Išsipurvinti sveika!

 Istorija ir žinomiausi kurortai

Gydomosiomis purvo (moksliškai tai vadinama peloidais) savybėmis žmonija naudojasi išties seniai. Senovės Egipte ligoniai padengdavo savo kūną Nilo dumblu ir kaitindavosi saulėje. Gydomąjį purvą mini Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kr.), Dioskoridas (apie 50–70 m. po. Kr.), Klaudijus Galenas (129 m.). Rašytiniai istoriniai šaltiniai liudija, kad Paduvoje (Italija) 1370 m. buvo plačiai gydoma vulkaninės kilmės purvu. Vėliau gydyti durpinių purvu pradėta Prancūzijoje (XVII a.), Vokietijoje (XVIII a.), Čekijoje.

Rusijoje purvu pradėta gydyti dar XIII a., mongolų-totorių laikais (Krymo ir Astrachanės chanatuose). XVIII a. aprašytos totorių gydymo purvu Saki ežero pakrantėje indikacijos ir technika. Saki – vienas seniausių Rusijos kurortų. Manoma, kad Plinijus Vyresnysis kaip tik ir mini čia taikomą peloidoterapiją. Jo žodžiais, daug amžių Kryme egzistavo „žemės, išgydančios žaizdas“. Tad nuo XIX a. Rusijoje gydymas purvu tampa viena populiariausių procedūrų, kuri atliekama vadovaujant medicinos personalui. Viena pirmųjų purvo gydyklų atidaryta ir Odesoje (1820 m.).

Šiuo metu iš beveik 700 populiariausių Vakarų kurortų daugiau kaip 200 yra klimatiniai (pajūrio arba kalnų), apie 300 – balneoterapiniai (mineraliniai vandenys) ir per 100 – peloidoterapiniai. Suprantama, kad toks skirstymas schematiškas, nes dauguma jų yra mišrūs. Iš peloidoterapinių kurortų ypač pasižymi Salsomaggiore, Sirmione (Italija), Eleutherai (Graikija), Daxas (Prancūzija), Spa (Belgija), Ronneby, Strömstadas (Švedija), Borsecas, Vatra Dornei (Rumunija), Daruvaras, Varaždinske Toplice (Chorvatija), Lazne Belohradas (Čekija), Trenčianske Teplice (Slovakija), Augustowas (Lenkija), Bad Berka, Bad Elsteris, Lobensteinas, Bad Wilsnackas (Vokietija). Rusijoje, Ukrainoje, Užkaukazėje žinoma daugiau kaip 120 peloidoterapinių kurortų.*

 

Keitėsi laikai, keitėsi purvo naudojimo metodai

Senovės egiptiečiai peloido procedūroms naudojo dumblą, kuris likdavo ant Nilo kranto vandeniui atslūgus. Kryme panašus metodas – purvo vonios – naudotas totorių. Jie ežero krante iškasdavo negilias, tačiau ilgas, kad tilptų atsigulęs žmogus, duobes, o joje esantis purvas saulės spindulių kaitinamas greitai įšildavo. Gydymo esmę jie siejo su šilimos poveikiu. Atsižvelgiant į paciento būklę, procedūra galėjo trukti nuo 30 min. iki 1–2 val. Po to ligonis buvo nuprausiamas šiltu vandeniu, vežamas namo, guldomas į lovą, apklojamas šiltais patalais ir girdomas arbata. Ligonį reikėjo dažnai perrengti, nes jis gausiai prakaituodavo.

1850-ųjų pradžioje Saki kurorte nuo primityvių antžeminių vonių pereita prie vadinamųjų „purvo medalionų“. Šiuo atveju iš ežero išgaunamu durpių purvu specialiose aikštelėse buvo išklojamos tam tikros vietos – „medalionai“, į kurias, purvui įkaitus iki 48–50 ° C, ir buvo guldomi ligoniai. Galvą nuo saulės saugojo specialūs skėčiai. Po to ligonio laukė kita procedūra – prakaitavimas. Kryme tam buvo numatytos didžiulės salės, į kurias tilpdavo net 100 lovų, o į jas suguldyti ir šiltai apkloti ligoniai turėjo gerti karštas arbatas ir gausiai apie porą valandų prakaituoti. Tačiau XIX a. pabaigoje prakaitavimui gydant purvu pradeda skirti vis mažiau reikšmės, naujos gydyklos projektuojamos jau be prakaitavimo salių, o gydymo purvu metodai tampa švelnesni.

„Purvo medalionų“ metodika buvo gana sudėtinga, nes priklausė nuo oro sąlygų. Purvas įšildavo netolygiai, todėl jį prieš procedūrą reikėjo gerai išmaišyti. O kadangi visuomet norėta, kad purvo procedūras būtų galima atlikti ištisus metus, kad joms nesutrukdytų apniukusios dienos, purvą imta šildyti dirbtinėmis priemonėmis. Tam šaltą purvą skiesdavo šiltu mineraliniu vandeniu ar karštu sūrymu. Reikšmingu žingsniu peloidoterapijoje tapo galimybė purvą šildyti garais, nes tai leido naudoti jį neskiestą.

Tačiau didelis kiekis dumblo smarkiai spaudė visą kūną, kraujagysles, sunkino kvėpavimą. Todėl ieškota tokio gydymo metodo, kuris užtikrintų nuolatinį fizinį ir šiluminį purvo poveikį žmogui. To pasiekta pradėjus naudoti purvo aplikacijas, kurios Kaukazo kurortuose pradėtos taikyti nuo 1900 m., o Italijoje – dar anksčiau.

Purvo resursai nėra begaliniai

Durpinis purvas yra ilgai trunkančio proceso, kurio metu beveik visiškai nepatenka deguonies, augalinių organizmų irimo produktas. Vykstant irimo procesui ir jo produktų su mineralizuotu vandeniu sąveikai, susidaro savotiška durpių masė, kurioje yra puvenų, puvenų rūgšties, dervinių medžiagų, silicio dioksido, molžemio, geležies sulfido, natrio chlorido, sieros vandenilio. Juo durpės labiau suirusios, juo mažiau jose augalinių liekanų. Gydyti tinka 50–70 proc. suirimo purvas, drėgmė– 60–65 proc. 0,25 mm skersmens dalelyčių neturi būti daugiau kaip 25 proc.

Kaip švaraus oro ar mineralinio vandens, taip ir peloidų resursai nėra begaliniai. Todėl nuolat atliekami jų regeneracijos technologijų tyrimai. Tam reikalingos fosforo ir sulfatų druskos, įvairūs saprofitai (augalai, mintantys negyvų organizmų medžiagomis arba gyvų organizmų išskyromis). Prof. Ž.Diubarri su bendradarbiais (Prancūzija) sukūrė metodiką regeneruoti Arkašrono baseino ir Gassegoro įlankos dumblui. Tam vartotas dumblas užpilamas jūros vandeniu ir 30°C temperatūroje laikomas 5 mėnesius. Latvijos kurortologai gydomąsias durpes siūlo regeneruoti uždarame baseine palaikant durpių drėgnumą ne mažiau kaip 60 proc. Regeneracijos laikas – 6–8 mėnesiai. Durpių regeneravimo procesas atvirame baseine trunka iki 2 metų.* Lietuvoje gydomosios durpės po panaudojimo antrą kartą gydyti nenaudojamos ir neregeneruojamos.

Kurortinėje medicinoje peloidoterapija užima ypač svarbią vietą. Tai nustatyta atliekant įvairius mokslinius darbus, rašant disertacijas.

Druskininkai – sveikatos šaltinis

Druskininkų kurortas šiandien yra toje vietoje, kur kažkada pereinamoji juosta skyrė jūrą nuo sausumos. Čia kaupėsi jūros druskos, kurios vėliau atsidūrė giliai žemėje. Pro šiuos druskos klodus dabar trykšta mineralinės versmės.

1794 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio dekretu Druskininkai paskelbti gydomąja vietove. Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, 1837 metais gautas leidimas vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pabaigoje Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Šiuo metu šimtmečius kurortą garsinęs mineralinis vanduo ir gydomasis purvas derinamas su šiuolaikinėmis technologijomis.

*Meška V., Juozulynas A. Kurortinė medicina. Vilnius, 1999

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai