Šleivapėdystė: svarbu nenutraukti gydymo

Šleivapėdystė – kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausiu įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą. Tačiau šiandien medikams žinomas pažangus ir veiksmingas šios patologijos gydymo būdas – Ponseti metodas. Gydymo būdą pristato ir tėvų daromas klaidas apžvelgia vaikų ortopedė-traumatologė Jolita Gintautienė.
 

Pradėti gydyti kuo anksčiau


Kasmet visame pasaulyje gimsta daugiau kaip 100 tūkst. naujagimių, kuriems nustatoma šleivapėdystė. Deformacijos dažnis Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra 1–2/1000 naujagimių. Žinoma, kad deformacija dažnesnė berniukams nei mergaitėms, ir pusę atvejų pažeidimai būna abiejose pėdutėse (1 pav.).
„Svarbiausia, ką turi žinoti tiek šeimos gydytojai, pediatrai, tiek tėveliai, kad ligoniukus, kuriems yra ši patologija, galima išgydyti, tik reikia laiku ir labai tiksliai pradėti gydymą. Tokius pacientus geriausiai pradėti gydyti jau pirmomis gyvenimo savaitėmis, kad iki pirmųjų vaiko žingsnių deformacijos būtų pakoreguotos. Visi pacientai būtinai turi būti siunčiami pas vaikų ortopedą“, – ankstyvo gydymo svarbą pabrėžia J.Gintautienė.

 

Kodėl tai nutiko mano vaikui?


Šios ligos atsiradimo priežastys ir sąlygos nežinomos. Šleivapėdystės etiologija yra daugialypė, ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją. Manoma, kad didelę įtaką ligai vystytis daro paveldimumas: jeigu tėvai sirgo, tikimybė, kad sirgs vaikai labai didelė. Taip pat šiandien jau žinomi ir už ligą atsakingi genai.
 

Pažangesnio metodo nėra


Pradinis šleivapėdystės gydymas yra gipsavimas. Tikrosios šleivapėdystės atveju nei mankštos, nei masažai negelbsti. Šiuo metu visame pasaulyje pažangiausiu ir veiksmingiausiu šleivapėdystės gydymu laikoma Ponseti (prof. I.Ponseti iš JAV) metodika. Jau nuo 2004 m. pabaigos šis metodas taikomas ir Lietuvoje.
Metodo esmė – specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą. Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį (2 pav.). Dažniausiai prireikia 5–7 gipsavimų (3, 4 pav.). Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija – nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą. Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3–4 metų amžiaus (5 pav.). Įtvarus tiek ilgai avėti reikia tam, kad pėdos deformaciją vėl nesugrįžtų į pradinę padėtį.


 

Masažais neišgydoma


Šleivapėdystė – akivaizdi patologija, kuri vaikučiui gimus iš karto pastebima. Tačiau, medikės teigimu, tenka susidurti ir su šešių mėnesių ar net vyresniais kūdikėliais, kuriems ši patologija dar nebūna pradėta gydyti arba gydoma netinkamai, pvz., masažais. „Vyriausias vaikas, kurį esu pradėjus gydyti dėl šleivapėdystės, – 5 metų mergaitė. Šiuo atveju gydymas buvo pavėluotas dėl tėvų kaltės“, – pasakoja J.Gintautienė.
„Kai kurie gydytojai rekomenduoja šleivapėdystę gydyti masažais arba išvis ramina tėvus, sakydami, kad vaikas išaugs. Tačiau tikros šleivapėdystės negalima nei išaugti, nei išmasažuoti. Jeigu girdite tėvus sakant, kad mano vaikui padėjo masažai, vadinasi, tai buvo ne šleivapėdystė“, – pabrėžia gydytoja.
Specialistas visuomet atskirs šleivapėdystę nuo dėl kitų priežasčių susiformavusios netaisyklingos pėdos. J.Gintautienės teigimu, kartais dėl tam tikros padėties gimdoje naujagimio kojytė užsispaudžia, o, jam gimus, gali atrodyti panašiai kaip šleiva. „Tačiau specialistai visuomet nustatys teisingą diagnozę, nes kitu, ne šleivapėdystės atveju vaiko pėdutė nesunkiai sukasi į visas puses, lankstosi, ji nėra rigidiška. O šleiva pėda yra kieta, nepasiduodanti judesiams, jos negalima iš karto ištaisyti“, – aiškina medikė.
Šleivapėdystės sunkumo laipsnis matuojamas pagal specialią skalę, pagal kurią liga graduojama iki 6 balų. Tokiems vaikams nustatomas lengvas neįgalumas.
 

Ilgas gydymas – kažkas ne taip


Vaikų ortopedė-traumatologė J.Gintautienė kartu su kolegomis pirmieji Lietuvoje, Kauno klinikose, pradėjo taikyti šį veiksmingą gydymo metodą. Pradžioje, anot pašnekovės, pėdutes pavykdavo ištiesinti skiriant 8 gipsavimo procedūras, dabar, įgijus patirties, pakanka 5–6 gipsavimų. Taigi, taikant Ponseti metodą, pėdutes galima pakoreguoti per 2 mėnesius. Tai laikoma Ponseti metodo gydymo standartu. „Dažniausiai, kai gipsavimai tęsiasi 6 mėnesius ir ilgiau, galima daryti prielaidą, kad metodika taikoma ne visiškai tiksliai, kad daroma klaidų“, – pastebi specialistė.
 

Tėvų klaidos – gydymo nutraukimas


Gydymą pagal Ponseti metodiką rekomenduojama pradėti pirmosiomis vaiko gimimo savaitėmis. Anksti pradėjus dėti gipsą, vaikelis lengviau perneša gipsavimo nepatogumus, greičiau prie jo pripranta. „Savo klinikoje taip ir dirbame. Būna, kad vaikeliui gipsas dedamas dar būnant naujagimių skyriuje“, – sako gydytoja.
Pagrindinė gydymo problema, anot pašnekovės, – tėvai, kurie ignoruoja įtvarus, t.y. nededa jų savo vaikams nakčiai. „Tėvų indėlis gydant šią patologiją išties didelis. Nuo jų atsakingumo, supratingumo priklauso, kaip sėkmingai vyks vaiko gydymo procesas. Deja, nemažai tėvelių mano, kad, jeigu gipsavimo procedūros jau baigtos, o pėdutė atrodo sveika ir tiesi, tai ir įtvarų-batukų avėti nereikia. Tai didžiausia jų klaida, nes, nenaudojant įtvarų, pėda ima suktis ir grįžta į savo pradinę netaisyklingą padėtį. Kita tėvelių klaida, kad, pamatę teigiamus gipsavimo poslinkius, jie net nebaigia viso gydymo kurso ir dingsta iš gydytojo akiračio. Tiesa, neilgam, nes po kelių mėnesių vaiko pėdutė vėl tampa deformuota. Blogiausia, kad abiem atvejais gydymą vėl tenka pradėti nuo pradžios“, – sako J.Gintautienė.
Paaugęs vaikas gali nenorėti avėti naktį įtvarų-batukų, bet tėvų pareiga, kad taip neatsitiktų. Tėvai turi suprasti, kad, pataikaudami vaikui, jie tik apsunkins jo gyvenimą, nes, nevykdant visų gydytojo rekomendacijų, liga atsinaujins, pėdutė iškryps. Neavint įtvarų-batukų, apie 80 proc. pėdų grįžtą į pradinę būklę. Šie įtvarai-batukai – kad ir nepatogi, bet labai svarbi gydymo dalis.
 

Galės sportuoti?


Pabrėžiama, kad šleiva pėda niekada neprilygs ir neatrodys kaip sveika, tačiau, tinkamai ją gydant, didžioji dalis vaikų nei darželyje, nei mokykloje nesijaus kitokie, juolab luoši. Šie vaikai, kaip ir sveiki, galės sportuoti, lankyti įvairius būrelius.
„Po šleivapėdystės gydymo gali likti plonesnė blauzda, šiek tiek trumpesnė, mažiau lanksti, palyginti su sveika, pėda, tačiau svarbiausias mūsų uždavinys, kad pėda būtų funkcionali, kad šie vaikai galėtų ir sportuoti, ir bėgioti. Džiugu, kad, taikant Ponseti metodą, to pasiekti pavyksta. Be abejo, profesionaliais sportininkais šie vaikai netaps, tačiau tikrai gyvens visavertį gyvenimą“, – pažymi gydytoja.
Ankstesnis gydymo būdas – sudėtingas ir mažai veiksmingas
Anksčiau Lietuvoje daugumai vaikų, kuriems buvo diagnozuojama įgimta šleivapėdystė, tekdavo atlaikyti ilgą korekcinę chirurginę operaciją. Anot J.Gintautienės, tuomet, kada mūsų šalyje dar nebuvo įdiegtas Ponseti metodas, apie 70–80 proc. visų šia patologiją turinčių vaikų buvo operuojami. Pusei iš jų operaciją tekdavo kartoti. Tačiau, nepaisant to, kad pėda po tokių operacijų atrodydavo geriau, ji išlikdavo nelanksti, silpna ir dažnai skausminga. Taigi rezultatai nebuvo labai džiuginantys.
„Pradėjus taikyti Ponseti metodą, didžiąsias operacijas skaičiuojame ant pirštų, jų liko vienetai. Šiuo metu Ponseti metodas – pats pažangiausias šleivapėdystės gydymo būdas pasaulyje, ko nors geresnio kol kas neatrasta. Šis gydymas prieinamas ir nemokamas visiems vaikams, kuriems jo reikia. Tiesa, dėl krizės nebekompensuojami įtvarai-batukai, dabar juos tėveliams reikia pirkti už savo lėšas“, – sako medikė.
Daugiau informacijos www.sleivapedyste.lt

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai