ŽIV rizika sveikatos priežiūros įstaigose. Prevencija ir gydymas

Nuo Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) plitimo pradžios šia infekcija užsikrėtė beveik 40 mln. žmonių. Iš jų per 21 mln. mirė. Iki 2005 m. kovo mėn. Lietuvoje užregistruoti 1002 ŽIV infekuoti asmenys ir daugiau kaip 89 sergantieji AIDS. 89 asmenys mirė nuo AIDS.
 

Didžiausia rizika užsikrėsti kraujo keliu plintančiomis infekcijomis yra šių specialybių medikams: slaugytojoms, akušerėms, laborantams, chirurgams, akušeriams-ginekologams, odontologams, otolaringologams, invazinės radiacijos specialistams, anesteziologams-reanimatologams, hemodializės skyrių medikams, patologams anatomams, medicinos ir slaugos specialybių studentams, chirurgijos skyrių slaugos darbuotojams.
Dėl sąlyčio su pacientų krauju galimybė užsikrėsti ŽIV yra mažesnė nei, pavyzdžiui, hepatitu B ar hepatitu C. Tačiau ŽIV infekcijos pasekmės yra daug pavojingesnės. Užsikrėsti galima ne tik stacionare, bet ir pirminės sveikatos priežiūros centruose ar lankant pacientus namuose.
Praktika rodo, kad pacientai, ypač infekuotieji ŽIV, nutyli apie savo infekcines ligas. Dažnai infekuotieji asmenys nežino, kad serga. Todėl su kiekvienu pacientu reikia elgtis saugiai, tarsi žinant, kad jis yra infekuotas.
Pacientų, nuo kurių galima užsikrėsti ŽIV, rizikos grupės:
– infekuotieji ŽIV,
– asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi,
– narkomanai,
– prostitutės,
– homoseksualistai,
– kaliniai,
– asocialūs asmenys.
Medicinos darbuotojų saugą darbe reglamentuoja ES Tarybos direktyvos bei Lietuvos teisės aktai. Direktyvoje 89/655/EEC darbdaviai įpareigojami garantuoti darbuotojams saugią darbo aplinką, nurodoma apie darbui skirtą įrangą. 2000/54/EEC teigiama, kad darbdavys turi įvertinti saugumo lygį darbe ir apsaugoti darbuotojus nuo biologinės rizikos. Biologinių veiksnių direktyvoje 90/679/EEC konkrečiai nurodytas pavojus medicinos darbuotojams darbo vietose.
ES sukurta ir taikoma sistema EPINet, kuri yra nelaimingų atsitikimų darbe valdymo priežiūros priemonė.
Lietuvoje vykdomos medicinos darbuotojų mikrotraumų prevencijos programos. Vienas iš jų tikslų – medikų informuotumo apie mikrotraumų riziką sveikatai gerinimas ir nelaimingų įvykių darbe prevencija.


 

Kaip elgtis, darbe įvykus nelaimingam atsitikimui


Darbe būtina naudotis saugiomis medicinos priemonėmis, įvertinti riziką ir taikyti saugaus darbo principus.
Įvykus nelaimingam atsitikimui, būtina įvertinti rizikos užsikrėsti infekcine liga laipsnį.
Didelė rizika: gilus dūris adata, kuria buvo atliekamos procedūros arterijoje ar venoje, pjūvis medicinos instrumentu, darbas be pirštinių, darbas su ŽIV diagnostikai skirtais skysčiais.
Vidutinė rizika: dūris pro pirštinę, paviršinis dūris adata, kuri buvo arterijoje ar venoje.
Maža rizika: paviršinis dūris data, kuria buvo švirkščiami vaistai į raumenis ar po oda, kraujas pateko ant gleivinių, dūris adata, kuri galėjo būti naudota prieš tai.
Infekcijos riziką lemia šie veiksniai:
– ekspozicijos tipas,
– instrumentas, kuriuo susižeista,
– infekuoto skysčio kiekis,
– patogeno koncentracija,
– patogeno virulentiškumas,
– sveikatos priežiūros darbuotojo imuniteto lygis.
 

Skubios priemonės


1. Nespausti žaizdos (išvengti rizikos sutraiškyti mažus kraujo indus, kuriais gali plisti infekcija).
2. Plauti sužeistą sritį ne trumpiau kaip 10 min. antiseptiniu skysčiu, odą dezinfekuoti 70 proc. alkoholiu ar jodo polividonu; akis – dezinfekuojamaisiais skiediniais arba fiziologiniu tirpalu.
3. Informuoti padalinio vadovus apie nelaimingą atsitikimą darbe ir jį užregistruoti nelaimingų atsitikimų (ar mikrotraumų) registracijos žurnale.
4. Iškart po įvykio, per 24 val., medicinos darbuotojui atlikti kraujo tyrimus, ar neužsikrėtęs ŽIV (trombocitai, ALT (t.y. alanino aminotransferazė), AST (asparagino aminotransferazė), serologiniai ŽIV bei imunologiniai tyrimai). Teigiamas serologinis tyrimas rodo, kad užsikrėsta dar iki šio įvykio. Jeigu serologinis tyrimas neigiamas, jis kartojamas po 3 ir po 6 mėn.
 

ŽIV profilaktika


1. Įvykus mikrotraumai, būtina įvertinti, ar pacientas nėra užsikrėtęs ŽIV, – atlikti specialų tyrimą ŽIV antikūnams nustatyti ELISA metodu. Papildomai galima vadovautis klinikiniais simptomais (imunodeficitas, pirminio užsikrėtimo simptomai) bei epidemiologiniais argumentais (narkomanija, lytinė elgsena, ŽIV infekcija pacientui nustatyta gydymo įstaigoje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas).
2. Ar reikia susižeidusiam medicinos darbuotojui skirti profilaktinį gydymą, sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į šiuos veiksnius:
– laiko trukmę po užsikrėtimo,
– traumos pobūdį (žaizdos gylis, adatos tipas, koks instrumentas naudotas),
– biologinio skysčio rūšį (ar buvo su krauju),
– infekcijos šaltinio būklę.
Profilaktiškai gydyti turi būti pradėta per pirmąsias 4 val. po užsikrėtimo. Gydo gydytojas infektologas.
Antiretrovirusinių vaistų ŽIV profilaktikai veiksmingumas priklauso nuo jų pavartojimo skubos: geriausia – per 2 val., būtina – per 48 val.
Kiekvienos ligoninės skubios pagalbos vaistinėje turi būti trijų skirtingų antiretrovirusinių vaistų, kurių reikia skirti per 48–72 val., bei jų anotacijos.
 

Antiretro virusinio gydymo ypatumai


Šiuo metu nuo ŽIV taikomos keturios vaistų grupės: nukleozidų atgalinės transkriptazės inhibitoriai, nenukleozidų atgalinės transkriptazės inhibitoriai, proteazės inhibitoriai ir skvarbumo faktorių inhibitoriai. Lietuvoje vartojami pirmųjų trijų grupių vaistai bei jų deriniai.
Pavyzdžiai:
Standartinis gydymas: viena Kombivir kapsulė 2 kartus per dieną ir Viracept 5 kapsulės 2 kartus per dieną arba Kaletra viena kapsulė per dieną.
Kai atvejis ypatingas, pavyzdžiui, nėščiosioms, skirtina Kombivir. Be infektologo, būtina ir kito specialisto konsultacija.
Pacientui, kuris yra infekcijos šaltinis, taip pat skiriamas antiretrovirusinis gydymas.
 

Gydymo prieinamumas


Gydymas nuo ŽIV/AIDS yra 100 proc. kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tačiau numatyta vaistų skyrimo tvarka – dėl kiekvieno paciento gydymo įstaigos administracija privalo raštu kreiptis į ligonių kasas – ne visuomet užtikrina, kad vaistų bus laiku paskirta. Lietuvoje kol kas nėra aparatūros infekcijos sukėlėjo atsparumui vaistams nustatyti. Tokia aparatūra yra labai reikalinga, nes nėra aišku, ar pacientui skirtieji vaistai iš tiesų veiksmingi.
Visose pasaulio šalyse ŽIV/AIDS gydymas patikėtas infektologams. Lietuvoje išimties tvarka SAM šiuos įgaliojimus yra suteikusi Lietuvos AIDS centrui.
*****
Naudojant tinkamas individualias apsaugos priemones, saugesnius medicinos instrumentus bei didinant procedūrų saugumą, mikrotraumų sveikatos priežiūros įstaigose galima sumažinti 62–88 proc.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai