Kraujo donorystė – didžiausia žmogaus meilės žmogui išraiška

Posakis „mes esame vieno kraujo“ byloja, kad esame susiję tarpusavyje ir kad kiekvienas galime išgelbėti tą, kuriam šią akimirką mūsų pagalba suteiks viltį gyventi. „Tik padėdami kitiems, lemtingą minutę išgelbėsite ir patys save“, – sako Šiaulių Kraujo donorystės centro gydytoja transfuziologė Eleonora Suchorukovienė.
 

Stebuklinga kraujo galia


Per visą savo istoriją žmonija atkakliai siekė įminti amžinos jaunystės ir nemirtingumo paslaptis. Ypač tuomet, kai senatvė pradėdavo žvelgti į akis, daugelį tiesiog pakerėdavo mintys apie amžinas nemirtingumo paieškas, todėl įvairiausių gyvybės eliksyrų paieškos viduramžiais tapo įprastu ir rimtu alchemikų užsiėmimu.
Antikinėje Graikijoje nieko nestebino nukaršę seniai, besigaivinantys „karštu“ jaunuolių krauju. Senovės romėnai „jauninantį ir gydantį“ mirštančiųjų gladiatorių kraują gerdavo tiesiog nuo kovų arenos grindinio. Romoje – amžinajame mieste – buvo itin populiarus „gydomasis kokteilis“ iš vyno ir žmogaus kraujo – assiratum. Visko pertekę romėnai kasdien mėgaudavosi pienu, atskiestu jaunų vergių krauju, ir kada panorėję maudydavosi „jauninančiose“ nekaltų mergelių kraujo voniose. „Kraujui visuomet buvo priskiriama ypatinga galia ir simbolizmas. Įvairių kultūrų žmonės tikėjo, kad kraujas perduoda galias ir charakterio savybes, lemia išskirtinį paveldimumą, sutvirtina ryšius, lemia reiškinius, ateitį ir netgi likimus, stiprina tikėjimą ir pan. Tuo metu vyravę įsitikinimai ir lėmė kraujo garbinimą, aukojimą ir gėrimą, o tūkstančius metų su krauju susijusių reiškinių stebėjimas tapo pagrindu pirmiesiems moksliniams tyrimams“, – pasakoja gydytoja transfuziologė Eleonora Suchorukovienė.

 

Skaudūs išbandymai padėjo atskleisti kraujo paslaptį


Pirmasis didelį atgarsį sukėlęs kraujo perpylimo atvejis paminėtas 1492 metais. Kai Romos popiežius Inocentas VIII rimtai sunegalavo, jo gydytojas sumanė perpilti kraują. Vėliau pikti liežuviai paskelbė, kad kraujas už atlygį buvo paimtas iš trijų dešimtmečių berniukų, tačiau viskas baigėsi tragiškai – netekę daug kraujo vaikai neišgyveno, o kraujo perpylimas neišgelbėjo ir paties popiežiaus.
„Kraujo donorystės istorija ilga ir kupina reikšmingų faktų. Popiežiaus gydymas krauju yra tik vienas iš nepatvirtintų įvykių įdomioje kraujo donorystės istorijoje. Kad ir kaip ten būtų, ši legenda tik patvirtina, jog visais laikais žmonės domėjosi kraujo paslaptimis ir su jomis siejo sveikatos bei gyvybės išsaugojimo viltis. Kraujo naudojimo, nuleidimo ir perpylimo bandymai buvo atliekami daugybę kartų, o rezultatai – prieštaringi ir ne visada sėkmingi. Tačiau tik skaudžių išbandymų, ilgų ieškojimų ir tyrinėjimų dėka atsirado šiuolaikinė kraujo donorystė, – sako gydytoja. – Jeigu mums kraujo donorystė rūpėtų taip, kaip, tarkim, krepšinis, donorų kraujo visada pakaktų.“
 

Kraujas – gyvybė


Žmogaus kraujas yra unikalus, tad iki šiol jam nėra sukurta dirbtinio pakaitalo. Tai gyvas audinys, susidedantis iš daugybės mažų ląstelių ir dalelių, turinčių tam tikrą paskirtį. Pagrindinės sudedamosios kraujo dalys – kraujo plazma ir kraujo ląstelės: raudonieji (eritrocitai) ir baltieji kraujo (leukocitai) kūneliai ir kraujo plokštelės (trombocitai).
Kraujo plazma sudaro apie 55–60 proc. kraujo kiekio, o kraujo ląstelės – apie 40–45 proc. Žmogus, nepakenkdamas sau, gali prarasti tik 10 proc. kraujo, o, netekus daugiau kaip 20 proc. kraujo, gyvybei ima grėsti pavojus.
Vienintelis kraujo šaltinis – kiti sveiki žmonės. Ne veltui popiežius Jonas Paulius II donorystę pavadino didžiausia žmogaus meilės žmogui išraiška, prilygindamas ją Kristaus aukai, nes šiuo atveju paaukojama dalelė savęs, kad išgyventų kitas žmogus. „Tik kraujo donorų dėka sunkūs ligoniai gali pakilti iš ligos patalo, nepasiduoti ligai, o neretai – išsivaduoti iš mirties. Deja, dažnai mes, sveiki būdami, nė susimąstome, kaip slenka laikas sužeistam, sergančiam žmogui. Laukimas, skausmas ir didžiulis noras gyventi lydi jį kiekvieną minutę, – sako gydytoja. – Nors neretai mums atrodo, kad serga kiti, o liga mus aplenks, nereikėtų pamiršti, jog sveiki būdami negalime nuspėti likimo – gyvename ramiai ir laimingai iki to momento, kol mus arba mūsų artimuosius tarsi iš giedro dangaus užgriūva nelaimė ar liga. Tuomet viskas priklauso nuo žmonių, kurie aukoja savo kraujo.“
Kraujo poreikis, ypač eritrocitų masės, kasmet didėja, o kraujo donorų mažėja. Anot gydytojos, donorų stygius ypač pajuntamas kraujo vasarą, nes šiuo metų laiku dauguma žmonių atostogauja, o jaunimas, kuris yra pagrindiniai donorai, išvažiuoja padirbėti į svečias šalis.
„Labai smagu, kad vis dažniau kraujo donorais tampa jauni žmonės – atėję vieną kartą, kitus kartus grįžta jau su draugais“, – džiaugiasi medikė.
 

Nesvarbu – dovanoti ar parduoti, svarbiausia tai padaryti šiandien


Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų, tačiau šio tikslo iki 2015 metų bus siekiama palaipsniui. Kol kas ligonių kasos kraujo donorams suteikia galimybę pasirinkti – kas nori už savo sugaištą laiką duodant kraują pasiima keliasdešimt litų, o kiti pasirenka simbolines dovanėles. „Mums, kraujo centro darbuotojams, nėra jokio skirtumo, ką renkasi donoras – pinigus ar dovanėlę, svarbu, kad žmonės ateitų duoti kraujo“, – sako gydytoja.
Priežastys, kodėl žmonės atskuba parduoti ar dovanoti kraujo, įvairios. Vieni sako, jog nori padėti tiems, kuriems galbūt šiandien ši pagalba yra be galo reikalinga. Kitus tapti kraujo donorais paskatino artimojo nelaimė.
„Vienareikšmio atsakymo: „Imkit kraujo ir duokit man pinigų“ – nesame sulaukę. Šiais laikais žmonės ateina tvarkingi, ne taip, kaip anksčiau, kai kraujo duoti ateidavo daug asocialių asmenų, kuriems esmė buvo pinigai“, – dalijasi patirtimi medikė.
Pagal donorystės statistiką Lietuva yra Europos „uodegoje“. 2007 m. atliktas tyrimas apie Lietuvos gyventojų požiūrį į donorystę parodė, kad beveik 80 proc. šalies gyventojų iš viso nėra davę kraujo. „Dažnai žmonės, atsisakydami tapti kraujo donorais, teigia, kad kai kraujo reikės artimiesiems, jie visada padės. Tokia nuostata klaidinga, nes kraują geriausia dovanoti šiandien – rytoj gali būti jau per vėlu padėti ligoniams, kurie daug jo neteko dėl chirurginių operacijų, patirtų traumų, komplikuoto gimdymo ir t. t. Kraujo perpylimas kartais reikalingas ir sergantiesiems širdies, skrandžio, žarnyno, kraujo ligomis, – vardija medikė. – Galbūt ne veltui sakoma: kol žmogus nesusidūrė su kraujo trūkumo problema asmeniškai, tol nesupras, koks trapus ir priklausomas nuo kitų žmonių tampa jo gyvenimas atsitikus nelaimei.“
 

Abejonėms išsklaidyti – išsami informacija


Manoma, kad Lietuvoje kraujo donorai gali būti daugiau nei 60 proc. gyventojų. Likusieji yra netinkami kraujo donorystei dėl amžiaus ir nepakankamos sveikatos. Kraujo donoru gali būti kiekvienas sveikas ir veiksnus 18–65 metų asmuo, savanoriškai pateikęs raštišką sutikimą duoti kraujo ar jo sudedamųjų dalių. Prieš patvirtinant, kad asmuo tinkamas kraujo donorystei, jam ne tik atliekami kraujo tyrimai, bet ir matuojamas kraujospūdis, stebima širdies veikla, analizuojami donoro apklausos anketoje pateikti duomenys: užduodami įvairūs klausimai apie sveikatos būklę, persirgtas ligas, patirtas traumas, vartojamus medikamentus, darbo pobūdį ir kt. svarbias aplinkybes.
„Gal kam visa tai atrodo tik formalumai, tačiau labai svarbu, kad būsimas donoras ne tik sąžiningai ir atsakingai pateiktų teisingus duomenis apie save, bet ir pats gautų išsamią informaciją, kuri padės išsklaidyti nepagrįstus būgštavimus“, – užtikrina gydytoja.
Dauguma vyrų baiminasi adatų, o tarp moterų paplitęs mitas, kad kraujo davimas esą skatina svorio augimą. Kiti tiesiog įtikėję, kad po kraujo paėmimo procedūros jausis blogai. „Daug kas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo. Kiekvienas turime suprasti, kad kraujo donorystė – ligonių gydymas. Kartu tai naudinga ir pačiam donorui, nes jis nemokamai ištiriamas, ar neserga infekcinėmis ligomis, hepatitu B, C, AIDS ir sifiliu“, – sako gydytoja, patikindama, kad kraujo ėmimo metu nėra net menkiausios rizikos užsikrėsti, nes visi instrumentai ir priemonės nuo adatėlės, kuria duriama į pirštą, iki kraujo surinkimo sistemos yra naudojami tik vieną kartą, o kraujas imamas į sterilius vienkartinius plastikinius maišelius.
Svei¬kas žmo¬gus tu¬ri krau¬jo atkūrimo me¬cha¬niz¬mą, tai¬gi krau¬jas ne tik gy¬vas, bet ir nuo¬lat at¬si¬nau¬ji¬nan¬tis au¬di¬nys, to¬dėl būgš¬tau¬ti, jog, su¬ma¬ži¬nę krau¬jo kie¬kį pa¬kenk¬si¬te sa¬vo or¬ga¬niz¬mui, nė¬ra pra¬smės. La¬bai re¬tai dėl jau¬du¬lio prieš pro¬ce¬dū¬rą, ada¬tos dū¬rio bai¬mės, ne¬pail¬sė¬jus ar ne¬pa¬val¬gius, krau¬jo da¬vi¬mo me¬tu ar po pro¬ce¬dū¬ros ga¬li svaig¬ti gal¬va, iš¬pil¬ti pra¬kai¬tas ar pa¬si¬da¬ry¬ti silp¬na.
Ne¬ma¬žai žmo¬nių, no¬rin¬čių duo¬ti krau¬jo, va¬sa¬rą to pa¬da¬ry¬ti ne¬ga¬li, mat dėl karš¬tų orų daž¬niau nei įpras¬tai pa¬ste¬bi¬mi nedideli do¬no¬rų svei¬ka¬tos su¬tri¬ki¬mai: pa¬di¬dė¬jęs krau¬jos¬pū¬dis, pra¬sta bend¬ra sa¬vi¬jau¬ta. To¬kie žmo¬nės ne¬ga¬li duo¬ti krau¬jo, nes ga¬li pa¬kenk¬ti sa¬vo or¬ga¬niz¬mui.
Mo¬te¬rys krau¬jo ga¬li duo¬ti ke¬tu¬ris kar¬tus per me¬tus, o vy¬rai – 5 kar¬tus. Pert¬rau¬kos tarp krau¬jo do¬ta¬ci¬jų pri-va¬lo bū¬ti ne trum¬pes¬nės nei 60 die¬nų. Bū¬si¬ma¬sis do¬no¬ras tu¬ri sver¬ti ne ma¬žiau nei 50 kg. Mat tiek sve¬rian-tis žmo¬gus tu¬ri vi¬du¬ti¬niš¬kai apie 5 lit¬rus krau¬jo, to¬dėl iš tų, ku¬rie lengvesni, krau¬jo nei¬mama, bijant jiems pa¬kenk¬ti.
Die¬ną prieš duo¬dant krau¬jo siū¬lo¬ma ne¬val¬gy¬ti la¬bai rie¬baus, ašt¬raus mais¬to, bū¬ti¬na ger¬ti dau¬giau nei įpras-tai skys¬čių: mi¬ne¬ra¬li¬nio van¬dens, ar¬ba¬tos, sul¬čių. Die¬ną, kai ruo¬šia¬tės duo¬ti krau¬jo, pa¬ta¬ria¬ma ne¬spor¬tuo¬ti.
Vie¬no žmo¬gaus duo¬tas krau¬jas ga¬li bū¬ti pa¬nau¬do¬tas ke¬liems žmo¬nėms iš¬gel¬bė¬ti: kū¬di¬kiui pa¬kan¬ka ke¬lių šla-ke¬lių krau¬jo, krau¬juo¬jan¬čiai gim¬dy¬vei rei¬kia net ke¬lių de¬šim¬čių do¬no¬rų krau¬jo, o ser¬gan¬tiesiems he¬mo¬fi¬li-ja – net ke¬lių šim¬tų.
Pi¬la¬mi krau¬jo kom¬po¬nen¬tai yra krau¬jo plaz¬ma, erit¬ro¬ci¬tai ir trom¬bo¬ci¬tai. Erit¬ro¬ci¬tų ma¬sė per¬pi¬la¬ma tuo¬met, kai yra la¬bai didelė ma¬žak¬rau¬jys¬tė. Jei žmo¬gus krau¬juo¬ja dėl kre¬šė¬ji¬mo fak¬to¬rių, per¬pi¬la¬ma švie¬žia šal¬dy¬ta plaz¬ma, o stin¬gant trom¬bo¬ci¬tų – trom¬bo¬ci¬tų ma¬sė. „Ne¬rei¬kia da¬ry¬ti žyg¬dar¬bių, kar¬tais tie¬siog už¬ten¬ka pa-do¬va¬no¬ti šiek tiek krau¬jo, taip su¬tei¬kiant šan¬są ser¬gan¬čiam žmo¬gui vėl įsi¬leis¬ti lai¬mę į sa¬vo gy¬ve¬ni¬mą“, – sa-ko gy¬dy¬to¬ja.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai