Lašiniai reabilituoti

Klube „Valgau ir lieknėju“ dažnai juokaujame, kad, kai nebekrenta svoris, reikia bent kąsnelio lašinių – kad „pajudintų“ medžiagų apykaitą. Įsivaizduokime, mūsų kūno riebaliukai saugo status quo ir jokiu būdu nenori „judintis“ – lyg sklidina taurė. Ko reikia, kad pradėtų judėti, tekėti lauk, per kraštus? Tų pačių riebalų lašo. To nežinančius šis faktas stulbina.
 

Lašiniai reguliuoja medžiagų apykaitą
Viena klubo narė Virginija, numetusi 15 kilogramų antsvorio, juokavo, kad kaime vasarą nelabai tebuvę iš ko rinktis, tad ji vis lašinių kąsnelį bekramtanti. Visi šaipėsi: nepavyks sulieknėti. O juk pavyko. Ir tai – natūralu.
Per dieną tinka suvalgyti apie 10–30 g lašinių. Paprastai sakau: kaip degtukų dėžutę. Galima valgyti ir ne tik ne storėti, bet plonėti. Galima valgyti ir ne tik nepakenkti sveikatai, bet maitintis sveikiau. Valgydami natūralų maistą, organizmui suteikiame reikiamos energijos ir mažiau jį teršiame abejotinos vertės produktais. Lašiniai sveikatai nekenkia, jei vartojami saikingai. Atvirkščiai – jie naudingi sveikatai.
Egzistuoja toks stereotipas: riebalai – blogybė. Netiesa. Riebalai nėra blogybė, blogybė yra jų perteklius. Riebalai būtini organizmo gyvybinei veiklai. Jų trūkstant, atsiranda daugybė sveikatos problemų. Riebalai nėra tik kalorijos. Jie yra svarbūs mūsų organizme vykstantiems procesams.
Nuolat kalama į galvas, esą nesočios riebalų rūgštys išgelbės nuo cholesterolio kiekio kraujyje didėjimo. Bet juk būtent lašiniuose yra net 60 procentų nesočiųjų riebalų rūgščių, pvz., arachidono rūgšties. Ji svarbi širdies veiklai (yra miokardo fermento komponentas), dalyvauja metabolizmo procesuose – padeda organizmui pasisavinti maisto medžiagas.
Lašiniai dėl juose gausiai esančios arachidono rūgšties veikia medžiagų apykaitą, padeda sulieknėti.
Beje, gerontologų nuomone, lašiniai priskirtini prie senėjimą stabdančių produktų.
Ar jie gali būti naudingi?
Sakoma, senovėje žmonės mažiau sirgę. Ne visai taip. Tačiau riebalus vartojo tinkamesnius žmogaus organizmui. Lietuviai nuo seno ne tik valgė lašinius, bet jais ir gydėsi. Liaudies medicina puikiai žino lašinius ne tik kaip dantų skausmo malšinimo priemonę. Lašiniai būdavo dedami ant skaudamų sąnarių, išoriškai vartoti mastitui gydyti. Naminius lašinius duodavo vaikams kaip profilaktikos priemonę nuo slogos, juos vaikai kramtydavo ir dygstant dantukams (dabar pakeitėme plastikiniais kramtyti skirtais žaislais).


Valgantiesiems lašinius pagrūmojama, esą rizikuojama prikaupti aterosklerozinių plokštelių. Nediskutuotina: cholesterolio kiekio padidėjimas yra tiesus kelias į daugelį lėtinių ligų. Tik kaip jį siekiame sumažinti? Ar neskubame su vandeniu išpilti ir kūdikį?
Patariama: nevalgyk lašinių. Žmogus nebevalgo. Ar pagerėja? Anaiptol. Kodėl? Ogi yra vadinamasis gerasis cholesterolis, ir lašiniuose esančios medžiagos kaip tik yra jo transportuotojos. Atsisakydami šio šaltinio, ne sumažiname cholesterolio kiekį kraujyje, o iškreipiame gerojo ir blogojo cholesterolio pusiausvyrą: gerojo sumažėja, o kenksmingojo – santykinai padaugėja.
O ką tas „blogietis“ veikia mūsų organizme? Be cholesterolio neįsivaizduojamos mūsų smegenys. Garsus vokiečių mokslininkas biochemikas U. Pollmer‘is, išleidęs knygą „Cholesterolio mitas“, sako, kad „mitybos specialistai, rekomenduojantys grįžti prie grūdų ar neapdorotų augalų, turėtų pirmiausia gerokai susimažinti savo dideles smegenis arba pasirūpinti dviem metrais gaubtinės žarnos“.
Odė lašiniams
Nuo lipidų ir jų apykaitos procesų priklauso viso organizmo ir kiekvienos jo sistemos, organo ir ląstelės būsena. Lipidų funkcijos organizme neapsiriboja tuo, kad užtikrina įvairių mineralinių medžiagų ir riebaluose tirpių vitaminų (pvz., vit. D) pasisavinimą. Cholesterolio reikia antinksčių ir lytiniams hormonams gaminti. Jis dalyvauja kraujo komponentų sintezėje, nuo jo sąlyginai priklauso rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Jis formuoja išorines ląstelių membranas. Būtent cholesterolis reguliuoja membranų pralaidumą, tulžies rūgščių apykaitą, veikia hormonų sistemos aktyvumą.
Ląstelių veiklai, cholesterolio apykaitai būtina arachidono rūgštis. O iš kur jos gauname? Vienas iš šaltinių – lašiniai.
Arachidono rūgštis yra nepakeičiama riebalų rūgštis, būtina organizmui. Paradoksas, tačiau įprastai sočiųjų riebalų šaltiniu laikomuose lašiniuose esanti arachidono rūgštis priskiriama nesotiesiems riebalams. Beje, lašiniuose esančios riebalų rūgštys yra daug vertingesnės už esančias kituose produktuose (tarkim, svieste). Lašinių biologinis aktyvumas maždaug penkis kartus didesnis negu jautienos riebalų ar sviesto.
Riebalai riebalams nelygu
Taip, augaliniuose aliejuose, žuvų taukuose esančios nesočios riebalų rūgštys mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Tačiau svarbus yra sočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių santykis, svarbu, kad maždaug trečdalį suvartojamų riebalų (o jų per parą reikia apie 100 gramų) sudarytų gaunami iš augalinių aliejų. Labai svarbu ir santykis tarp omega 3 ir 6 nesočiųjų riebalų rūgščių.
Na, o ypač daug cholesterolio turinčių produktų sąrašuose lašiniai atsiduria vos 20–30-oje vietoje, po „nekaltų“ majonezų ar „augaliniuose“ sausainiuose esančių kiaušinių miltelių. Kažkodėl „pamirštama“ priminti, kad kepiniai su kiaušinių milteliais yra daug pavojingesni, nes kiaušinių milteliuose yra net keliasdešimt kartų daugiau cholesterolio negu lašiniuose (tiksliau – per 19 kartų: kiaušinių milteliuose – 1900 mg/100g, o lašiniuose – tik 99 mg / 100 g.).
Viskam reikia saiko
Ir vis dėlto lašinių, kaip ir kitų gyvulinės kilmės produktų, ribojimas turi pagrindo. Ypač daug cholesterolio turinčiais produktais (pvz., ir silke, ne tik lašiniais) negalima piktnaudžiauti.
Saikingai valgant, lašiniai yra ypač naudingas produktas. Bet civilizacijos nukamuotam žmogui dažnai atrodo, kad visko, kas gera, reikia kuo daugiau. Tačiau mūsų organizmas šiuose žaidimuose nedalyvauja. Tad saikas išlieka labai svarbus. Lietuviai būtinai valgydavo lašinus, bet valgydavo juos nuosaikiai – kai sunkiai dirbo ar per šventes.
Riebalų (ir augalinių, ir gyvulinių) perteklius ne tik skatina nutukimą, aterosklerozės vystymąsi, bet ir gresia tulžies pūslės akmenlige, gali pakenkti kasai, nualinti kepenis. Bet priežastis yra ne gyvulinių riebalų vartojimas, o netinkama mityba, kai pažeidžiamas augalinių ir gyvulinių riebalų vartojimo balansas.
Ar verta keisti margarinu?
Pavojingesni sveikatai yra ne lašiniai, ne gyvuliniai riebalai, o tai, kuo skatinama juos keisti. Esą sveikos mitybos vardan. Deja. Pakaitinti augaliniai aliejai vandenilio junginiuose tampa kieti – panašūs į sviestą – taip gaunami tepamieji mišiniai, margarinas. Lašinius keičiant šiais cholesterolio neturinčiais produktais, galima pakenkti sveikatai – organizmo jokios teorijos neapgauna. Hidrogenizuoti riebalai yra dirbtinės medžiagos. Jie gali neigiamai paveikti medžiagų apykaitą, imuninę ir kitas sistemas. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad jie yra toksiški, gali sukelti 2 tipo diabetą, onkologines ligas ir padidinti nevaisingumo, apsigimimų riziką.
Harvardo universiteto (JAV) mokslininkai 1994 metais paskelbė, kad hidrogenizuotų riebalų vartojimas daugiau negu 200 proc. padidina širdies ligų riziką. Be to, juose aptinkama gamybos procese naudotų sunkiųjų metalų pėdsakų. Akivaizdu, kad jie daug pavojingesni negu lašiniai.
Hidrogenizuoti riebalai (primenu, kad tai margarinas, tepieji mišiniai) pasaulyje dalinai draudžiami jau nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Galutinio sprendimo PSO (Pasaulinė sveikatos organizacija) dar nepriėmė, tačiau Danijoje kai kuriose JAV valstijose hidrogenizuotų riebalų vartojimas ribojamas arba draudžiamas.
Tad tai, kad produktas neturi cholesterolio, nėra sveiko maisto požymis. Net apie 70–80 proc. cholesterolio pasigamina pačiame organizme. O margarinai, nors neturi cholesterolio, bet skatina blogojo gamybą organizme. Beje, įdomus faktas: cukrus taip pat neturi cholesterolio, bet blogojo cholesterolio gamybą skatina.
Tad sunku vienareikšmiškai atsakyti, kas gi tie tikrieji širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų sutrikimų, sukeliamų padidėjusio cholesterolio kiekio, agentai.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai