Narkozė: tarp šio ir kito pasaulio

Istorija byloja

 

Senovėje nežinant, kaip numalšinti skausmą, daugelis operuojamų ligonių tiesiog mirdavo nuo skausminio šoko. Tačiau tais laikais išbandyti anestezijos būdai turėjo ne mažiau pavojų. Būdavo, kad prieš operaciją pacientui nuleisdavo kraują iki apalpimo arba užspausdavo miego arteriją. Nuskausminimo tikslais prieš operaciją buvo plačiai naudojamos aguonos ir mandragoros šaknys. Viduramžiais šiais narkotikais išmirkydavo kempines, išdžiovindavo ir duodavo čiulpti operacijos metu. Tačiau tais laikais niekas nežinojo šių medžiagų dozavimo, todėl ligoniai po operacijos dažnai neatsibusdavo.

Germanai prieš operacijas nugirdydavo ligonį iki sąmones netekimo. Arba vietinei nejautrai sukelti užverždavo galūnę varžtu, taip suspausdami kraujagysles ir nervus. Neretai pasitaikydavo, kad po operacijos apmirusią galūnę tiesiog tekdavo amputuoti.

XIX a. pradžioje buvo atrastas pagrindinis opijaus alkaloidas – morfinas. O 1846 metais nuskausminimo tikslais buvo išbandyti eterio garai. 1847 metais pirmą kartą pasaulyje gimdymui nuskausminti buvo panaudotas chloroformas.

Didžioji anesteziologijos era siejama su 1942 m., atradus raumenis atpalaiduojančius kurarės preparatus. Tuomet pradėtas taikyti endotrachėjinis nuskausminimo būdas, sustabdant žmogaus kvėpavimą. Lietuvoje pirma tokia narkozė per vamzdelį duobutėje kakle buvo atlikta 1955 m.

Lietuvos anesteziologai taip pat stengėsi neatsilikti. 1847 metais gydytojas A. Adomavičius perskaitė pranešimą apie eterio narkozę Vilniaus gydytojų draugijos posėdyje, ir taip pačiais metais kartu su kolega L. Lechavičiumi pirmą kartą ją panaudojo Lietuvoje.

 

Anestezijos rūšys

 

Pasak gyd. K. Miežėno, anesteziją galima suskirstyti į dvi rūšis – bendrinę ir regioninę nejautrą. Bendrinė nejautra yra tada, kai žmogus yra užmigdomas medikamentais ir nejaučia skausmo.

Vietinė anestezija – tai skausmo jutimo sustabdymas tam tikroje kūno vietoje, kai sąmonė nenuslopinama, t.y. ligonis neužmigdomas. Anestezija gali būti naudojama nedidelėms intervencijoms atlikti, anestetikai gali būti lašinami į akį, jais suvilgoma nosiaryklė. Taip pat yra ir laidinė anestezija, kai anestetikų suleidžiama į tam tikrus nervinius laidus, pvz., atliekant kojų ir rankų operacijas.

Galima atlikti ir kombinuotą nejautrą, kai atliekama vietinė nejautra ir bendrinė narkozė. Taip yra daroma siekiant naudoti kuo mažiau cheminių preparatų, kurie, kaip ir visi vaistai, gali sukelti šalutinį poveikį. Be to, atsižvelgiama į tai, kad po sunkių operacijų ligoniui dažnai būna reikalingas ilgalaikis nuskausminimas. Minėtu būdu net iki penkių parų galima sėkmingai valdyti skausmą.

 

Galimos komplikacijos

 

„Kas nedirba, tas neklysta“, – įsitikinęs anesteziologas K. Miežėnas. Todėl ir anestezijos komplikacijų gali būti įvairių – nuo širdies ritmo sutrikimų, bronchų ir gerklų spazmų, stipriai pakilusio kraujospūdžio iki mirties ant operacinio stalo, dėl kurios būna kalti anestetikai ir/arba gretutinės širdies ir kraujagyslių, plaučių, kepenų ar inkstų ligos. Net istorija byloja, kad garsusis Sovietų sąjungos mokslininkas raketinės ir kosminės technikos konstruktorius ir praktinės kosmonautikos pradininkas Sergejus Koroliovas mirė dėl anesteziologų klaidos.

Kalbant apie anesteziją, kyla klausimas, ar žmogus gali būti jai alergiškas. „Pacientas gali būti alergiškas anestetikams, kaip ir bet kuriems kitiems vaistams. Todėl prieš operaciją būtina surinkti informaciją apie ligonio būklę, jo vartojamus vaistus, sužinoti, kokiems vaistams ir kokioms medžiagoms, pvz., kiaušinio baltymui, arba kvapams ligonis yra alergiškas. To nepadarius, ligonis gali mirti dėl anafilaksinio šoko. Turėdamas pakankamai informacijos, anesteziologas pritaikys tokius anestetikus, kurie bus mažiausiai žalingi pacientui.

Pasak gyd. K. Miežėno, šiais laikais anestezija yra saugi, todėl paplitęs mitas apie anestezijos žalą dažniausiai yra klaidingas. Dabartinėmis sąlygomis, naudojant pažangiausias technologijas ir naujausius medikamentus, anestezijos rizika yra minimali.

 

Apie anestezijos saugumą

 

Pasidomėjus apie anestezijos saugumą, gydytojas prisiminė vieną išskirtinį atvejį iš savo praktikos. Tada reikėjo nuspręsti, ar operuoti motiną, sergančią onkologine galvos smegenų liga, ar išsaugoti vaikelį, kurį nėščioji nešiojo jau kelis mėnesius. Buvo nuspręsta nutraukti naują gyvybę, nes anestetikų teratogeniškumas galėjo sukelti vaisiaus apsigimimus ir pats operacijos pobūdis galėjo išprovokuoti persileidimą. Kita vertus, jei nėštumas yra pakankamai didelis ir jo nutraukti negalima, tada pirmiausia sulaukiama vaiko gimimo, o tik po gimdyvei atliekama reikalinga operacija. Jei operuoti motiną reikia skubiai, gelbėjamas vaikelis, kuris dažniausiai gimsta atliekant cezario pjūvį, ir tik po to motinai atliekama operacija.

Anestetikai, nors ir yra pakankamai saugūs, gali turėti šalutinį poveikį, kaip ir bet kokie vaistai nuo skausmo. Jie gali paveikti kepenis, inkstus, nervų sistemą. Tai priklauso nuo individualių ligonio savybių, nes vienas vos atlaiko vieną narkozę, o kitas ir visas dvidešimt narkozių puikiausiai ištveria, nesiskųsdamas jokiais šalutiniais anestetikų poveikiais.

Apskritai, jeigu anesteziologas neturi saugios darbo vietos ir būtinos aparatūros, nė vienas save gerbiantis specialistas nerizikuos iš akies taikyti narkozės operuojamam pacientui. Pirmiausia todėl, kad dėl žmogiškojo faktoriaus ir stebėsenos aparatūros nebuvimo specialistas negali tiksliai nustatyti anestetikų dozės, o tai narkozei yra svarbiausia. Todėl visi sąžiningi anesteziologai laikosi Europos saugios anestezijos deklaracijos.

 

Ar gali narkozė neveikti?

 

Pasak anesteziologo K. Miežėno, kartais anesteziologų praktikoje pasitaiko toks reiškinys, kaip idiosinkrazija, t. y. neadekvati organizmo reakcija į tam tikras anestetines medžiagas. Užmigdyti ligonį prieš operaciją įmanoma visuomet. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kad dėl nepakankamos anestetikų dozės ligonis gali pradėti busti ant operacinio stalo. Tačiau apie bet kokius organizmo būklės pakitimus anesteziologui visuomet signalizuoja šiuolaikinė aparatūra, ji padeda specialistui kontroliuoti narkozę. Anesteziologai gali stebėti pacientų narkozinio miego kontrolę, t.y. sekti miego ir anestezijos gilumą. Tai leidžia vertinti, ar giliai pacientas miega, ar reikia didesnės vaistų dozės. Pagreitėjus pulsui, pakilus kraujospūdžiui, galima spręsti, kokios būsenos yra pacientas. Atsižvelgiant į aparatūros parodymus, jeigu reikia, skiriama papildoma nejautros dozė.

Kita vertus, siekiant išvengti pernelyg ankstyvo prabudimo operacijos metu, ligonį reikia tinkamai paruošti prieš operaciją. Šiuo atveju kalba eina apie raminamuosius vaistus, kurie palengvina narkozę ir padeda ją išlaikyti reikalingą laiką.

 

Po narkozės

 

Prieš kiekvieną operaciją, kai atliekama narkozė, ligoniams ir jų artimiesiems yra paaiškinama, kas bus daroma su operuojamu ligoniu. Pasak anesteziologo, kai kurie pacientai pasidomi, ar jie saugiai prabus po operacijos. Tokiais atvejais ligoniai nuraminami, su jais pajuokaujama, taip sumažinant paciento psichologinę įtampą, tvyrančią prieš operaciją.

Po operacijų nemažai pacientų, kuriems buvo pritaikyta bendroji nejautra, skundžiasi sutrikusiu kvėpavimu, šaltkrėčiu, pykinimu. Tai yra narkozės šalutinės reakcijos, kurias patiria kai kurie pacientai. Šaltis ir drebulys gali krėsti dėl sutrikusios termoreguliacijos ilgai ligonį operuojant vėsioje operacinėje. Pykinti po operacijos gali dėl anestetikų poveikio.

Yra ir tokių ligonių, kurie po narkozės prabunda puikios nuotaikos ir gerai besijausdami, pasakoja regėję rožinius sapnus ir gerai pailsėję narkozės metu. „Gaila, kad narkozės metu aparatūra nefiksuoja, kokius sapnus sapnuoja užmigdytas ligonis, o tai būtų iš tiesų įdomus patyrimas ne tik ligoniui, bet ir gydytojui“, – juokavo gyd. K. Miežėnas.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai