Mama, pakasyk man nugarytę

Maži vaikai – maži vargai... Ne tokie ir maži – visko reikia. Ir pamaitinti, ir aprengti, ir galvelę paglostyti, ir nuo pavojų apginti, ir sveiku maistu pasirūpinti, ir nuo mikrobų pasaugoti. O vaikai serga. Auga ir stebina ligomis, kurioms lyg ir nėra priežasčių. Na, nebent viena – laiko trūksta. Psichologė, šeimos terapeutė Ursula Kodjoe tvirtina, kad sveikas, aktyvus tėvų ir vaikų ryšys yra svarbus pasitenkinimo gyvenimu veiksnys, kuris iš esmės „nulemia gyvenimo būdą, kokybę, planus“.
 

Prisiglaudimas stiprina imunitetą
Kartais mamos net giriasi, kad su vaikais pabendrauti beveik nelieka laiko. Bet užtat kaip turiningai jos leidžiančios tas minutes su vaiku, kiek suteikiančios informacijos, išmokančios, o ir pačios esančios puikus pavyzdys.
Šiurpūs statistikos duomenys, kad tėvai su mažamečiais vaikais bendrauja vidutiniškai vos po 7 minutes per dieną, randa pateisinimų. Panašiai teisintųsi mamos, prieš porą dešimtmečių kūdikius maitinusios pagal grafiką (sunku dabar patikėti, bet pareigingiausios klausė rekomendacijų ir maitino kas tris valandas 15 minučių tikslumu), – niekam neatrodė svarbus vaiko individualumas.
O individualių vaiko poreikių pažinimas, pripažinimas ir tenkinimas lemia sveikatą. Nei daug, nei mažai.
Šilumos, švelnumo, dėmesio jokios sveikatinimo priemonės nepakeis. Vaikas trokšta būti mylimas.
Ne kad jam tai sakytų progai pasitaikius. Kad nuolat jaustų.
Neverbalinė mamos ir vaiko kalba formuoja psichinės sveikatos pagrindus. Mamos prisilietimas vaikui yra garantija, kad viskas gerai. Motina priglaudžia vaiką prie savo krūtinės. Jis jaučia mamos širdies tvinksnius ir yra saugus. Jis ramus, laimingas. Gerai miega, valgo. Dvasinė mamos sveikata veikia ne tik vaiko nervų sistemą, bet ir imunitetą.
Iguana indėnų genties vaikai iki 6–8 metų nuolat, ištisas paras, būna suaugusiųjų nešiojami, vedami už rankos, gyvena šalia, šliaužioja, bėga, ilsisi. Tiems vaikams nebūna sveikatos sutrikimų, kurie būdingi mūsiškiams – guldomiems į atskiras loveles, sodinamiems į vežimėlius, keliamiems į maniežus – jie labai retai verkia ir nepatiria pilvo dieglių.
Augant vaikui, tėvų artumas, J.Leadloff nuomone, neretai gali padėti geriau negu vaistai. Ji tvirtina, jog baimė išlepinti neturi pagrindo – tai tik pretekstas, kad nereikėtų pasisodinti vaiko šalia, paglostyti, palaikyti už rankos. Vaikai, sotūs švelnumo, tampa savarankiškesni už kitus. Silpni, lepūs yra tie, kurių artumo, saugumo poreikis vaikystėje nebuvo patenkintas, kurių verkimas, kaip sako J. Liedloff, liko be atsako.


Apleistumas prabangiuose namuose
Emocinis skurdas, emocinis apleistumas ir emocinis užterštumas. Taip galima įvardinti pagrindines bacilas steriliuose, prabangiuose namuose.
Kurios mamos vaikai dažniau serga? Ar tos, kuri sukinėjasi po virtuvę (nė grindų kartais nepašlavusi, prairusiom kojinėm) ir taukuotais delnais retkarčiais grybšteli savo murzinų nenuoramų garbanas? Vaikai vos ne tiesiogine prasme išsivolioję purvyne, nusibraižę nosis? Ar vis dėlto dažniau serga tie sveikai auginami vaikeliai? Maitinami pagal grafikus, pripudruoti, išdezinfekuoti? Tenka pripažinti, kad pirmosios mamos vaikai serga rečiau. Kodėl? Sunku pripažinti. Viską padariusios „kaip reikia“, nebespėjame „smulkmenos“ – o gal prabangos? – tiesiog būti šalia. Koks stebuklas vyksta tose ne pagal taisykles besikuičiančiose šeimynėlėse, atspariose ligoms, alergijoms, sociumo pretenzijoms? Ogi jie tiesiog būna kartu. Tik tiek.
Daugiausia, ką mama gali duoti vaikui – buvimas šalia.
Švelnumas ar narkotikas?
Sudėtinga, kai mamos ir vaiko ryšys sutrūkinėjęs. Sudraskytas, sutraukytas. Jokios prabangiausios auklės, jokios pažangiausios ugdymo įstaigos nesukuria tokio imuniteto, koks atsiranda vien dėl buvimo kartu.
Laikas, praleistas be mamos, vaikui yra nerimo, baimės kupinas laikas. Vaikas jaučia aplinkos grėsmę. Jis tam priešinasi taip, kaip moka: rėkia, „manipuliuoja“ suaugusiųjų kantrybe, rodo kaprizus, spyriojasi, niršta.
Kartais teigiama, kad prisirišimas galįs sumažinti savarankiškumą. O gal bus blogai, jei vaikas visą gyvenimą tikėsis jausti šalia savęs žmones, kurių buvimas teikia psichologinį komfortą?
Italijos medikų tyrimų duomenimis, vaiką prie savęs glaudžianti mama užtikrina galingą dopamino dozę. Ir čia jau nebekalbama apie psichologinius aspektus. Tai – biochemija. Meilės vaikui reikia ne mažiau, o gal net daugiau negu maisto. Ir dėmesio. Ir fizinio kontakto.
J.Leadloff teigia, kad fizinio kontakto vaikystėje trūkumas ir „nebuvimo rankose“ pasekmė yra narkomanija. Sveikatos ir net gyvybės kaina atsiranda priklausomybės nuo tabako, alkoholio, azartinių žaidimų. J.Leadloff tvirtina, kad narkotikų griebiamasi siekiant patirti palaimos būseną, panašią į tą, kurią patiria motinos glaudžiamas vaikas.
Vaikai, „priglausti, išgelbėti“ nuo motinų, auginančių vaikus ne „pagal reikalavimus“, bėga, jei tik gali, atgal pas nerūpestingas mamas. Nes šalia neplautų lėkščių krūvos jie mato motinos akis.
Vaikui dažniausiai nėra labai svarbu, ar švariai išmazgotos grindys. Jam daug svarbiau, kad mama neatsuktų nugaros. Vaikas jaučiasi saugus. Tada ligos nedrįsta artintis. Dėl keleto priežasčių vaikai prašo pakasyti nugarėlę. Bet rezultatas vienas – saugus ir sveikas žmogutis. Glostyti vaiko galvelę taip sveika!

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai