Ar netapsime infekcinių ligų įkaitais?

Atrodo, kad infekcinės ligos Lietuvoje jau ne vienerius metus rodo savo nagučius – kasmet statistika pažeria naujų, vis didesnių susirgimų skaičių. Jie mūsų kasdienio gyvenimo tarsi nekeičia, tačiau kodėl taip greitai išsigąstame, kai liga pakerta esantįjį šalia? Liga, kurios buvo galima išvengti.
 

Infekcijų protrūkis


Spalio pradžioje nuo meningokokinės infekcijos Vilniuje mirė paauglys. Žaibiška jo mirtis sukėlė ant kojų vaikų tėvus, pedagogus, medikus, visuomenę, žiniasklaidą. Daugelis pasijuto nesaugūs, mat infekcija perduodama oro lašiniu būdu, o liga pasireiškia ūmiai: temperatūra pakyla net iki 41 laipsnio, labai skauda galvą, ligonis dažnai vemia, tampa vangus. Pasitaiko ir lengvesnių ligos formų, kai simptomai pasireiškia blankiai.
Spalio 6-ąją pirmą kartą nuo 2008 metų Lietuvoje užregistruota difterija. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) pranešė, kad ji diagnozuota Vilniaus rajono gyventojui. Ligonis pasveiko – jis buvo skiepytas tik vaikystėje, tačiau neatnaujino vakcinacijos. 2008-aisiais Lietuvoje užregistruoti du susirgimai difterija, iš kurių vienas baigėsi mirtimi. Difterija prasideda bendru negalavimu, blogu apetitu, karščiavimu, nestipriu gerklės skausmu. Tonzilės šiek tiek paburksta, parausta, jas salelėmis ar visas dengia apnašos. Šios ligos komplikacijos – širdies paralyžius, intersticinis miokarditas, nefritas, inkstų nepakankamumas, polineuritas, aspiracinė pneumonija. Nuo difterijos miršta 5–10 proc. ligonių. Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, vertinama kaip didelės difterijos rizikos šalis.
Pirmąją spalio savaitę Panevėžio visuomenės sveikatos pranešė apie susirgimą leptospiroze, kuria užsikrėtė Panevėžio miesto gyventoja. Ligonė skundėsi aukšta temperatūra, raumenų spazmais skrandžio srityje, sąnarių maudimu. Leptospirozė yra ūminė infekcinė liga, kurią sukelia mikroorganizmai, vadinami leptospiromis. Dažniausias infekcijos šaltinis – žiurkės, taip pat raguočiai, kiaulės, šunys ir kiti graužikai. Žmogus leptospiroze gali užsikrėsti valgydamas leptospira genties bakterijomis užterštą maistą, gerdamas užterštą nevirintą vandenį, pieną, per pažeistą odą.
Pasak specialistų, visų ligų atvejais imtasi skubių priemonių infekcijų plitimui sustabdyti. Tačiau kodėl daugėja susirgimų infekcinėmis ligomis ir ko galime laukti po penkerių ar dešimties metų?
 

Ar pagalvojote apie vaiko ateitį?


Pasak patyrusio infektologo profesoriaus Alvydo Laiškonio, ateitis liūdna – jei ir toliau pritarsime antivakcininiam judėjimui ir neigsime skiepus, mirtinos infekcinės ligos neišvengiamai plis, daugės sergančiųjų, o kartu ir mirčių. „Prieš kelis dešimtmečius, mokydamasis universitete, vėliau pradėjęs dirbti gydytoju, mačiau ir gydžiau nemažai poliomielitu, difterija, vėjaraupiais, tymais sergančių žmonių – šios ligos buvo paplitusios ir nusinešė nemažai gyvybių. Po karo pradėta visuotinė vakcinacija, kai skiepijimas nuo infekcinių ligų buvo privalomas. Per kelis dešimtmečius labiausiai paplitusios infekcinės ligos buvo išgyvendintos, tačiau prieš keletą metų vėl pradėti registruoti susirgimai, kurių galima išvengti pasiskiepijus“, – pasakoja profesorius. Pasak jo, šiandien tėvai gali atsisakyti skiepyti savo vaiką, tačiau, prieš priimdami tokį sprendimą, jie nepagalvoja, kad tuomet jis lieka neapsaugotas nuo mirtinos ligos. Be to, kuo mažiau besiskiepijančiųjų, tuo didesnė rizika plisti mirtinoms ligoms.
Prof. A. Laiškonis prisimena ir dabar dažnai pasakoja studentams, kad prieš 50–60 metų kiekvienas gydytojas turėdavo su savimi nešiotis žąsies plunksną ir aštrų nedidelį peiliuką – tai priemonės, kuriomis buvo galima išgelbėti nuo difterijos pradėjusį dusti pacientą. „Buvo nemažai tokiu būdu išgelbėtų žmonių (su pjovimo žyme ant kaklo – red.), kuriems gydytojai išgelbėjo gyvybes. Tačiau ar vėl turime sugrįžti į tuos laikus?“ – retoriškai klausia profesorius ir primena, kad šiuolaikinis mokslas yra sukūręs „žmoniškesnių“ būdų išvengti infekcinės ligos ir jos sukeltos mirties. Šiuo metu pasaulyje skiepais valdomos 28 infekcinės ligos.
 

Nepagrįsta baimė


Internete paskaičius straipsnius apie skiepus ir juos komentuojančiųjų nuomones, susidaro įspūdis, kad skiepai yra didžiausias blogis. Apie skiepų „žalą“ kalba ne tik eiliniai pacientai, bet ir garbūs gydytojai – kardiologai, psichiatrai, kitų sričių, menkai ką turinčių bendro su imunologija, sričių specialistai. Ar šios žinios profesionalios? „Šie specialistai greičiau vaikosi pigaus populiarumo, – įsitikinęs prof. A.Laiškonis. – Dabar labai dažnai viešai kalbama apie nepageidaujamus skiepų poveikius, kurie iš tiesų yra labai menki, palyginti su infekcijos sukeliamais negalavimais ir jos grėsme gyvybei.“
Šiuolaikinės vakcinos yra negyvos, t.y. kai ligos sukėlėjas užmušamas, bet išlieka jo antigeninės savybės. Jose nėra alergij1 sukeliančių medžiagų. Daugelis tokio tipo vakcinų sukelia nestiprius laikinus negalavimus (skiepo vietos patinimą, paraudimą ar pan.), ir tai toli gražu ne iki 40-41laipsnio pakilusi temperatūra, stiprus galvos skausmas, dusimas ar net mirtis. Tai ne odė vakcinoms ir ne reklama.
Dar viena bėda, pasak prof. A.Laiškonio, kad dažnas mūsų linkęs tikėti pasakomis, kad farmacijos kompanijos specialiai sukuria virusą, jį paleidžia, o vėliau kuria ir reklamuoja vakciną nuo jo. Atseit, tokiu būdu kuriamas milžiniškas farmacijos kompanijų pelnas. „Ar pagalvojote, kiek reikia laiko ir investicijų sukurti virusą, t.y. biologinį ginklą? Ir kiek reikia lėšų sukurti vakciną nuo jo? Kiekvienas mąstantis žmogus gali suvokti, kad tai yra neįmanomi dalykai. Geriau ne skaičiuokime farmacijos kompanijos pinigus, o pasirūpinkime savo ir savo vaikų sveikata, – žodžio kišenėje neieško patyręs infektologas. – Ir netikėkime net medikų pasisakymais, kurie leidžia sau viešoje erdvėje pasakyti, kad į vakciną dedama antifrizo...“
Pasak profesoriaus, nuo plaučių uždegimo (kaip komplikacijos) būtina skiepyti ligonius, kuriems ketinama atlikti planinę operaciją, vyresnio amžiaus žmones, sergančiuosius diabetu, onkologinėmis ligomis – taip galima išvengti daugelio mirčių. Išvykstantieji į užsienį turėtų būtinai pasiskiepyti nuo vidurių šiltinės, erkinio encefalito, meningokokinės infekcijos ir pan.
O jaunus tėvus, atsisakančius nuo pavojingiausių infekcinių ligų skiepyti savo atžalas, prof. A. Laiškonio nuomone, reikėtų įpareigoti sumokėti visą kainą už vėliau susirgusio vaiko gydymą.
 

Apsauga nuo meningokokinės infekcijos


Infekciją sukelia bakterijos, vadinamos meningokokais. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Bakterija turi daugiau nei 13 tipų, tačiau labiausiai yra paplitę A, B, C, Y ir W135. Europoje labiausiai paplitę B ir C tipai, Afrikoje – A tipas, kuriuo Europoje sergama retai.
Infekcijos šaltinis yra žmogus. Ji plinta oro lašeliniu būdu, todėl imlūs asmenys artimo kontakto su sergančiuoju metu liga užsikrečia per kvėpavimo takus. Užsikrėsti galima nuo sergančio asmens arba bakterijų nešiotojo. Užsikrėtę asmenys meningokokus nosiaryklėje gali nešioti iki kelių savaičių.
Vakcinos, priklausomai nuo jų sudėties, apsaugo nuo A ir C arba nuo A, C, Y ir W tipų meningokokinės infekcijos, ja galima skiepyti vyresnius nei dvejų metų amžiaus vaikus. Vakcina nuo meningokoko B dar nesukurta.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai