Neskubėkite mažinti temperatūros

Mokslininkai išsiaiškino – aukšta temperatūra trumpina sirgimo laiką ir mažina komplikacijų atsiradimo pavojų. Tad pernelyg skubotas pakilusios temperatūros mažinimas dažniausiai tik silpnina organizmo gynimosi reakciją. „Su karščiavimu reikia kovoti protingai – nerizikuojant savo sveikata, bet ir nepersistengiant“, – sako gydytojas infektologas Algimantas Baublys.
 

Karščiavimas – organizmo apsaugos nuo infekcijos sukėlėjų priemonė
Pakilusi temperatūra rodo, kad organizmas mėgina apsiginti nuo ligos. Jis pats pakelia savo temperatūrą, mažindamas prakaitavimą, skatindamas medžiagų apykaitą ir didindamas raumenų tonusą. Oda tampa sausa ir karšta, pulsas padažnėja, žmogų krečia drebulys, dingsta apetitas. „Vyksta kova, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidina kiekvieno mūsų imuninė sistema – kuo ji stipresnė, tuo lengviau ir greičiau nugalima infekcija, – sako infektologas. – Iš pakilusios temperatūros neįmanoma spręsti apie ligos sunkumą, nes kiekvieno organizmas reaguoja labai individualiai. Yra žmonių, kuriems net ir nedidelė temperatūra smarkiai pablogina savijautą: temperatūra gali būti 37 °С, o ligonis silpnas, guli lovoje ir nesikelia“.
Esant karščiavimui iki 38°C, nereikėtų gerti jokių temperatūrą mažinančių vaistų, nebent sergate cukralige, širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu, kepenų ir kitomis gyvybei pavojų keliančiomis ligomis. Tada net ir nedidelį temperatūros padidėjimą reikėtų vertinti rimtai.
„Temperatūrą mažinantys vaistai slopina organizmo apsaugą nuo infekcijos. Numušdami temperatūrą, jūs leidžiate infekcijai plisti po organizmą, sukuriate palankias sąlygas komplikacijų vystymuisi ir pasmerkiate save vartoti antibiotikus. Be to, jūs skatinate ligos procesą trukti kur kas ilgiau, – perspėja gydytojas. Be to, nevartoję jų, po ligos nejausite silpnumo, – sako infektologas. – Esant aukštai temperatūrai svarbu gerti daug skysčių, nes karščiuojantis žmogus daug prakaituoja, tad daug jų praranda. Geriausiai tinka vaistažolių arbatos. Labai naudingas džiovintų slyvų kompotas, nes prakaituodami prarandama daug kalio. Būtina vėdinti kambarį, palaikyti jame apie 18°C temperatūrą.“
Jei temperatūra pasiekia 38°–38,50C, rekomenduojama vartoti karščiavimą mažinančių preparatų.
Kai žmogus sukarščiuoja iki 39–39,5 °C, paspartėja antikūnų gamyba, padidėja baltųjų kraujo kūnelių, kovojančių su infekcijos sukėlėjais, aktyvumas. Taip organizmas tarsi švarinasi, sveiksta. Apsauginė organizmo jėga – specialus baltymas interferonas, neutralizuojantis virusus, geriausiai susidaro esant 39–39,5°C.
Interferono kiekis tiesiogiai yra susijęs su kūno temperatūra: kuo ji aukštesnė, tuo daugiau interferono. Maksimalus kiekis pasiekiamas antrą trečią temperatūros pakilimo dieną, todėl daugelis peršalimo ligų sėkmingai baigiasi būtent trečiąją dieną. Kita vertus, didelė 39–40°C temperatūra alina organizmą, trikdo įvairių sistemų funkcijas.


Temperatūros padidėjimas – ne visada liga
Žmogui kūno temperatūra gali pakilti įvairiais amžiaus tarpsniais. Pavyzdžiui, kūdikio kūno temperatūra gali būti 37,3°C, tačiau, jei mažylis jaučiasi gerai, vadinasi, tai – jo organizmo savybė, kurios nedera pulti gydyti vaistais. Kūno temperatūra padidėja fizinio krūvio, moterims – menstruacijų metu.
Kūno temperatūra priklauso nuo organizmo savybių. Būna atvejų, kai žmogaus temperatūra nuolat žema, pvz., 35,5–36,2°C. Taip nutinka, kai organizme nuolat mažas tam tikrų medžiagų, veikiančių temperatūros reguliavimo centrą, kiekis. Jei žmogus serga onkologine liga ir gydomas chemoterapija, ši slopina imuninę sistemą. Dėl to, patekus infekcijai, organizmas negali kovoti su infekcija – tuo metu kūno temperatūra gali būti žema.
„Normali” temperatūra neegzistuoja
Daug dešimčių buvo manoma, kad normali žmogaus kūno temperatūra yra apie 37°C. Tačiau išties sveiko žmogaus temperatūra kinta atsižvelgiant į paros metą, veiklos pobūdį. Žmogui dirbant, ji tampa aukštesnė, ilsintis – žemesnė, dieną vienokia, naktį – kitokia. Maksimali kūno temperatūra būna apie 15–18 valandą dieną ir minimali apie 2–4 valandą naktį.
Anot mediko, reikėtų skirti tikrąją kūno temperatūrą nuo paviršiaus temperatūros. Paviršiaus temperatūra matuojama ant odos ir yra tikrosios kūno ir aplinkos temperatūrų „mišinys“. Kūno temperatūra nustatoma įkišant termometrą į kūno ertmes, bet priklauso ir nuo vietos, kurioje matuojama. Patikimiausiai galima išmatuoti rektaliniu būdu, t.y. įkišant termometrą į tiesiąją žarną. Tokio matavimo rezultatai labai tikslūs. Moterims matuojant temperatūrą vaginaliniu būdu, gaunami rezultatai yra vidutiniškai 0,1°C – 0,3°C mažesni nei matuojant rektaliniu būdu, tačiau išlieka stabilūs ir palyginami. Angliškai kalbančiose šalyse vyrauja paprotys matuoti temperatūrą burnoje. Tai, anot mediko, ganėtinai patikima, tačiau tokiu būdu negalima matuoti temperatūros vaikams iki 4–5 metų amžiaus ir sergantiesiems psichinėmis ligomis. Matavimą galima atlikti už žando arba po liežuviu, bet patariama rinktis po liežuviu. Abiem atvejais išmatuota temperatūra vidutiniškai 0,3°C – 0,8° C skiriasi nuo rektalinės.
Pas mus įprasta kūno temperatūrą matuoti pažastyje. Šis matavimas trunka ilgai ir retai kada būna tikslus.
Suaugusiesiems temperatūra pažastyje yra apytikriai 0,5°C – 1,5°C žemesnė nei tiesiojoje žarnoje. Vaikams šis skirtumas yra gerokai mažesnis.
Naudinga viskas, kas saikinga
Smarkiai karščiuojant būtina padaryti viską, kad organizmas turėtų galimybę prarasti šilumą. Jos netenkama dviem būdais: prakaituojant ir sušildant įkvepiamą orą.
„Reikia gerti daug skysčių, kad būtų iš ko prakaituoti. Gėrimai neturi būti karšti – geriausiai tinka kambario temperatūros“, – primena gydytojas. Klasikinė pakilusios temperatūros mažinimo priemonė – liepžiedžių, šeivamedžio žiedų arba aviečių kamblių arbata. Šios arbatos organizmui padeda išprakaituoti infekciją. Arbatos paruošimas: du arbatinius šaukštelius žiedlapių užpilti verdančiu vandeniu ir palikti prisitraukti 10 minučių. Gerti prieš miegą.
Temperatūrą puikiai mažina fizinės priemonės: kojų mirkymas šaltame, tik jokiu būdu ne lediniame vandenyje, vėsūs kompresai, šaltis. Veiksminga uždėti ledukus ant stambiųjų kraujagyslių, kad ir šlaunų srityje, žinoma, nepamirštant, kad ledukai gale nušaldyti, todėl juos reikėtų įvynioti į audeklą ar rankšluostį. Ligonį galima susivynioti į vėsią šlapią paklodę, bet tai ne visiems priimtina.
Karščiuojant nereikia užsikloti šiltai. Karščiavimas turi dvi fazes – šilumos gamybos fazę, kai drebame, krečia šaltis. Kita fazė – šilumos atidavimas, kai parausta veidas, išsiplečia periferinės kraujagyslės. Kol šiluma gaminama, kol krečia drebulys, galime užsikloti šiltai. Kai prasideda šilumos atidavimo fazė, turėtume vėsinti, t.y. nusikloti. Jei prakaituojame – reikia keisti drabužius.
Antras būtinas dalykas – tai vėsi kambario temperatūra – 16–18 °C. „Jeigu šie du reikalavimai išpildomi, didelė tikimybė, kad medikamentų neprireiks ir žmogus pats susitvarkys su kūno temperatūros sumažinimu“, – užtikrina infektologas.
Geriausias tas, kurį naudoti patogiausia
Nors Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, siekiant uždrausti naudoti pavojingas medžiagas, gyvsidabrio termometrai į rinką nebetiekiami, infektologas sako, kad jie buvo laikomi tiksliausiais. Tiesa, jais matuojama kūno temperatūra gali skirtis, priklauso nuo to, ar pažastis sausa, ar šlapia. Jeigu šlapia, temperatūra bus keliais laipsniais žemesnė.
Šiuo metu vaistinėse galima įsigyti skaitmeninių ir infraraudonųjų spindulių termometrų, kurie kūno temperatūrą matuoja itin greitai. Elektroniniai termometrai yra mažiau tikslūs ir, jeigu matuosite kelis kartus iš eilės, pastebėsite, kad temperatūra bus vis kitokia. Didžiausia bėda ta, kad šie termometrai kartais užstringa, „nenori“ rodyti temperatūros.
Ganėtinai populiarūs termometrai spiritiniu pagrindu, jie panašūs į gyvsidabrio, tik sunkiau nukratomi.
Karščiuojančiam kūdikiui, anot mediko, pats geriausias „termometras“ yra mamos lūpos. Jeigu, prisilietusi jomis prie kūdikio kaktytės, jaučiate, kad ji yra labai karšta, temperatūrą reikia mažinti ir net nebūtina žinoti, ar ji yra 38,8 ar, tarkim, 39,4. Jeigu abejojate, ar temperatūra pakilusi, vadinasi, reikia laukti ir stebėti kūdikį. Jeigu labiau pasikliaujate termometru, visai mažam kūdikiui rinkitės termometrą žinduką. Jeigu temperatūrą norite matuoti išangėje, rinkitės termometrą, kurio galiukas yra guminis. Jis nepažeidžia audinių. Dabar populiarūs infraraudonųjų spindulių termometrai, kuriais temperatūrą galima matuoti ausytėje. Jie yra tikslūs, temperatūra jais išmatuojama per vieną sekundę. „Rinkitės tą termometrą, kuris jums atrodo patogiausias ir saugiausias“, – pataria medikas.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai