichikos ligomis sergančių pacientų nuolat vaistų vartojo taip, kaip nurodė gydytojas, – maždaug 60 proc. sergančiųjų šizofrenija ir 40–65 proc. asmenų, kuriems nustatyta nuotaikos sutrikimų. Tuo tarpu terapinėmis ligomis sergantys tiriamieji vaistų vartojo tiksliai pagal gydytojo nurodymus 76 proc. atvejų. Taigi, neatsižvelgiant į galimas rimtas sveikatos pasekmes, pacientai dažnai nesilaiko paskirto vaistų vartojimo režimo.
Gydytojo pareiga būtų išaiškinti pacientui psichikos ligos gydymo svarbą ir paskirto vaistų vartojimo režimo laikymosi tęstinumą ir būtinumą. Šiuo atveju labai svarbus tampa artimas pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojo ir paciento bendradarbiavimas. Pacientas turi suprasti, kad kaip tik nuo to, kaip jis vartoja vaistus, priklauso efektyvus ambulatorinis gydymas, yra mažesnė ligos pasikartojimo galimybė, o kartu – gydymo ligoninėje tikimybė, trumpėja gydymo trukmė.


Psichikos ligoms gydyti skiriami vaistai yra labai gerai ištirti mokslinėse laboratorijose, atliekami praktiniai-klinikiniai tyrimai. Taigi gerai žinoma, kaip vaistas, kuris vartojamas reguliariai, skiriant gydomąsias jo dozes, veikia (gydo). Bet niekas netiria, kaip pacientas sveiks, jei jis nesilaikys paskirto gydymo režimo, vartodamas vaistų nepakankamomis dozėmis, nereguliariai, per trumpai ir pan. Taigi puikūs medicinos pasiekimai, kuriais būtų galima džiaugtis turint veiksmingus šiuolaikiškus vaistus sunkiausioms psichikos ligoms gydyti, yra tiesiog nubraukiami. Net ir geriausi vaistai tampa neveiksmingi, jei jų ligonis paprasčiausiai nevartoja. Tokiems pacientams vieni vaistai keičiami kitais, ieškoma įvairių vaistų derinių, bet nesėkmingai – pacientas jų nevartoja.
Taigi mokslininkai nuolat ieško įvairių ir vis naujų kelių ir metodų, galinčių pagerinti pacientų bendradarbiavimo galimybes.
 

Kodėl pacientai vaistų vartoja nenoriai?


Mokslinėje literatūroje teigiama, kad įvairiomis psichikos ligomis sergantys pacientai dažnai nesilaiko jiems paskirto gydymo režimo. Čia nėra įžvelgiama skirtumų, ar pacientas sirgtų šizofrenija, ar depresija. Naudoti įvairūs sudėtingi tyrimo metodai, stengiantis suprasti tikslius statistinius duomenis ir nustatyti, nuo ko priklauso geresnis paciento bendradarbiavimas. Žinant nesėkmių priežastis, būtų galima ieškoti priemonių bendram darbui pagerinti.
Pavyzdžiui, Blackwell B. išnagrinėjo 12 000 mokslininkų paskelbtų straipsnių per pastaruosius 25 m., kuriuose buvo nagrinėjami pacientų, sergančių psichikos ir kitomis ligomis, bendradarbiavimo klausimai. Ši literatūra teigia, kad gydymo režimo laikymasis priklauso nuo pacientų pasitenkinimo gydymu, nuo jų požiūrio į gydymo būtinumą ir nuo slaugos tęstinumo. Blogiau gydymosi režimo laikosi pacientai, kurie serga lėtinėmis, besimptomėmis ligos formomis, kuriems tenka laikytis sudėtingo gydymo režimo ar kurie vartoja vaistų, sukeliančių sunkių šalutinių poveikių. Vienas iš mokslininkų išvystė įdomią koncepciją apie „atleidžiančius“ vaistus, t.y. tokius, kurių gydomasis poveikis tęsiasi, jei pacientas pavėluoja išgerti vaistų ar visai pamiršta jų išgerti.
 

Geri gydymo rezultatai – svarbus paciento rūpestis


Ligos pasikartojimo prevencija yra svarbi sąlyga, užtikrinanti gerus ilgalaikius gydymo rezultatus. Nors psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip palanki paciento šeimos, darbo ir poilsio aplinka ir stipri socialinės pagalbos grandis, gali padėti mažinti ligos pasikartojimo riziką, vis dėlto pagrindinis veiksnys, nulemiantis ligos atkryčius ir pakartotinį gydymą ligoninėje, yra paskirto vaistų režimo nesilaikymas. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad psichikos ligos paūmėjimas ir ligonio stacionarizavimas yra labai susiję su gydymo režimo nesilaikymu.
Daugelis mokslininkų taip pat pastebėjo, kad pacientai paprastai vaistus tiksliausiai vartoja tik apie savaitę iki ir po vizito pas gydytoją. Tokį jų elgesį nulemia supratimas, kad gydytis reikia. Tačiau, praėjus tik mėnesiui po apsilankymo pas gydytoją, pacientų budrumas sumažėja. Pastebėta, kad net tada, kai žino, jog psichikos ar terapinė liga yra gana sunki, o nevartojant vaistų gresia rimtos sveikatos sutrikimo pasekmės, pacientai vis tiek tiksliai nesilaiko paskirto gydymo režimo. Ir nėra didelio skirtumo, ar jie serga psichikos, ar kita liga. Panašūs duomenys gauti net tiriant epilepsija sergančius pacientus. Panašiai gydymo režimo nesilaiko įvairios pacientų populiacijos.
Apibendrinus sąlygas, nuo kurių priklauso taisyklingas vaistų vartojimas, galima daryti išvadą, kad svarbiausias vaidmuo tenka pačiam pacientui. Ką galima daryti kiekvienam besigydančiajam savo namuose? Paprasčiausias būdas – prisiminti tam tikrą valandą išgerti paskirtų vaistų. Tai galima sieti su kasdienių įpročių, verčiančių prisiminti apie vaistą, sukūrimu. Nekintamas dienotvarkės laikas, valgis ar kiti kasdien pasikartojantys dienos įpročiai padeda sutvirtinti vaistų išgėrimo įprotį kaip dienos rutinos dalį. Šiuo atveju gali padėti ir „atleidžiantieji“ vaistai, kurių ilgas gydomasis poveikis išlieka netgi ir pamiršus laiku pavartoti paskirtą vaisto dozę. Vienas iš tokių medikamentų yra naujas ilgo veikimo injekuojamasis atipinis antipsichotikas. Šios vaisto formos vartojimas užtikrina, kad pacientas reguliariai gautų gydytojo paskirtą medikamento dozę. Ilgo veikimo injekuojamųjų formų preparatai padeda išlaikyti nekintamą medikamento kiekį kraujyje, dėl to pagerėja tiek vaisto efektyvumas, tiek ir toleravimas.
 

Apibendrinimas


Lėtinėmis ligomis sergantys pacientai dažnai nesilaiko paskirto gydymo režimo. Palaikomasis tęstinis gydymas užtikrina pasveikimą, padeda išvengti ligos atkryčio, o kartu apsaugo nuo stacionaro. Svarbu, kad pats ligonis suprastų, koks svarbus ilgalaikis palaikomasis gydymas. Šiuo metu yra naujos kartos antipsichozinių vaistų, pasižyminčių mažesniu šalutiniu poveikiu, kuriuos gana paprasta ir patogu vartoti. Pavyzdžiui, ilgo veikimo naujos kartos antipsichotiko reikia injekuoti kartą kas dvi savaites. Laikotarpiu tarp injekcijų vaistas turi stiprų gydomąjį poveikį, nes jis sukurtas taip, kad jo veiklioji medžiaga atsipalaiduoja palaipsniui. Ilgo veikimo medikamentų injekuojamosios formos sukurtos kaip tik lėtinėms ligoms (pvz., šizofrenijai) gydyti.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai